Kas tie aitvarai? Ar jais gimstama, ar tampama? Koks gyvenimas tų, kurie, kaip dainuojama, bučiavo žvaigždes? Ar jie gali nugalėti mirtį?
Susitaikykim su tuo, kad pasakojant istoriją apie brolius aitvarus, visų atsakymų negausime. Kad jie liks, kaip ir buvę – tiek, kiek patys norės būti matomi, o kiek nuspręs – pasislėpę po neatpažinimo marška. Kažkiek regimi, kažkiek esantys, bet daugelyje sričių tiesiog numanomi, tiesiog – paslaptys. Kita vertus, ne viskas mūsų gyvenimuose turi būti akivaizdu. Bet apie viską iš pradžių.
Labdaros ir paramos fondas „Broliai aitvarai“, kurių istoriją čia ir pasakosime, įsikūrė 2017 metais. Fondo tikslas – teikti paramą ir visokeriopą pagalbą Lietuvos kariuomenės kariams bei jų šeimoms. Medicininė, finansinė, psichologinė, socialinė, teisinė – teikiamos paramos būdų tikrai yra daug. Kaip ir poreikių, situacijų, kurias kariams pametėja gyvenimas. Be to, vykdoma šviečiamoji, edukacinė veikla, kartu su partneriais organizuojama „Sužeistų karių“ savaitė.
Labdaros ir paramos fondo vadovas Darius Katinas – vienas iš brolių, vienas iš aitvarų, karys. Šiandien Darius pasakoja apie fondo veiklą, apie savo patirtis ir pažintis, apie prasmę ir tikėjimą, dalijasi savo mintimis ir apmąstymais.
300 aitvarų, į pagalbą ateisiančių
Broliai, brolija vadinamės neatsitiktinai. Visų pirma, broliai – šildantis jausmas. Kai ieškojome pavadinimo, leidome žmonėms pasirinkti patiems, klausėme – kuo jūs norite būti? Pasipylė šimtai minčių. Žodis brolis ir žodis aitvarai mums labai svarbūs, už juos ir nubalsavome. Aitvarai mums sako labai daug, o broliai reiškia, kad mes sąmoningai norime laikytis šioje bendruomenėje kaip vienas kumštis, kaip šeima. Kas yra broliai aitvarai? Tai būsena – kai Tėvynė pavojuje, tuomet atsitinka broliai aitvarai. Tuomet aitvaras tampa visiems matomas, tada jis skriaudžia neteisiuosius, o kai viskas tvarkoje – aitvaras išnyksta, sunku tuomet pasakyti, ar tai buvo bildukas, ar dar kažkokia dvasia, ar dar kažkas. Tiesiog... ištirpsti.
Pradžioje, ne visi iki galo supratome, kam reikia tokio fondo. Kol mūsų pačių neužkabino gyvenimo iššūkiai. Pats irgi buvau skeptiškas, kol nepatyriau mūsų bendruomenės pagalbos. Atrodė, nieko ypatingo nepadaryta, bet pajutau kaip morališkai tai yra paveiku. Kažkada mano sūnaus bendramokslis paklausė – sako, yra tokia sena taisyklė, kad nuo 50-ties metų, mūsų draugų ratas susitraukia, nes mes užsidarome, imame atsirinkinėti žmones. O kiek pas jus, klausia manęs, ateitų draugų, jei va spragtelėtumėte pirštais, jei jums bėda? Aš nesusimąstydamas atsakiau – na, maždaug 300. Buvo smagu matyti jo veidą, nes galvojo, žmogus, kad juokauju. Visą laiką tikėjau, kad taip ir būtų. Taip ir buvo.
Gydytis vienas kitu
Didžioji dalis žmonių, tame tarpe ir mūsų bendruomenė, galvoja, kad esame nemirtingi. Šiaip, Lietuvos kariuomenę lydi sėkmė – pagal šalies dydį, misijų yra gausu, o žuvusiųjų beveik neturime – vienas kitas žmogus išėjo anapilin po karo ištiktų negandų. O iššūkių būta daug – ir Afganistane mūsų kariuomenė dalyvavo ir kitose šalyse, bet sėkmė, pasirengimas, aplinkybės sudarė tokį jausmą, kad viskas yra palytėta sėkmės, viskas yra romantika ir su manim nieko neatsitiks. O jei kare neatsitiko, tuomet, atrodo, niekas tavęs daugiau paliesti negalės. Bet gyvenimas teka sava vaga ir tu patiri visokius dalykus – iššūkius, netikėtumus, ligas... „Broliai aitvarai“ yra visos mūsų bendruomenės ašis, kaip vaistas, kuriuo reikia ir galima gydytis, tai yra – gydytis vienas kitu, net jei tu esi visiškai sveikas, net jei tau atrodo, kad tau niekas niekada nenutiks.
Brolių veikla
Kariškiai išeina į atsargą jauni ir aš dabar puikiai suprantu, kodėl. Nes paskutinėse užduotyse (ne kraštinėse, dabar jau galiu sakyti tiesiai – paskutinėse) – dalyvavau būdamas 46-erių ir tikrai supratau, kodėl tikras karys turi išeiti į atsargą anksčiau nei kiti. Nes jis tampa našta tiems, kurie dar gali tikrame kare. Bet, kai išėjęs į atsargą karys atsiduria toje aplinkoje, kur nebūtinai karas, tuomet jis savo patirtimi prisideda ruošiant tuos, kurie bus kare, arba prie tų, kurie ruošiasi neleisti, kad karas įvyktų. Tai taip pat yra „Brolių aitvarų“ veikla.
Sužeistų karių savaitė
„Sužeistų karių savaitė“ prasidėjo nuo labai siauro rato – nuo 6 ar 7 žmonių. Vėliau pamatėm, kad yra daugiau sužeistų tarnyboje ar kare karių. Supratom, kad pasekmės yra ne tik sužeidimas, bet ir susirgimas – infarktas ar insultas. Džiaugiamės dėl to, kad vis daugiau žmonių išdrįsta prisijungti, kad jie čia randa saugią erdvę kalbėtis vieni su kitais, kad jie suvokia, kad turi teisę čia būti – ar pirštas nukirstas, ar širdis sustreikavusi. Suprantame ir mes, kad tai – buvimo kare arba pasiruošimo karui pasekmės.
Sužeistų karių savaitėje mačiau jauną vaikiną motociklu važiavusį į tarnybą, patyrusį avariją. Jam nutraukė koją. Jis dabar turi įmantrų protezą. Kai pakalbinau jį, kiti pamatė, kad aš domiuosi, atėjo, pradėjo pasakoti savo istorijas. Aukštas, tvirtas, gražus jaunas vyras parodė, kaip jam minosvaidžio mina skeveldromis susprogdino pusę kūno – šiandien galėtum pirštu šoną pradurti. Traumą jis patyrė prieš pasirengimą misijai. Kitam, forsuojant upę pratybų metu, nutraukė ranką. Kitam šauktiniui tarnybos metu agregatas įtraukė ranką. Kol kalbinau vieną, kitą, aplinkui susidarė būrys. Jie sustoja aplink, kad papasakotų savo istoriją. Du vaikinai sužeisti į galvą – jie protauja, atsako į mano klausimus, tik šiek tiek lėčiau. Paklausi, patiri pauzę ir tik tada pradedi kalbėtis. Kitas karys atvyko su labai sunkia galvos trauma – jam gerėja, bet labai pamažu. O jis atėjo į kariuomenę visiškai sveikas. Reiškia, mes už jį atsakingi.
Šiemet, jeigu pavyks, jeigu surasime papildomus rėmėjus, norėtume „Sužeistų karių savaitę“ pratęsti iki dviejų savaičių. Nes reabilituotis, patirti, pajausti sveikatą, pabūti su savo likimo broliais ir seserimis, yra labai svarbu. Ši galimybė negali subyrėti. Manau, ir patys broliai neleis, kad taip atsitiktų.
Tokį valios užtaisą mato ir kariuomenės, Krašto apsaugos ministerijos vadovybė. Ankstesniais metais, „Sužeistų karių savaitėje“ visi kartu tempėm unimogą, po to – garlaivį. Vadai matė, kaip mes vienijamės, kartu su mumis ieškojo išeičių, bandė spręsti iššūkius kartu.
Kai kažko trūksta, bandome prisitraukti iš privačių rėmėjų – psichoterapeuto, psichologo, meno terapijos specialistų, teisininko paslaugos ar sporto inventorius, apranga, edukaciniai pašnekesiai – visa tai mus pasiekia per verslo paramą. Ši paramos svarba – didžiulė.
Pagalba aitvarų šeimoms
Nuo praėjusių metų kovo iki rugsėjo priėmėme 8 ukrainiečių šeimas, kurios irgi yra iš tos pačios bendruomenės kaip ir mes. Sumos, kurios buvo suaukotos privačių rėmėjų, neišėjo vėjais, bet padėjo žmonėms susimokėti už pragyvenimą, suremontuoti būstą, kad jis bent kiek panašėtų į gyvenamas patalpas, kad galėtume priimti mūsų brolių ukrainiečių šeimas.
„Broliai aitvarai“ taip pat atiduoda duoklę ir savo šeimoms – ne vien tik toms, kurios liko be savo tėčių ar mamų, bet visoms mūsų bendruomenės šeimoms. Nes jei antrosios pusės mūsų nepalaiko, jei mes galvojam apie tai, kad namuose prakiuro stogas, ar kad vaikai nelaimingi, ar kad vaikų mama verkia, tuomet iš mūsų – jokie ne kariai. Valstybėje nuolatos keičiasi vyriausybės, kadencijos, vadovai, jie nespėja į konkretų žmogų įsižiūrėti, jie žiūri į visą visuomenę. O mes tam ir esame bendruomenė, kad matytume visus savo brolius ir seseris.
Broliai kaip vaistai
Kartą, žmogus atsidėkodamas mums atnešė medaus. Graži dovana. Mažas indelis, telpa vos keli šaukštai. Bet įsidedi žiemą to medaus į arbatą ir širdis sušyla.
Kai nuo pat šauktinio iki išėjimo į atsargą tarnauji kariuomenėje, išeiti į civilį gyvenimą yra žiaurus pasikeitimas. Žmogus, visą gyvenimą vilkėjęs uniformą, kartais ir elgtis kitaip nebemoka. Tuomet per pažįstamus, rėmėjus, draugus ieškom pagalbos. Žiūrėkit, sakau, čia yra mano prietelius Marius. Žmogus, kuris turi milžinišką patirties bagažą, prasivers jis savo kuprinytę, išsitrauks tai, ką žino ir bus reikalingas bei jausis gerai, jausis naudingas visuomenei. Tai dar viena „Brolių aitvarų“ veikla. Deja, mano supratimu, lojalūs žmonės šiandien nebeatrodo vertingi...
Broliai aitvarai, kurie parodys kryptį
Kartais, galvoju, kad mes patys nesuprantame, kokie mes svarbūs mus supančiai aplinkai. Šiandien aš, atstovaudamas kariuomenę, jaučiuosi labai oriai net ir prieš tuos, kurie kažkada man sakė, kad jie mane išlaiko, kad esame veltėdžiai. Nes šiandien jiems labai rūpi, kas atsitiks su jų vaikais, jų marčiomis, dukromis... Mano patirtis padeda neįsižeisti, bet suprasti, kas tie žmonės yra – lietuviai, Lietuva. Tie žmonės jau supranta, kad atėjus laikui, gaus į rankas ginklą. O tada, broliai aitvarai bus tie, kurie parodys, kur įdėti šovinį ir kryptį, kur galima iššauti ir tapti saugiu.
Palaikymas mums labai svarbus. Mano supratimu, tie, kurie yra už mūsų šeimos, už „Brolių aitvarų“ bendruomenės ribų, ir yra mūsų Tėvynė. Tai žmonės, kurie mus palaiko, kurie remia mus su pasididžiavimu, su džiaugsmu. Mes žinome vieną dalyką – mes tapome broliais aitvarais, kad padarytume viską, kad Lietuvos žmonės nepamatytų to, ką pamatėme mes. Pradžioje darėme viską, dėl savo mažyčių tėvynių, dėl savo šeimų. O bendroje visumoje tai susiliejo į bendrą Tėvynę. Kodėl žmonės už mano šeimos ribų negali būti mano Tėvynė? Taip ir yra. Jie yra mūsų dvasios dalis ir mes be jų, kaip ir be savo šeimų, nieko negalėtume. Kažkokiu būdu jie turi mus pamatyti ir suprasti, kad mums vieniems kitų reikia.
Prisidėti prie „Brolių aitvarų“ labdaros ir paramos fondo veiklos galima paskiriant 1.2 % gyventojų pajamų mokesčio kasmet deklaruojant pajamas. Arba bankiniu pavedimu pervedant tiesiogiai į fondo sąskaitą. Daugiau informacijos: https://www.broliaiaitvarai.lt/kaip-mus-paremti/