Ignalinos kultūros ir sporto centre vykusio renginio, kurio nuotraukos pasklido internete ir susilaukė daugelio kritikos, režisierė Jolanta Narbutaitienė sako, kad sumanymas buvo padaryti teatralizuotą koncertą: „Visas koncerto sumanymas skirtas Ignalinos kultūros centro atidarymo 40-mečiui. Pabandėme įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti pirmasis koncertas tarp šių sienų. Šmaikštaudami ir prisimindami savo sovietmečio patirtį, supratome, kad yra daug juokingų dalykų.“
Pasak J. Narbutaitienės, koncertui ruoštasi labai atsakingai. „Jokių draudžiamų, sovietinių simbolių nebuvo. Koncertas teatralizuotas, tad kostiumai pritaikyti siekiant atspindėti to laiko dvasią. Tai tik adaptuoti drabužiai, bet ne vėliavos. Visi taip komentuoja nuotraukas, ištraukę jas iš konteksto, nes vyrauja rusofobija. Jokių tikslų tuo nesiekta, tik pasijuokti“, – aiškina pašnekovė.
Lianos Ruokytės-Jonsson nuomone, tokie vaidinimai – prastas skonis ir tiek: „Nesutikčiau, kad visa tai daroma dėl meno. Na, o jei tai piktavališka veikla, turėtų būti ištirta kompetentingų institucijų ar asmenų.“
Paklausta, ar toks renginys tikrai gali būti piktavališka veikla, ministrė tikina, kad gali būti visaip. „Gyvename neramiais laikais. Be to, čia kalbame ne apie rusofobiją, o sovietofobiją. Bijoti yra pagrindo. Informacinė grėsmė didėja, smegenų plovimas vyksta įvairiomis kryptimis. Manau, kad žmonės susirūpino ne be pagrindo, ypač jaunimas“, – įsitikinusi pašnekovė.
L. Ruokytė-Jonsson teigia, kad viešojoje erdvėje yra įvairių formų, kaip skleisti dezinformaciją: „Labai populiari forma – per kultūrą. Čia reikia pažiūrėti ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Gimę sovietmečiu galbūt galvoja vienaip, jaunimas – kitaip. Gal jaunimui atrodo linksma ir nieko blogo jie ten nemato, bet tai veikia tų jaunų žmonių pasąmonę. Sakyčiau, kad šiais laikais pokštauti reikia atsargiai.“
Politologė R. Urbonaitė tvirtina, kad vienas dalykas labai aiškus. „Turime visuomenę fragmentuojantį reiškinį – požiūrį į sovietmetį ir sovietmečio interpretacijas. Didžiausia problema, kad negebame sovietmečio įvertinti kritiškai, ta nostalgija tam tikra prasme „prasimuša“. Tik vėliau susigriebiame ir bandome rodyti, kad gal nėra taip gražu“, – aiškina pašnekovė.
Pasak R. Urbonaitės, dainų ir šokių kontekstas nekuria negatyvaus įspūdžio: „Tačiau daugelis vis tiek prisimena, kad sovietmetis – ne tik negatyvi, bet ir žiauri Lietuvos, kaip valstybės, patirtis. Akivaizdu, kad turime rimtų problemų. Santykis, kaip žiūrima į sovietmetį, visuomenėje labai skirtingas, kartais bandoma jį pernelyg romantizuoti.“
