„Jie galėtų kritikuoti savo poziciją, kokia ji buvo nuo 2009 metų, kai Astravo AE buvo pradėta statyti pažeidžiant tarptautinius standartus. Galime parodyti pirštu, kas tada buvo kaltas, ignoravo, „nepastebėjo“ [statybų]. Jei kažkas to labai nori, galima tuo užsiimti. Bet aš tokio tikslo neturiu ir manau, kad mes turime veikti vieningai“, – apie konservatorių-krikdemų priekaištų nuoseklumą sako ministras.
Jo manymu, Lietuvos politiką Ukrainos atžvilgiu adekvačiai vertina ne kritikai, neseniai pavadinę URM laikyseną „gėdinga“, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas Vasario 16-osios proga atsiųstame sveikinime prezidentei Daliai Grybauskaitei.
– Rusija mažina subsidijas Baltarusijai ir tuo pat metu griežčiau reikalauja Minsko lojalumo. Baltarusijos režimas bijo didesnio Rusijos kišimosi, spaudimo, Kremliaus peršamų karinių bazių, o Lietuvoje nerimaujama ir dėl artėjančių pratybų „Zapad“. Ar visos tos baimės tikrai pagrįstos?
– Rusijos ir Baltarusijos santykiai visada buvo permainingi ir sudėtingi. Juose yra ir integracinių (nepamirškime šių valstybių sąjungos), ir savarankiškumo elementų. Baltarusija turi savo nuomonę ir dėl Krymo, ir Abchazijos, ir Pietų Osetijos. Tai liudija šiokį tokį Baltarusijos savarankiškumą.
Kita vertus, visi puikiai suvokia, kad šios dvi valstybės labai stipriai integruotos ekonomiškai. Subsidijuojamos dujų kainos, rusų privatizuota daug turto. Baltarusija nuolat patiria spaudimą.
Minskas stengiasi laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų. Pastaruoju metu buvo matyti tendencija atkurti dialogą su Vakarais – jau mūsų pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu. Baltarusija nuo to laiko padarė pažangą kalbantis apie vizų režimo palengvinimą, readmisijos susitarimą. Tiesa, Astravo atominės elektrinės klausimu pažangos nematome.
– Ar Rusija pastaruoju metu tikrai kelia didesnę grėsmę Baltarusijos suverenitetui? Ar tai kaip nors susiję su artėjančiomis bendromis karinėmis pratybomis „Zapad“?
– Artėjančios pratybos – požymis, į kurį mes atkreipiame dėmesį. Tai – priežastis ar pretekstas sukaupti ir dislokuoti daugiau ginkluotės. Apskritai pratybų ir jose dalyvaujančių karių skaičius yra gerokai didesnis, palyginti su NATO pratybomis. Kai pratybų ar kitais pretekstais kaupiama daugiau ginkluotės, tai kuria didesnes įtampas ir pačioje Baltarusijoje. Tą įtampą jaučiame, gaudami signalų iš šios kaimyninės šalies.
– Ar Baltarusija apskritai pajėgi atlaikyti didėjantį Rusijos spaudimą? Ar ji galėtų gintis taip, kaip gynėsi Ukraina, jei Rusija ryžtųsi panašiai agresijai?
– Manau, čia – kita situacija. Neturėtume lyginti su Ukraina po joje įvykusios revoliucijos. Ukrainos pilietinė visuomenė – daug stipresnė, ten stiprėja ir kitoks mentalitetas. Ukraina pergyvena kitokį raidos etapą. Tačiau įtampa sukuria įvairių padarinių, kuriuos sunku nuspėti.
– Minskas siunčia signalus apie savo pasirengimą pereiti prie nacionalinio dialogo su opozicija ir bendradarbiauti su Vakarais. Jūs neseniai sakėte, kad radikalių permainų Baltarusijoje šiuo atžvilgiu tikėtis neverta ir reikia džiaugtis „mažyte pažanga“. Kita vertus, pabrėžėte, kad suverenumui apsaugoti Baltarusija turi vis mažiau laiko. Tai kas iš tos „mažytės pažangos“, jei, kaip pats sakote, laiko nebelieka? Jei nelieka laiko, pažanga kaip tik turi būti greita.
– Mažytė pažanga – vis tiek pažanga. Tai geriau nei regresas. Galima įvairiai interpretuoti tai, kad buvo paleisti visi politiniai kaliniai. Galima sutikti, kad to – per maža. Bet negalima sutikti su nuomone, kad apskritai niekas nepakito. Tai – mūsų kaimynė, su kuria turime ilgą sieną. Todėl norėtume, kad tie procesai, kurie vyks, žinoma, jų sprendimu ir jų valia, artėtų prie europinio mąstymo ir demokratinių standartų.
Mano manymu, revoliucinių pokyčių nebus, bet tai nereiškia, kad mes negalime tikėtis jokių pokyčių.
– Bet juk sakote, kad laiko nebelieka. Rusija gali labai greitai „praryti“ jos nebetenkinančias Baltarusijos savarankiškumo apraiškas.
– Aš tik darau tokias prielaidas. Nesu politologo vaidmenyje ir turbūt neturėčiau samprotauti tokiomis temomis. Tiesiog matome, kaip vystosi situacija. Kai kurie procesai paūmėjo, ir reikia juos atidžiai stebėti. Baltarusijos savarankiškumas (kiek jo yra) – prasmingas, ir mes jį, žinoma, palaikome.
– Politologas Raimundas Lopata neseniai jus sukritikavo dėl to, kad po situacijos paaštrėjimo Ukrainoje ties Avdijivka buvo iškviestas Ukrainos ambasadorius, o nutraukti ugnį URM vadovybė paragino abi puses. „Faktiškai ukrainiečiai buvo paraginti nutraukti pasipriešinimą“, – rašo R.Lopata. Jis teigia, kad po to vykote į Ukrainą „mėgindamas nusiplauti gėdą“. Kaip vertinate šią kritiką?
– Negaliu nieko pakomentuoti apie R.Lopatos „gėdą“, nes nežinau, ką jis turėjo omenyje. Neturime tikslo kažką „nusiplauti“. Daug metų vykdome nuoseklią politiką ir, jei kažkas pabandė įžvelgti kitokių elementų, tokioms įžvalgoms turėjo prireikti labai daug pastangų. Dėl ugnies nutraukimo tada sulaukėme labai nuoširdaus mūsų kolegų ukrainiečių prašymo. To įkarščio metu kalbėjausi su savo kolega užsienio reikalų ministru Pavlo Klimkinu. Jo pagrindinis prašymas buvo – kad būtų nutraukta ugnis, nes žmonės buvo atsidūrę katastrofiškoje situacijoje humanitariniu atžvilgiu. Mačiau pasekmes lankydamasis Avdijivkoje.
Tuo metu buvo raginimai nutraukti ugnį iš Jungtinės Karalystės, JTO, Danijos, NATO. O dėl ambasadoriaus „iškvietimo“ buvo pasakyta daug neteisingų dalykų. Niekas neiškvietė Ukrainos ambasadoriaus – viceministras Darius Skusevičius susitinka su visais ambasadoriais, kaip naujas viceministro pareigas einantis žmogus susipažįsta su jais, kalbasi apie aktualijas.
Tikrai neliepėme ukrainiečiams nesiginti. Nesuprantu, kodėl čia norima kažką įžvelgti. Lietuvos pozicija šiuo klausimu apskritai labai gerai vertinama – tuo neseniai įsitikinau, lankydamasis Avdijivkoje ir Kramatorske. Susitikau ne tik su Ukrainos valdžios atstovais, bet ir su žmonėmis, gyvenančiais be pastogės ir šilumos. Klausimų dėl Lietuvos pozicijos nekyla.
Labai raginčiau, kad politinės jėgos Lietuvoje rastų jėgų peržengti savo ambicijas ir prisidėtų prie mūsų pozicijos konsolidavimo. Ukrainoje žmonės mato, kad mūsų parama yra vieninga – gal ne tiek įspūdinga skaičiais, kiekiais, nes nesame didelė valstybė, bet labai nuoširdi, ir vertina ją labai aukštai. To turėtų siekti ir mūsų politinės partijos, ir visuomeninės organizacijos.
Tai sakytina ir apie kitas aktualijas, tokias, kaip Astravo AE. Vienybė ir susitelkimas yra ne teoriškai, o praktiškai svarbus dalykas. Džiaugiuosi, kad Seime vienbalsiai patvirtintas susitarimas dėl JAV karių Lietuvoje statuso. Tai vienbalsis signalas iš Lietuvos Jungtinėms Valstijoms apie glaudesnį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje. Bet tą pačią dieną grupė signatarų išplatino kreipimąsi to nedaryti. Nepagrįstai teigdami, jog tai galimai prieštarauja mūsų Konstitucijai.
Arba štai visai neseniai URM iniciatyva septynios parlamentinės frakcijos pasirašė susitarimą dėl bendrų veiksmų nesaugios Astravo AE atžvilgiu. Yra septyni parašai po įsipareigojimais imtis visų reikiamų veiksmų, kad nesaugios Astravo AE statyba būtų sustabdyta arba užtikrinta, kad joje pagaminta elektros energija jokiomis aplinkybėmis nepatektų į Lietuvą ir nebūtų parduodama Lietuvos elektros rinkoje.
Aiški, vieninga pozicija. Bet vis tiek dabar girdėti įvairių balsų, norinčių mus suskaldyti ir sukurti įspūdį, kad mes tarpusavyje nesusitariame ir neturime vienos nuomonės. Tai kuo rūpinamės – privačiomis ambicijomis ar valstybės prestižu? Juk būdami vieningi esame labiau matomi ir stiprūs tarptautinėje arenoje.
– Ponas Lopata supriešina jūsų neva „gėdingą“ laikyseną su prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri esą viską daro kitaip ir labai teisingai. Ar tai tik eksperto balsas, ar ir politinės opozicijos kalbėjimas jo lūpomis?
– Nenorėčiau gilintis į tai, kieno tai balsas. Tai noras dirbtinai pateikti ir supriešinti tai, ko nėra, suskaldyti ir sukelti abejonių. Kyla klausimas – kokiu tikslu?
– Kam Lietuvoje naudingas toks suskaldymas?
– Lietuvoje – nenaudingas niekam. Galbūt naudingas – ne Lietuvoje. Bet nelabai noriu į tai gilintis, nes mes turime ką veikti.
– Bet Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovai jus kaip tik kritikuoja dėl neveiklumo sprendžiant Astravo AE problemą.
– Jie galėtų kritikuoti savo poziciją, kokia ji buvo nuo 2009 metų, kai Astravo AE buvo pradėta statyti pažeidžiant tarptautinius standartus. Galime parodyti pirštu, kas tada buvo kaltas, ignoravo, „nepastebėjo“ [statybų]. Jei kažkas to labai nori, galima tuo užsiimti. Bet aš tokio tikslo neturiu ir manau, kad mes turime veikti vieningai. Galbūt opozicija šitaip tiesiog mėgina parodyti save ir savo ypatumus.
– Viena iš praėjusią savaitę vykusio NATO gynybos ministrų susitikimo temų – sąjungininkių išlaidos gynybai. Kaip atrodo, ar šiemet bus rimtų pokyčių šioje srityje, ar ir toliau Europoje bus valstybių, kurios skiria tik apie 1 proc., bet giriasi savo indėlio „kokybe“ ir išdidžiai skaičiuoja augimą ne procentais, o milijardais eurų, kaip vokiečiai?
– Jei tik keturios ar penkios NATO valstybės pasiekia užsibrėžtą 2 proc. tikslą, tai – visiškai netinkama situacija. Žinome prezidento D.Trumpo poziciją, kuri tikrai teisinga tuo atžvilgiu, kad visų šalių indėlis turi būti adekvatus. Tam, kad NATO būtų efektyvi, visi privalome tuo rūpintis. Negali europiečiai apmokėti visų Europos saugumo sąskaitų. Jei Europos požiūris smarkiai nepakis, pažeisime NATO gyvybingumą, sumažinsime JAV interesą rūpintis Aljansu ir taip sukelsime krizę.
– Kodėl didžiausia ES galia – Vokietija – taip akivaizdžiai vengia vykdyti 2 proc. įsipareigojimą?
– Vokietija turi daug atsakomybės sričių – tai didelė, ne tik Europoje svarbi ir įtakinga valstybė. Ji daug kur turi prisidėti. Bet Vokietijos gynybos ministrė neseniai pasisakė dėl gynybos išlaidų didinimo būtinybės. To reikalauja dabartinis laikotarpis. O Vokietija tampa vis artimesnė ir svarbesnė Lietuvai kaip partnerė. Mes pasirengę rimtam dialogui su Vokietija – įskaitant ir jūsų minimas sritis.
– Ar D.Trumpo pozicija yra veiksmingesnė už Baracko Obamos siekiant, kad NATO sąjungininkės Europoje greičiau priartėtų prie 2 proc. gynybai?
– Dėl to, kad jo raginimai yra veiksmingi, negali būti abejonių. Jis apie tai kalba griežtai, kai kam net atrodo, kad per griežtai. Kol kas sudėtinga vertinti, nes naujojo prezidento administracija neseniai dirba. Reikėtų vertinti ne vien pagal tviterio žinutes ar emocinius pareiškimus. Jie galbūt kitokie, nei daug kas yra įpratęs.
D.Trumpas – kitoks asmuo, bet tikrai ryžtingas lyderis, tai akivaizdu. Jo pareiškimai – vis aiškesni, orientacija vis labiau atitinka tai, ko mes tikimės iš JAV kaip pasaulio ir NATO lyderės. Daug kas priklauso ir nuo mūsų: turime iš naujo sutvirtinti mūsų partnerystę, parodyti, kad ji naudinga ir JAV, ir Europai.
– Ar gražiai nuskambėjęs D.Trumpo sveikinimas mūsų prezidentei Vasario 16-osios proga buvo tik įprasta diplomatinė rutina, ar vis dėlto – svarbus ženklas?
– Tokie diplomatiniai sveikinimai, ypač kai pasirašo valstybės vadovas, niekada neturėtų būti traktuojami tik kaip mandagumo ar protokoliniai dalykai. Tas sveikinimas buvo ne mažiau populiarus Ukrainoje nei Lietuvoje. Nes jame buvo minima ir Ukraina, jos suverenitetas ir teritorinis vientisumas. Ta žinia ukrainiečiams buvo atsiųsta per sveikinimą Lietuvai. Mums tai irgi garbė ir pripažinimas. Štai jums dar vienas argumentas atsakant į jūsų ankstesnius klausimus dėl mūsų vaidmens Ukrainoje, mūsų pozicijos nuoseklumo ir efektyvumo. Tai neliko nepastebėta ir tame sveikinime, kurį JAV prezidentas atsiuntė mūsų prezidentei.
