Kai kurias laidotuvių tradicijas ar papročius lėmė ir sovietmečiu buvęs nepriteklius. Žmonės sukdavosi iš padėties, gedulingiems pietums kartais buvo skerdžiama kiaulė, o šermenys buvo neįsivaizduojami be daug alkoholio.
Iššūkis būdavo iš namų, ypač iš daugiabučio, išnešti karstą. Žmonės pasakoja, kad tekdavo prašyti ir autobokštelio pagalbos.
Etnologė, VDU kultūrų studijų katedros profesorė dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė sako, kad iš visų gyvenimo ciklo papročių laidotuvės ilgiausiai išlaikė senuosius, archaiškus papročius.
„To meto laidotuvių nuotraukos dabar tikrai daug kam gali atrodyti makabriškos, ypač jaunam žmogui“, – sako Kauno kolegijos studentė Miglė Rugėnaitė. Fotografiją studijuojančios M.Rugėnaitės bakalaurinio darbo tema – „Laidotuvių fotografijos kultūra ir kaita Lietuvoje“.
Savo prisiminimais iš sovietmečiu šeimoje vykusių laidotuvių sutiko pasidalinti ir panevėžiečiai Aušra ir Audrius Skačkauskai.
„Kambaryje tvyrojo prieblanda, nes buvo uždangstyti visi langai ir net didžiulis veidrodis, kuriuo taip didžiavosi kaimynas, nes buvo pagamintas labai labai seniai.
Žvakių šviesoje sėdėjo kelios kaimynės bobulytės, o viduryje stovėjo masyvus karstas ir jame gulėjo dar užvakar po kiemą vaikščiojęs kaimynas. Rankas susidėjęs ant krūtinės ir tarsi miegantis jis turbūt laukė kelionės į dangų. Priėjau prie karsto galo ir atsiklaupęs persižegnojau. Klūpėti buvo kieta, bet aš kantriai sukalbėjau maldelę“, – pirmąsias jam įsiminusias kaimyno laidotuves prisiminė A.Skačkauskas.