Praėjusią savaitę Klaipėdos etnokultūros centre iš Vilkaviškio atvykę giedotojai pirmą kartą pristatė Suvalkijos šermenų tradicijas. Tokie tradiciniai vakarojimai, vedami kunigo doc. dr. Sauliaus Stumbros, vyksta jau dešimti metai, kai keliaudami per visą liturginį kalendorių susirinkusieji paliečia įvairias temas ir svarbius išgyvenimus. Vakaras atskleidė skirtingas Lietuvos, suskirstytos į etnografinius regionus, pamaldumo praktikas. Taip kaip Žemaitijoje įprasta per šermenis girdėti Žemaičių Kalvarijos kalnus ir aidinčias triūbas, Suvalkija garsėja giedamuoju rožančiumi.
Giedotojai neslėpė – su metais tradicijos kinta. Anksčiau giesmės ir maldos prie mirusiojo skambėdavo po kelias valandas, dabar tai jau nykstanti tradicija. Kad nebūtų nuobodu, giedotojų prašoma trumpinti programą. Apie tai vakaro metu giedotojai pasakojo susirinkusiai publikai.
Lino Penkaičio ir Astos Blažaitienės tėvai – buvę giedotojai, tad tradicijos jiems buvo perduotos natūraliai, 15min pasakojo svečiai iš Vilkaviškio rajono.
– Atvykote iš Suvalkijos pristatyti savo krašto šermenų tradicijų. Kokia buvo pirma jūsų pačių pažintis su giesmėmis, iš kur išmokote giedoti?
Linas: Mūsų abiejų tėvai yra giedoję. Anksčiau nebuvo apmokamų giesmininkų, giedodavo tiesiog suėję kaimo žmonės. Esame girdėję ir savo tėvus. Kai buvome dar maži, mūsų nesivesdavo, bet buvo laikas, kai tėvai baigė giedoti, kažkas kitas pradėjo giedoti, mes dar vėliau pradėjome.
Išmokome iš tų, kurie buvo perėmę tradiciją, tačiau ji jau buvo šiek tiek pasikeitusi.
Išmokome iš tų, kurie buvo perėmę tradiciją, tačiau ji jau buvo šiek tiek pasikeitusi. Pačiame seniausiame rožančiuje, 1928 metais išleistame Tilžėje, užrašyti vieni žodžiai. Po to buvo kitas leidimas, maldynai, apie 1968 leidimo. Šiek tiek skiriasi žodžiai. Yra pasikeitusios ir melodijos. Nuo kiekvieno giesmininko priklausė, kaip veda, kaip vingiuoja tą melodiją.
– Visur fiksuojama, kad rožančius giedamas be instrumentų, o jūs štai atsivežėt sintezatorių.
Linas: Norėjome parodyti seną variantą, senoviško giedojimo melodijos vedžiojimą. Kadangi giedosime ir pagal naują, norisi parodyt ir pagal naują. Šiuolaikiškai yra su smuiku grojančių giedotojų.
– Kaip yra šiandien per šermernis? Ar esate kviečiami šermenų maldai, ar vis dėlto einama lengvesniu keliu – giesmelių pagiedokite, ilgai nevarginkite?
Linas: Sakyčiau, iš 50-ies vienas klientas paprašo, kad rožančiaus nereikia, kad tik giesmes giedotume. Giedame rožančių, tik labai dažnai vieną dalį, ir dėl giesmių prašo, kad būtų trumpiau ir gražiau. Patrumpinimas vyksta, bet rožančiaus neatsisakoma.
Asta: Vaikai, kurie apie 40–60 metų, prašo, kad valandos užtektų, jei prieš mirtį jiems niekas kitaip neprigrasino. Darom, kaip žmonės prašo, jei prašo trumpint, tai ir trumpiname. Dažniausiai giedame antrąjį vakarą ir išlydėjimo rytą. Tai vakare giedame dvi rožančiaus dalis, o išlydint trečią dalį su daugiau giesmių.
– Ar giedojimas yra pagrindinis jūsų darbas?
– Asta: Tikrai ne, neišgyvensi iš to, nors yra keletas kolektyvų Vilkaviškyje, kurie iš to gyvena, bet jie patyrę vilkai, jie pasistengia gauti užsakymų. Visi kiti turime darbus. Šiaip dirbu „Sodroje“ Personalo skyriuje, o mano kolega yra meno vadovas, turi keletą kolektyvų.
Esu baigusi muzikos mokyklą, bet vėliau mano muzikos kelias nutrūko. Kolega ieškojo partnerės, tad pasikvietė mane, bet tenka derinti su darbu, ar gali, ar negali. Mes mainomės, Linas gieda ir su seserimi. Jei vienas negali, gieda kitas.
– Ar įmanoma iš giedotojo veiklos išgyventi?
Kainos įvairios, vienos laidotuvės atsieina mažiausiai 125 eurus.
Linas: yra iš to gyvenančių, tad tikrai įmanoma gyventi, jei giedama kas antrą dieną. Kainos įvairios, vienos laidotuvės atsieina mažiausiai 125 eurus. Kaina priklauso ir nuo to, kur reikia važiuoti, ar reikia per pačias mišias vietoj vargonininko pagroti. Tuomet gali būti apie 150 eurų. Jei giedama du vakarus ir laidojimo dieną – apie 200 eurų.
Kaip dažnai tenka giedoti? Ar jaučiate šioje veikloje sezoniškumą?
Asta: Kai ruduo, lapai krenta ir žmonės krenta, aktyvesnis metas. Taip pat ir žydėjimo metas pavasarį, sprogsta viskas, su ligomis susiję. Kaip visuose darbuose, sezonai yra ir čia. Aš giedu gana retai, esu pritarianti, per mėnesį kartą, du. Kolega dažniau.
Linas: Rudenį ir pavasarį daugiausia giedojimų. Skaičiuojant rožančiais giedame apie penkis kartus per savaitę, nes vienam mirusiam žmogui – du rožančiai, iš vakaro giedi ir ryte. Skaičiuojant mirčių atvejais – du trys per savaitę.
– Jūsų kolegos, ko gero, yra garbingo amžiaus, ar esama jaunų giedotojų?
Linas: Iš tiesų visi esame panašaus amžiaus, garbingo amžiaus nebėra, iki 55 maždaug. Yra ir 30 metų, ganėtinai jauni žmonės, kas muziką, gaidas pažįsta, psichologiškai pasiruošę, nebijo. Yra daug muzikantų, būna kalbiname, sakome, kad reikia vedančių vyrų, bet sako, ne ne, aš prie nabašnikų (numirėlių, – red. past.) neisiu. Kad ir muzikalus žmogus, kad ir tikintis, bet pati atmosfera baugina.
Mes pripratę, ateiname kaip į darbą, stengiamės kaip galime gražiau pasimelsti už žmogų, nuoširdžiai padaryti. Tokio liūdesio ar skausmo, kokį jaučia artimieji nėra, išskyrus, kai laidojame vaikus... Tada tikrai labai sunku ir giedoti, kitąsyk ir verkti norisi. Labai sunku vaikus laidoti. Retai būna, bet pasitaiko, deja.
Asta: Dažnas klausia, kaip tu pajėgi? Reikia psichologiškai stipraus žmogaus. Turiu trijų mėnesių dukrytę, labai jautri man tema dėl vaikų...
