Apie pradėtą pasiruošimą Seimo rinkimams ir konservatorių galimybes – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu ir politologu, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Lauru Bieliniu.
– Pone Landsbergi, tiek permetus Jūsų paskelbtą 44 vienmandačių sąrašą, tiek apskritai stebint diskusijas viešojoje erdvėje, kol kas atrodo, kad didžiausia Jūsų partijos staigmena artėjančiuose rinkimuose – Ingrida Šimonytė. Ar Jūs manote kitaip?
– Mes paskelbėme nemažai naujienų. Jau prieš gerą mėnesį žurnalistams sakiau, kad bus siurprizų. Ingrida Šimonytė – vienas iš tų siurprizų. Galbūt taip pat netikėtumas yra Antakalnio apygarda.
– O kodėl Jūs pasirinkote Kauną? Išsigandote, kad yra tikimybė pralaimėti Vilniuje?
– Yra taip sakančių kitų partijų jaunų politikų, kurie, matyt, skaičiuoja savaip. Aš apskritai jaučiu stiprų ryšį su Kaunu. Nereikia daug aiškinti ir įrodinėti, kad mano šeimai Kaunas visada buvo svarbus ir artimas miestas. Taigi labiau jaučiuosi grįžtantis į Kauną, negu alternatyvų Vilniui pasirinkimą.
Kitas dalykas, kurį reikia paminėti, kad čia suveikė mūsų demokratinės procedūros. Mano kandidatūrą iškėlė Žaliakalnio skyrius, ačiū už tai, kaip ir, beje, Antakalnio skyrius. Taigi abu skyriai mane iškėlė, ir man teko apsispręsti. Manau, kad tai buvo logiškas ir stiprus sprendimas.
– Bet Vilniuje būtų tam tikro simbolizmo – buvęs partijos lyderis apygardą užleidžia naujam pirmininkui.
– Mes kalbame apie atverstą naują puslapį, tai tas simbolizmas ne visada padeda kalbėti apie naują pradžią. Juo labiau mes brėžiame savo liniją, aš matau savus prioritetus. Be to, Kaunas mūsų partijai yra ypač svarbus. Iš tikrųjų reikia susitelkti, reikia stipriai pasirodyti Kaune.
Aš nepaprastai džiaugiuosi Rasos Juknevičienės apsisprendimu kandidatuoti Panevėžio rajone. Tai parodo tam tikrą lyderystę. Mūsų partijos vadovai, pirmo dešimtuko žmonės, eina į pačias svarbiausias teritorijas. Ne tas, kurios yra lengvos, patogios ar prie namų, o tas, kuriose iš tikrųjų vyks kova.
– Pone Bielini, užsiminiau apie dabartinio sąrašo amžių – 43-eji. Ką tai rodo? Ar tai yra kažkoks privalumas?
– Nežinau, ar amžius yra didysis kriterijus politikai. Iš tikrųjų politikai didžiausias kriterijus yra patirtis ir žinios. Gebėjimas daryti sprendimus ir juos daryti atsakingai bei organizuotai – tai yra svarbiausia.
– Jūsų nuomone, tai gali partijai pridėti populiarumo? Galima suprasti daugelio komentatorių logiką, kad partijai, kuri turi ištikimą rinkėjų ratą, norint pritraukti naujų balsų, reikia naujų veidų, ar ne taip?
– Tam tikros logikos yra tame. Tai gali pritraukti naujus balsus, bet gali atitraukti senuosius. Iš esmės pritariu tam, kad nusistovėjusias tradicijas, vienmandatėse taip pat, vertinga keisti. Tokiu būdų yra išbandomas ir politikas, ir rinkėjas. Kita vertus, rinkėjas turi įpročius, inerciją, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.
– O kaip Jūs vertinate pasikeitimus apygardose? Kaip ir minėjau, Antakalnis buvo tarsi paveldima konservatorių apygarda, simboliška, bet dabar joje – nebe pirmininkas.
Nežinau, ar amžius yra didysis kriterijus politikai. Iš tikrųjų politikai didžiausias kriterijus yra patirtis ir žinios.
– Taip, bet aš čia didelių simbolikų nematyčiau. Jeigu Gabrielius pasirenka Kauną, ir Kaunas jį šaukiasi kaip galimą kandidatą, tai prašau. Čia tik klausimas ar sutinka pats kandidatas ir ta apygarda, kuri jį kviečia. Įpročiai keičiasi, tačiau ar ateina nauja patirtis – štai klausimas.
G. Landsbergis: na, turbūt dėl Ingridos Šimonytės klausimų nekyla.
– Dėl jos kyla mažiausiai klausimų, sakykime taip, arba iš viso klausimų nekyla dėl tam tikros srities patirties. Pone Landsbergi, Jūsų siūlyti kandidatai, kaip Vytautas Kernagis jaunesnysis, žurnalistas Andrius Navickas, buvusi EP narė Radvilė Morkūnaitė, nebuvo patvirtinti skyriaus. Ar jie yra per mažai pažįstami, ar jų reputacija nėra tinkama, ar tiesiog Jūsų balso neišgirdo partija?
– Mūsų partijoje yra demokratinė skyrių kėlimo tvarka. Vadinasi, mes turime atrasti balansą tarp to, kaip sąrašą įsivaizduoja partijos vadovybė, ir kokių žmonių nori patys skyriai. Taip pat reikia pastebėti, kad šiandien yra patvirtinti ne visi kandidatai ir ne visos apygardos. Mes dar ieškome geriausių sprendimų, kad būtų ir patirtis, ir skyriams priimtini žmonės, ir taip pat – norimas atsinaujinimas.
– Pone Bielini, Jūs esate minėjęs, kad pirmieji pusę metų, kai Gabrielius Landsbergis yra partijos pirmininkas, nebuvo ypač sėkmingi partijai, ir ta rokiruotė nedavė iš esmės daug naudos. Ką Jūs turėjote omenyje?
– Greičiausiai ir partijos kritę reitingai tai rodo. Gal nelabai daug, bet vis dėlto reitingai krito, konservatoriai dabar treti. Žinoma, tai nėra tragedija. Mano nuomone, vienintelis svarbus reitingas, kurį visi pripažįsta, tai rinkimų rezultatai. Visi kiti reitingai tėra tikimybės. Vis dėlto tam tikras pasitikėjimas krito. Kita vertus, pačioje partijoje išaugo įtampos, dėl kartų kaitos taip pat.
Galbūt tos įtampos kilo ir dėl to, kad į pirmininko postą jūs, Gabrieliau, atėjote kaip liftu nuleistas. Suprantama, ir pavardė, ir senelis daro įtaką. Bet daug jaunų žmonių partijoje, kurie taip pat gabūs ir dirbo jau seniai, jie ir liko nepastebėti, antram ar trečiam plane. Aš suprantu, kad politika yra kova, ir reikia mokėti kovoti įvairiose situacijose, bet, jeigu Jūs, Gabrieliau, kalbate apie demokratinę, lygiomis teisėmis formuojamą politinę struktūrą, tai turi būti pradėta realizuoti nuo lyderio.
– Tėvynės sąjunga yra opozicinė partija ir tradiciškai opozicinės partijos, bent jau Vakaruose, pateikia šešėlines vyriausybes. Tėvynės sąjunga tai yra padariusi gerokai seniau, tačiau, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, ta vyriausybė yra gerokai pasenusi, jei dar nepašvinkusi.
Šešėlinėje vyriausybėje premjeras vis dar Andrius Kubilius, ten nėra Ingridos Šimonytės, Žygimanto Povilionio, kuris galėtų būti realus kandidatas į užsienio reikalų ministrus. Pone Landsbergi, planuoja šią šešėlinę vyriausybę keisti? Gal partija planuoja deleguoti Jus, kaip būsimą vyriausybės vadovą bent šešėlinėje vyriausybėje?
– Pirmiausiai mes fokusavome savo dėmesį į apygardas ir vienmandates. Tai buvo pirmas etapas. Kai mes kalbame apie šešėline vyriausybę, ji labiau skirta ir siejama su darbu frakcijoje. Būtent dėl tos priežasties, kad Andrius Kubilius yra frakcijos seniūnas ir opozicijos vadovas, jam labai tinka būti šešėliniu premjeru. Žinoma, rinkimams artėjant, mes tikrai pateiksime naują galimą mūsų partijos vyriausybę.
– Pone Bielini, tas dualizmas turbūt vis labiau matomas. Partijos pirmininkas yra vienas, tačiau nuolat matomas ir įvykių sūkury yra Andrius Kubilius. Jis dalyvauja aktyviame Lietuvos politiniame gyvenime, o partijos pirmininkas iš esmės yra Briuselyje. Tai gali turėti neigiamų pasekmių?
Manau, kad buvimas Briuselyje iš tiesų trukdo. Tai apsunkina ir paties pirmininko veiksmus, ir partijos gyvenimą.
– Tiesą sakant, būtų geriau, kad partijos pirmininkas būtų Vilniuje. Partija per daug dinamiškas darinys, kad būtų galima stebėti iš šono. Kartais situacijos reikalauja pirmininką reaguoti, komentuoti, įsiterpti net kelis kartus per dieną. Manau, kad buvimas Briuselyje iš tiesų trukdo. Tai apsunkina ir paties pirmininko veiksmus, ir partijos gyvenimą.
– Pone Landsbergi, Jūs užsiminėte, kad Europos Parlamente dirbsite iki pavasario. Tai yra Jūsų sprendimas, ar ne?
– Galiu patikslinti tą formuluotę, kuri nesikeitė nuo pirmos dienos, kai tapau partijos pirmininku, kad, kai ir jeigu partija patikės man vesti sąrašą, aš grįšiu iš Briuselio tai daryti.
– Bet akivaizdu, kad taip bus, ar ne? Juk Jūs partijos pirmininkas, kas Jus įrašys antru numeriu?
– Aš palikau tokią formuluotę, ir tegu ji tokia lieka. Bet yra labai svarbus momentas, kuris dažnai pabrėžiamas neteisingai – manęs klausia, kada aš grįšiu iš Briuselio. Tai netiesa. Aš į Briuselį neišvažiuoju. Aš ten nuvažiuoju, būnu svarbiuose posėdžiuose, balsuoju, dalyvauti reikalingiausiuose komitetuose, bet iš principo aš esu Lietuvoje. Norėčiau, kad tai būtų aiškiai apibrėžta.
– Mes kalbame apie matymąsi viešoje erdvėje: Jūs nesate Seime, darbo dienomis dažniausiai fiziškai nesate Lietuvoje.
– Bet svarbi ir veikla, kurią vykdau Briuselyje. Tarkime, kokie pastarąjį pusmetį klausimai buvo svarstomi EP? Tai Graikijos krizė ir pagalba jai. Tai tema, kuri nepaprastai susijusi su Lietuva. Aš jau nekalbu apie pabėgėlių klausimą.
Artėja sprendimai prekybos sutartyje su Kinija, sutartis su JAV. Tai irgi yra tam tikra platforma, kur svarbūs Lietuvai klausimai gali būti diskutuojami ir iš Europos Parlamento. Aš jaučiu, kad, netekęs tos platformos, daug sunkiau turėčiau galimybę bendrauti su rinkėjais, kurie pasitikėjo manimi praėjusiais metais.
– Jūs nemanote, kad jau šiandien reikėtų atsisakyti EP mandato ir, likus metams iki rinkimų, pradėti dirbti? Juk akivaizdu, kad Jūs būsite Seimo nariu, jeigu tik pats to norėsite.
– Jeigu kalbame apie pradėjimą dirbti, tai, manau, kad mes vieni pirmųjų jau pradėję rimtai tai daryti. Mes tik pradėjome formuoti sąrašus, bet ir, kuo aš nepaprastai džiaugiuosi, jau pradėjome rašyti programą. Mes partijoje jau pradedame kalbėti apie švietimą, socialinę apsaugą, apie ekonomikos atgaivinimą ir kitus dalykus.
Dar yra metai iki rinkimų, o mes jau turime tam tikras gaires, kurios padės mums visus metus apie tai diskutuoti. Turiu pripažinti, kad tam tikra prasme tai yra ir mano nuopelnas.
