Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius Šarūnas Liekis pabrėžė, kad 2016 metų rugsėjį miręs L.Donskis dirbo įvairiose mokslinėse institucijose, tačiau giliausią pėdsaką paliko būtent VDU.
„Net ir dirbdamas Europos Parlamente jis palaikė glaudų ryšį su Vytauto Didžiojo universitetu. Dirbdami mes jausdavome globėjišką ryšį, petį, į kurį galima atsiremti. Jis domėjosi universiteto gyvenimu, publikavo straipsnius“, – pasakojo prof.Š.Liekis. „Jo grįžimas į VDU po darbo Europos Parlamente buvo pakankamai natūralus, nesukėlė niekam nuostabos“, – pridūrė jis.
„Grįžęs į universitetą jis tikrai daug dirbo. Turėjo pakankamai didelius dėstymo krūvius, dėl kurių mes administracijoje turėtume jaustis kalti“, – pastebėjo Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, kalbėdamas apie L.Donskio produktyvumą ir nuolatinę įtampą.
Š.Liekis pastebėjo, kad buvęs jo kolega daug laiko skyrė ne tik akademiniam darbui, bet ir viešojo intelektualo veiklai. Dėstydamas, rašydamas mokslinius darbus, jis kartu reiškėsi ir kaip aktyvus komentatorius, visuomenės kritikas.
„Tikėjimu žmogumi. Visų pirma, Lietuvos žmogumi. Tikėjimu, kad pasaulis nėra toks blogas ir jį galima keisti gerais darbais“, – apie L.Donskio asmenybės išskirtinumą kalbėjo Š.Liekis.
„Optimizmas, tikėjimas žmogumi jį darė prieinamu visiems, ir mes žinojome, kad galime bet kuriuo paros metu kreiptis į jį kolegiškos pagalbos. Tekdavo susiskambinti netgi vienuoliktą, dvyliktą nakties“, – pasakojo politologas, pabrėždamas, kad L.Donskis daug laiko skyrė tam, kad padėtų kitiems.
„Visi kolegos, kurie dirbo universitete, fakultete, žmonės, kurie sukdavosi jo orbitoje, pabrėždavo, kad jis stengdavosi visiems padėti. Nesakau, kad esame tokie vargšai, kad mums reikėjo pagalbos, bet tas paramos kultūros turėjimas buvo labai svarbus Leonido kaip asmens bruožas“, – pridūrė Š.Liekis.
Moralinės vaizduotės tyrimai
Pristatydamas L.Donskio idėjas VDU Filosofijos ir socialinės katedros vedėjas, profesorius, daktaras Gintautas Mažeikis pabrėžė, kad jie kartu bendradarbiavo dar nuo 1991-ųjų metų, juos siejo bendros idėjos, bendri tyrimai. Profesorius pabrėžė jau parašęs du mokslinius straipsnius apie anksti iš gyvenimo išėjusio kolegos idėjas ir ketina šį jo minties įamžinimą tęsti.
„Leonido filosofija yra ypatinga ir tuo, kad jis tęsia tam tikrą tradiciją. Jis nėra vienišas mąstytojas. Visų pirma, jis nurodo, kad tęsia sociologijos profesoriaus Vytauto Kavolio samprotavimus, disidento, politikos mokslų profesoriaus Aleksandro Štromo idėjas“, – pristatydamas L.Donskio veiklą teigė profesorius G.Mažeikis.
Leonido filosofija yra ypatinga ir tuo, kad jis tęsia tam tikrą tradiciją. Jis nėra vienišas mąstytojas.
G.Mažeikis pabrėžė, kad iki pažinties su profesoriumi V.Kavoliu, L.Donskis jau buvo parašęs disertaciją Vilniaus universitete, kurioje nagrinėjo Oswaldo Spenglerio, Lewis Mumfordo ir Arnoldo Toynbee istoriosofines koncepcijas. Šie mąstytojai ir jų metodologija taip pat paliko tam tikrą ženklą L.Donskio filosofijoje.
Aptardamas pamatinę L.Donskio mąstymo ašį, jo kolega pabrėžė, kad pats Leonidas sakėsi esąs idėjų istorikas, kuris tyrinėja moralinę vaizduotę.
„Moralinės vaizduotės sąvoka aptinkama jau ir V.Kavolio darbuose. Tai nėra visiškai originali Leonido sąvoka, bet būtent jis ją išplėtojo. Moralinė vaizduotė skiriasi nuo etikos kaip disciplinos. Moralinė vaizduotė gali būti tyrinėjama ir filosofiniu, ir sociologiniu, ir antropologiniu požiūriu, nesikreipiant į etikos tyrinėjimus. Ir priešingai, etikos tyrinėjimai gali nagrinėti moralę, dorovę, sąžinę neaiškinant per moralinę vaizduotę“, – kalbėjo G.Mažeikis, pastebėdamas, kad moralinė vaizduotė visų pirma pasirodo literatūros, kino kūrinių pagalba.
„Ten, kur vyksta ne reprezentacija, o prezentacija tam tikrų moralinių įsitikinimų“, – pridūrė profesorius.
Jo manymu, sunkiai apibrėžiami moralinės vaizduotės tyrimai leidžia kelti klausimą, ar jais užsiima filosofai, o gal moralės sociologai ar antropologai.
„Norint apčiuopti moralinę vaizduotę, reikalingas empirinis tyrimas, kuris neapsiriboja tik literatūros skaitymu, filmų žiūrėjimu, bet ir interviu bei diskusijomis, dalyvavimu įvairiuose projektuose. Tokiu būdu Leonidas buvo įsitraukęs į begalinę diskusiją su įvairiais rašytojais. Pradedant Ričardu Gaveliu, kai šis dar buvo gyvas, ir baigiant Kristina Sabaliauskaite. Taip pat įsitraukė ir į diskusiją apie teatrą su Oskaru Koršunovu“, – pasakojo G.Mažeikis, apibūdindamas empirinio moralės vaizduotės tyrimo eigą.
Moralinės vaizduotės sąvoka vartojama kartu su moralinio jautrumo sąvoka.
Šis tyrimo metodas artimas sociologijai. Juo naudojosi dar Vytautas Kavolis, leisdamasis į diskusijas su literatais. Nenuostabu, jog moralinės vaizduotės tyrimas atvedė L.Donskį link bendrų darbų su vienu žymiausių pasaulio sociologų Zygmuntu Baumanu, poetu ir vertėju Tomu Venclova.
„Moralinės vaizduotės sąvoka vartojama kartu su moralinio jautrumo sąvoka. Moralinio jautrumo sąvoka filosofijoje ilgą laiką vartota britų sensualistų, iš kurių pirmasis yra Adamas Smithas“, – teigė filosofas.
„Moraliniai sensualistai bandė pagrįsti, kad mes turime ne tik kategorijas, bet ir moralinį jausmą, kuris yra tiesiogiai susijęs su moraline vaizduote“, – paaiškino G.Mažeikis. „Jie teigė, kad susitarti tarpusavyje mes galime, jei turime panašų moralinį jausmą. Jei nėra moralinio jausmo, tai negali būti ir liberalizmo“, – britų sensualistų idėjas apibendrino jis.
Liberalizmo šaknis matė kultūroje
G.Mažeikio teigimu, L.Donskis susidūrė su politine tikrove, kurioje liberalais save vadinantys asmenys nedemonstravo moralinio jautrumo. Filosofas tokius politikus vadino tiesiog cinikais.
„Lietuvos liberalizmas jam neišvengiamai atrodė kultūrinis“, – konstatavo profesorius, primindamas, kad L.Donskis organizavo V.Kavolio rinktinės „Lietuviškasis liberalizmas“ perleidimą bei surinko autorius antrajai daliai.
„Čia įvyko skirtis tarp Lietuvos liberalų ir L.Donskio. Kaip įvyko skirtis ir tarp „Santaros-Šviesos“ bei Lietuvos liberalų partijų“, – pastebėjo G.Mažeikis, pabrėždamas, kad moralinė laikysena susikirto su politine ideologija.
Taip pasirodo etika be moralės ir moralė be etikos. Lygiai kaip, jis pabrėžia, kad galima religija be tikėjimo ir tikėjimas be religijos.
L.Donskis nemažai dėmesio skyrė italų mąstytojo Niccolo Machiavelli darbams. Kritikavo makiavelizmą ir real politik strategiją, besiremiančią naudos iškėlimu virš moralės, individo teisių.
„Taip pasirodo etika be moralės ir moralė be etikos. Lygiai kaip, jis pabrėžia, kad galima religija be tikėjimo ir tikėjimas be religijos“, – kalbėjo G.Mažeikis, pridurdamas, kad L.Donskis pripažino, kad moralės teorijų yra daug, bet mūsų pačių laikysena negali būti reliatyvi.
G.Mažeikis išskyrė dvi idėjų istorijos teorijas. Viena jų – tiesinis idėjų vystymosi vaizdavimas. Žymiausias tokios sistemos propaguotojas – vokiečių filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis. Tokia sistema vadovavosi ir Karlas Marxas. L.Donskis, kaip ir V.Kavolis, vadovavosi priešinga, daugialinijine teorija.
„Leonidas kalba apie įvairias simbolines organizacijas. Jų gali būti be galo daug. Be to, kiekviena jų gali keistis, tad atsiveria galimybės įvairiems tyrimams. Įvyksta esmingas filosofijos pasikeitimas, nes ji tampa empiriška humanitarinio tyrimo požiūriu. Suartėja su literatūra, istorija“, – pastebėjo G.Mažeikis.
Kaip vieną iš tokio L.Donskio tyrimo pavyzdžių jis pateikė makiavelizmo kritiką. Atskyręs literatūrinius italų autoriaus kūrinius nuo politinių traktatų, jis tyrinėjo, kaip manipuliatyvus politikos, politinio dalyvavimo supratimas įgavo formas kituose literatūriniuose kūriniuose (R.Gavelio, Czeslawo Miloszo) ar tikrovėje.
V.Kavolis, kalbėdamas apie lietuviškąsias tipologijas išskyrė archajinį žmogų, modernųjį žmogų, pogrindžio žmogų ir postmodernistinį žmogų. Archajinis neskiria savo sentimentų nuo racionalių samprotavimų. Modernusis – linkęs revoliucijoms ir modernizacijoms projektams. L.Donskį labiausiai domino pogrindžio žmogaus tipas.
„Tai žmogus, kuris niekada nesugeba išlįsti iš pogrindžio. Tarkime, jis dalyvavo Lietuvos Laisvės Sąjūdyje, bet net jam laimėjus, nesutinka dirbti kartu, vykdyti politinių įsipareigojimų, tuojau pat pasitraukia į šoną ir vėl visus kritikuoja, slepiasi pogrindyje“, – pasakojo G.Mažeikis, pastebėdamas, kad Lietuvos Sąjūdžio gretose galima pamatyti daug tokio tipo pavyzdžių.
„Leonidas kelia klausimą: yra pogrindžio žmogus, kuris pasirodo dar Dostojevskio kūryboje, iš ten į perima Kavolis, ar šis žmogus skiriasi nuo makiavelistų?“, – kalbėjo filosofas, pabrėždamas, kad skirtumų nemažai ir juos bandė analizuoti būtent L.Donskis.
Neapykantos formų analizė
L.Donskiui buvo svarbus ir viešojo intelektualo vaidmuo, dalyvavimas kultūros, socialinėje politikoje.
„Jis kalba apie jų transformacijas. Kodėl revoliucionierius liberalas vėliau pasirenka konservatyvųjį kelią. Konservatyvusis kelias suprantamas kaip psichologinis pasirinkimas, nepasiryžimas parodyti savo atsakomybės už visus reikalus. Čia kliūna daugeliui liberalų ir konservatorių“, – apie kolegos kritiką politikams pasakojo G.Mažeikis.
Daugiausia dėmesio jis skyrė neapykantos ir blogio analizei. Kokiu pavidalu jie pasirodo ir veikia.
„Daugiausia dėmesio jis skyrė neapykantos ir blogio analizei. Kokiu pavidalu jie pasirodo ir veikia. Tokias perspektyvas nagrinėdamas jis ir kuria savo filosofinius samprotavimus“, – kalbėdamas apie paskutiniuosius L.Donskio gyvenimo metus kalbėjo jo kolega.
„Paskutinieji jo projektai buvo skirti šekspyriškai politikos ir filosofijos analizei, parodant Williamo Shakespeare'o kūrinių aktualizavimo galimybę šiuolaikybėje. Jis domėjosi ir Cervanteso, kitų didžiųjų renesanso, baroko autorių kūryba, siekdamas parodyti kaip Europos kultūra kyla iš šių didžiųjų kūrinių“, – pasakojo G.Mažeikis.
„Kitas projektas, į kurį jis įsitraukė diskusijoje su Z.Baumanu ir T.Venclova, tai Czeslawo Miloszo tyrinėjimą, iškeldamas visų pirma manicheizmo temą. Manicheizmas – tikėjimas, kad blogis yra esmingas žmogui, tai nėra atsitiktinė detalė. Jis pradeda skaityti naujuosius manicheistus kaip Bulgakovas, Miloszas, kurie kalbėjo apie elgesį, kaip gyventi šiame pasaulyje, kuriame blogis nėra pašalinamas“, – kalbėjo filosofas.
Kalbėdamas apie manicheizmą L.Donskis sukritikavo ir disidentus. Tarkime, „Gulago archipelago“ autorių Aleksandrą Solženicyną, kuris tapo Vladimiro Putino režimo gynėju.
„Leonidas, pats būdamas gana kosmopolitiškai nusiteikęs, kritikuodavo ir tuos, kurie griežtai kritikavo nacionalizmą. Nacionalizmas, jo teigimu, vienas iš moralinių pasirinkimų ir jo tyrinėjimas tiek pat reikšmingas, kiek ir liberalizmo moralės ar amoralumo tyrinėjimai“, – pranešimą užbaigė G.Mažeikis.
Humanitarinio išsilavinimo svarba
Atsakydamas į Lietuvos mokslo akademijoje susirinkusios publikos klausimus, G.Mažeikis pabrėžė, kad moralinei vaizduotei būtinas humanitarinis išsilavinimas.
„Turint omenyje, kad Lietuvos valstybė humanitarinį išsilavinimą laiko trečiaeiliu ar penktaeiliu, pagal valstybės poreikius, tai moralinė vaizduotė negali vystytis. Pats moralinis jautrumas, be išvystytos moralinės vaizduotės, neveikia“, – konstatavo profesorius.
Jis pabrėžė, kad moralinė vaizduotė vystoma skaitant iškilius literatūros kūrinius, vaikštant į teatrą, stebint originalius kino filmus, ne vien Holivudo produkciją.
Žmonės, su skurdžia moraline vaizduote ar be jos, negali sukurti moralios kultūros. Tada veikia vien tik rinkos dėsniai ir cinizmas.
„Žmonės, su skurdžia moraline vaizduote ar be jos, negali sukurti moralios kultūros. Tada veikia vien tik rinkos dėsniai ir cinizmas“, – sakė G.Mažeikis.
Atsakydamas į klausimą apie kultūrinio liberalizmo sąvoką, G.Mažeikis pastebėjo, kad L.Donskis ją originaliai naudojo kritikuodamas ir atsiribodamas nuo neoliberalizmo raiškos, gindamas moralumo svarbą.
„Įvyko radikali skirtis, kuri politiškai pasireiškė ir tuo, kad Leonidas pasitraukė iš lietuviškųjų liberalų partijų aplinkos, nesibalotiravo antrą kartą į Europos Parlamentą. Tai yra praktinis rezultatas šios teorinės istorijos“, – sakė profesorius.
G.Mažeikio teigimu, kultūrinis liberalizmas Lietuvoje neturėtų prarasti sekėjų. Kaip reiškinys jis egzistuos ir toliau darys įtaką.
„Ką galėčiau pasakyti apie Lietuvos politinius liberalus? Jie nuolat daro tą pačią klaidą. Nusisuka nuo „Santaros-Šviesos“ ir įsivaizduoja, kad jie sau atskirai, o liberalizmas, kaip komercinė grupė, atskirai. Tai yra klaida. Jei liberalizmas nori egzistuoti kaip gyvas politinis judėjimas, jam neabejotinai reikia atsigręžti į savo moralines šaknis. Tokiu atveju ir socialistai, ir konservatoriai turės normalų oponentą. O jei žmogus neturi moralinių nuostatų, tai ką tu gali su juo diskutuoti? Jis bet kada pakeis pažiūras ir žais kitą partiją. O ginčytis vien dėl laisvos rinkos, kuri tariamai išgelbės mus visus, tai net neįdomu“, – konstatavo filosofas.
