Velionio artimieji atskleidė, ką teko patirti per močiutės laidotuves. Radviliškio rajone mirė garbaus amžiaus moteris. Laidotuvėmis rūpinosi sūnus ir kiti artimieji.
Laidotuvės vyko gegužės 20 dieną, nes, anot laidojimo namų atstovų, kunigas Juozapas Vaicekauskas atlikti apeigas gali tik tada.
Dar priešpiet visi artimieji su karstu buvo sutartoje vietoje – prie Pašušvio bažnyčios vartų. Artimieji teigia, kad moterys, kurios rūpinosi laidotuvėmis, tikrai sutarė dėl vietos ir laiko.
Tądien buvo karšta diena. Su karstu kepti saulėje neatrodė gera mintis, tačiau po gerų 20 minučių kunigas J.Vaicekauskas pasirodė. Tačiau elgėsi nesvetingai ir klausė – ką jie čia visi darą?
Pareiškė, kad į bažnyčią neįleis, nes nėra užrašyta – bažnyčia užsakyta keturnedėliui. Tuo metu kartu buvusi moteris iš laidojimo namų priminė, jog dar penktadienį laidotuvių laiką nurodęs pats kunigas.
„Atrodė, kad kunigas negirdi, ką jam sako. Artimieji stovėjo lauke, buvo labai nemalonu, kad kunigas iš vakaro priėmė, o kitą dieną, kuomet jau stovėjome prie bažnyčios, atsisakė mūsų močiutės“, – atviravo artimieji.
Išėjo dar nenuleidus karsto į duobę
Netrukus kunigas atlyžo ir pasakė, kad palydės karstą iki kapinių, bet į bažnyčią – jokiu būdu. Artimieji sutiko – kitos išeities nebuvo. Netrukus laidotuvių procesija skubiu žingsniu pajudėjo Pašušvio kapinių link.
Artimieji pradėjo murmėti – koks kunigas nori kuo greičiau užkasti velionį? Prabilo apie paviešinimą.
Su visais nespėjo šimtametė velionės sesuo. Ji atsiliko nuo procesijos, tačiau skubėjo kiek įmanydama.
Prie kapo duobės kunigas pradėjo maldą, pašventino duobę bei karstą ir liepė leisti jį į duobę.
Artimieji paprašė, kad kunigas šiek tiek palauktų šimtametės močiutės sesers, kuri jau netoliese – labai norėjo atsisveikinti.
J.Vaicekauskas pasipiktino – kodėl jis turi laukti? Dar kartą liepė įleisti karstą – jis neturi laiko, o ir išvis galėjo nepriimti, neiti į kapines.
Artimieji pradėjo murmėti – koks kunigas, jei nori kuo greičiau užkasti velionį? Prabilo apie paviešinimą. Tuomet ir taip neramus kunigas pratrūko.
J.Vaicekauskas įsižeidė ir tiesiog išėjo. Žmonės bandė jį atkalbėti, siūlė sumokėti, jei problema yra tame. Tačiau padėties negelbėjo jokia diplomatija – kunigas išėjo. Tuo pat metu atėjo ir velionės sesuo.
Ji nesuprato, kodėl kunigas išeina, nors laidotuvės dar nesibaigė. Artimieji liko vieni prie močiutės karsto ir duobės. Be kunigo sukalbėjo maldą, įleido karstą į duobę ir užkasė.
Kunigas garsėjo kietu charakteriu
J.Vaicekauskas šioje parapijoje dirbo ir prieš keturis dešimtmečius, būdamas dar visai jaunu kunigu. Dabar jam – 83-eji. Jis daugybę metų dirba per dvi bažnyčias – Grinkiškio ir Pašušvio.
J.Vaicekauskas tikina, kad per laidotuves nutinka visko, tačiau šįkart, jo žodžiais, dėl laidotuvių niekas su juo nesitarė: „Turėjo artimieji atvažiuoti, atvežti medicininę pažymą. Atvažiavau į keturnedėlio mišias. Žmonės jau bažnyčioje – negalėjau leisti karsto į vidų.“
Kunigas tikina padaręs viską, ką galėjo: „Atėjau prie kapo, pašventinau. Viena moteris pradėjo mane moralizuoti – reikia žmoniškumo turėti ir taip toliau. Kodėl į bažnyčią neįleidau? Negalėjau. Pasiūliau palydėti.“
Kunigas teigia, kad už šias laidotuves bažnyčiai nebuvo paaukotas nė vienas centas ir negailėjo pikto žodžio apie visą velionės šeimai.
J.Vaicekauskas sako, kad po laidotuvių iš šeimos niekas pas jį nebuvo apsilankęs. Jei norima palaidoti žmogų katalikiškai, tai turi būti laikomos mišios. Jos gali vykti ir vėliau – nebūtinai per pačias laidotuves.
Konfliktas dėl laidotuvių su tuo pačiu kunigu buvo ir prieš dešimtmetį.
Tuomet J.Vaicekauskas nesiteikė laidoti mirusio jauno vyro, kuris, anot jo, gyveno su moterimi nesusituokęs. Atlyžo tik tuomet, kai mirusiojo tėvai prakalbo apie velionio patirtas traumas Afganistano kare.
J.Vaicekauskas sovietmečiu buvo aštriai susikibęs su tuometine valdžia ir mokykla, kurie jį kaltino potraukiu jaunoms mergaitėms. Konfliktai aprašyti Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje.
1977-aisiais kunigas savo laiške atsikirto vietos valdžiai, mokyklai ir redakcijai – priminė, jog 1975-ųjų spalį laidotuvių metu iš Pašušvio bažnyčios buvo išvaryti vaikai.
„Gerai prisimenu tas laidotuves: išvarant ateistams vaikus iš bažnyčios, buvo sutrikdyta laidotuvių apeigų rimtis“, – tuomet rašė kunigas, ten pat primindamas, kad net sovietmečiu vaikai bendrauti su kunigais veržėsi lyg „bitelės“, o gyvų gėlių jam nešė ne tik jaunos merginos, bet ir vaikinai.
