Juostos „Raudonasis teroras gintaro krante“ premjera vyks vasario 16 dieną sostinės „Skalvijos“ kino centre. JAV kūrėjai - filmo režisierius Kenas Gumbertas, scenarijaus autorius ir prodiuseris Davidas O'Rourke – naudodami unikalias „karas po karo“ laikų nuotraukas ir kalbindami amžininkus sugebėjo tikroviškai atskleisti lietuvių tautos kovos su okupantu dramatizmą, tiksliai pajusti to meto gyvenimo pulsą. Filme liudija Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis, buvę partizanai, tremtiniai, disidentai Balys Gajauskas, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Julius Sasnauskas ir kiti.
Tėvas D.O'Rourke LŽ pasakoja apie dokumentinės juostos „Raudonasis teroras gintaro krante“ atsiradimą.
Netikėta pradžia
– Esate kunigas, vienuolis dominikonas, gyvenote toli nuo Lietuvos – Kalifornijoje. Lietuvoje neturite giminių, prieš atvykdamas čia neturėjote net pažįstamų. Papasakokite, kaip kilo idėja atvažiuoti ir galiausiai prodiusuoti dokumentinį filmą apie Lietuvos pokarį?
– 1999-2000 metais įsitraukiau į Bažnyčios Lietuvoje atkūrimo projektą. Kadangi esu dominikonas, atvykęs į Vilnių apsistojau dominikonų vienuolyne (greta Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios – red.), vaikščiojau Lukiškių aikšte. Žinojau, kad kažkur šalia yra buvęs KGB kalėjimas. Stumtelėjau rudas duris – jos buvo atidarytos. Įėjau, pamačiau žemyn vedančius laiptus. Jais nusileidęs supratau, kad patekau į buvusį KGB kalėjimą. Buvo ankstus rytas, žmonių nemačiau, todėl kelias valandas praleidau vienas apžiūrinėdamas. Tai tikrai šiurpi patirtis. Didžiausią įspūdį paliko kelios nuotraukos jaunuolių, kurie atrodė kaip herojai ir priminė mano jaunus bičiulius Amerikoje. Pasidarė nejauku. Esu gavęs gana gerą išsilavinimą, domiuosi istorija, tad apstulbau supratęs: „Kaip atsitiko, kad nieko nežinau apie tai, kas įvyko šioje šalyje?“ Numanau, jog amerikiečiai iš viso iki SSRS griuvimo nežinojo, kad jūsų šalis egzistuoja. Man pasidarė akivaizdu: privalau amerikiečiams papasakoti Lietuvos pokario istoriją. Tokia buvo pradžia.
Misija - padėti Bažnyčiai
– Kaip atsitiko, kad atvykote į Lietuvą, o ne rinkotės, tarkim, misiją Afrikoje?
– Afrikos šalys – didelės, o Baltijos valstybės – mažos, jų gyventojai intelektualūs. Tuomet man sukako 65-eri, išėjau į pensiją ir norėjau nuveikti ką nors kita, negu dariau visą gyvenimą (dėstė šeimos terapiją – red.). Į mūsų vienuolyną buvo atėjęs vyresnybės laiškas apie savanorių dominikonų, galinčių vykti į misijas, paiešką. Siūlytas tipiškas misionieriaus darbas – jis man netiko. Iš Romos dominikonų vyresnybės sulaukta prašymo padėti Baltijos valstybių organizacijai „Caritas“, siūlyta eiti Talino universiteto kapeliono pareigas. Apsispręsti padėjo lietuvis. Vilniuje gyvenantį dominikonų priorą tėvą Joną Grigaitį pažinojau neakivaizdžiai – JAV jis dėstė mano dukterėčiai. Ši buvo puikios nuomonės apie mokytoją. Jis man patarė: „Pamiršk Estiją, ten – 3 tūkst. katalikų ir keturi kunigai. Padėtis geresnė nei bet kur pasaulyje, o Lietuvoje yra daug katalikų, mums reikia atnaujinti Lietuvos Bažnyčią.“ Todėl apsisprendžiau vykti į Vilnių – Baltijos valstybių dominikonų centrą.
Taigi būdamas profesionalus šeimos konsultantas 2001 metais Vilniuje pradėjau darbuotis Šeimos centre ir Vilniaus universitete skaityti paskaitas apie šeimos terapiją.
Tačiau tai, ką atsitiktinai atradau buvusiame KGB kalėjime, tapo dėmesio centru, tema, pareikalavusia daug laiko.
Iš pradžių maniau parengti nedidelį albumą su nuotraukų komentarais, tačiau mano bičiulis, taip pat dominikonas K.Gumbertas – dėstytojas, filmų kūrėjas, už dokumentinę juostą apie 1948 metų Čekiją „Gelbstinti malonė“ („Saving Grace“) apdovanotas Gabrieliaus prizu (2005 m.) – griežtai paprieštaravo: „Tai sudėtinga istorija, apie ją turime susukti dokumentinį filmą.“ Tą ir padarėme.
Iš pradžių nežinojome, kad jau sukurtas puikus filmas „Karas po karo“ (režisieriaus Edmundo Zubavičiaus dokumentinė juosta – red.), svarstėme apie labai panašų siužetą, stilių, bet paskui padarėme išvadą, jog pokario istoriją turime papasakoti kitaip. Anglų kalbos tarp žodžiai „istorija“ (history) ir „pasakojimas“ (story) skiriasi, tad mes labiau norėjome papasakoti amerikiečiams Lietuvos žmonių istorijas. Nuo istorijos apie partizanus perėjome prie pasakojimo apie gyvenimą sovietinio teroro metais, apie tautos išlikimą.
Stiprus savigarbos jausmas
– Bendravau su jumis, kai kūrėte filmą, ir susidariau įspūdį, kad, nors atkeliavote iš tolimo krašto, gerai supratote, pajutote esmę to, kas Lietuvoje vyko po Antrojo pasaulinio karo. Kaip jums tai pavyko?
– Ko gero, dėl to, jog daugelį metų mano, kaip kunigo, darbas, gyvenimas buvo susijęs su žmogaus teisėmis. Kalbėjau, rašiau apie tai, kad žmonės yra svarbesni negu institucijos, kad teorija, kuri atima iš žmonių prigimtines teises, turi būti pakeista. Esu airis, visuomet širdyje buvau kovotojas, maištininkas. Man visada rūpėjo istorija ir pagarba kiekvieno žmogaus teisėms.
– Filmuodami turėjote progą susitikti su daugeliu įdomių žmonių – buvusiais tremtiniais, partizanais, disidentais, šalies prezidentu ir kitais. Ką šis bendravimas jums davė, ką atradote?
– Pajutau stiprų žmonių suvokimą: „Jie neturėjo teisės taip su mumis elgtis. Mes turėjome teises, o jie atėmė jas iš mūsų.“ Juk vieni būtų galėję pasakyti: „Mes su tuo susitaikėme, nes reikėjo gyventi.“ Kiti: „Ne, jokio susitaikymo ar prisitaikymo, nes visa tai neteisinga!“ Visi kalbinti žmonės turėjo labai stiprų savigarbos jausmą. Mūsų pašnekovai buvo ryškios asmenybės. Nežinau, kaip mums kilo mintis pakalbinti ir buvusių partizanų žmonas. Jos, priešingai nei vyrai partizanai, šnekėjo apie išlikimą, apie tai, ką reiškė gyventi be vyro, kaip reikėjo išauginti vaikus.
Jūsų tėtis Vladas Terleckas vaizdžiai pasakojo apie pokario gyvenimą, kaime viešpatavusią baimės atmosferą, žmonių beviltiškumą, jų suvarymą į „kolchozus“, psichologinę traumą, padarytą atimant žemes, arklius, kitą turtą, pusbadžiavimą ir kitką. Tai išgirsti buvo labai naudinga, įdomu. Jo liudijimas padėjo suprasti, ką žmonėms reiškė netekti visko, ką jie buvo sukūrę sunkiu darbu, liedami prakaitą, ir būti prievarta suvarytiems į kolūkius, kurie prarijo asmenybes, žmonių gyvenimus ir nieko nedavė.
Reikėjo žmonių kančios
– Pamenu, kaip jums atvažiavus pas buvusį partizaną šis nusišypsojo ir tarė: „Seniai jūsų laukėme. Ačiū Dievui, kad atvykote po 60 metų!“ Ar nepatyrėte tam tikro kaltės jausmo, kad Amerika, Vakarai mus išdavė?
– Ne tiek kaltę, kiek pyktį, kad amerikiečiai žadėjo ir dabar žada padėti tautoms, žmonėms, tačiau to nedaro. Mes pažadėjome padėti Baltijos valstybėms, Čekijai, Vengrijai, mes nuolat kalbame apie demokratiją Irake. Kai pirmą kartą JAV armija įsiveržė į Iraką, buvo pažadėta finansiškai paremti kurdus, bet to nepadarėme. Pasitraukėme iš Vietnamo ir palikome žmones vienus. Turime siaubingą istoriją – drąsiname žmones saldžiais pažadais, o paskui nieko nedarome.
– Kodėl jūs, amerikiečiai, nesikeičiate?
– Todėl, kad mes savanaudžiai, o manome esą ypatingi.
– Kuris pašnekesių su filmo herojais buvo labiausiai sukrečiantis ir kodėl?
– Sunku atsakyti, nes visi pasakojimai – jaudinantys. Galbūt išskirčiau vieno partizanų žmonos liudijimą apie tai, kaip okupantai atėmė iš jų šeimos viską, išplėšė net duris ir langus, kad nebūtų jokio įrodymo, jog šie žmonės išvis egzistavo. Taip pat Irenos Špakauskienės pasakojimą apie jos skausmingą išsiskyrimą su tėčiu, kuris buvo įgrūstas į traukinio vagoną, bet dėl gausybės nelaimėlių negalėjo prieiti prie lango atsisveikinti su dukra, tik per kitus perdavė pro langą vestuvinį žiedą ir ištarė: „Kad turėtumėte už ką nusipirkti duonos.“ Tai pasakodama moteris pravirko... Sukrėtė ir tai, kaip jos mama į klausimą, kodėl vežate prie Laptevų jūros, kam tiek pastangų, kodėl nenužudote mūsų vietoje, išgirdo atsakymą: „Mums nereikia jūsų mirties, mums reikia jūsų kančios.“ Viskas taip siaubinga, net sunku patikėti. Tai buvo labai jaudinančios patirties akimirkos. Pastaraisiais metais perskaičiau anglų kalba nemažai knygų apie gulagus, žmonių gyvenimą prie bolševikų. Šios knygos sujaudino, o išgirsti jūsų žmonių liudijimai padėjo geriau suprasti, kas jose rašoma.
– Ko turėtume pasimokyti, kokias išvadas padaryti iš to, kas įvyko Lietuvoje „per karą po karo“?
– Kai girdite žmones, kalbančius apie norą padaryti pasaulį tobulą, nepasitikėkite jais, venkite jų. Bet kas, siekiantis primesti žmonėms teoriją apie tai, kaip viskas turi būti, yra pavojingas.
Vakaruose vieni sumano idėjas, kiti jas įgyvendina. Jeigu tiems patiems leidžiate sumanyti idėjas ir jas įgyvendinti, atsiranda tironija. Vakarų demokratijoje atskiriame teoretikus nuo tų, kurie priima sprendimus. Jei norite išlikti, turite tai daryti.
Tai, jog tironai trumpam nugalėjo, iš tiesų buvo baisu, bet ačiū Dievui, kad pasipriešinimo dvasia išliko. Partizanų auka davė vaisių.
– Kai kurie istorikai sako, kad partizanų mirtys buvo beprasmės...
– Nesutinku. Jie paaukojo gyvenimą ne beprasmiškai, jie pasiaukojo, nes tikėjo, kad dėl laisvės verta kovoti. Tai, jog tironai trumpam nugalėjo, iš tiesų buvo baisu, bet ačiū Dievui, kad pasipriešinimo dvasia išliko. Partizanų auka davė vaisių.
Kartais kėlė depresiją
– Ko amerikiečiai ir jaunoji lietuvių karta gali pasimokyti iš jūsų ir K.Gumberto filmo?
– Mes nufilmavome žmones, pasakojančius savo gyvenimo istorijas. Tos istorijos labai tikroviškos – jos jaudina ir skatina žmogiškumą. Galiu pasakyti, kad filmo kūrimo procesas buvo be galo liūdinantis, kartais keliantis depresiją, bet kartu ir perteikiantis, pakylėjantis žmogaus orumo dvasią. Klausydamas daugybę kančių patyrusių žmonių supratau, jog filmu prisidėsiu prie „blogio imperijos“ esmės atskleidimo.
– Kaip manote, ar ši juosta padės amerikiečiams tapti geresniems?
– Viliuosi, kad taip. Viliuosi, kad padės suprasti, jog didžiųjų valstybių valios primetimas mažesnėms valstybėms yra toks destruktyvus... Amerika skirsto pasaulį rasiniu pagrindu, naciai tai darė remdamiesi etniniu pagrindu, sovietai – socialinėmis klasėmis. Bet visa tai yra dirbtinės priežastys, o esmė – pasaulio dalybos.
Supratau vieną svarbų dalyką: Hitleris ir naciai nebuvo labai kūrybingi, neturėjo lakios vaizduotės. Leninas ir Stalinas anksčiau sumanė bei sukūrė ištisą naikinimo sistemą, o Hitleris tik nukopijavo ją, pritaikydamas vokišką pedantiškumą. Visų baisumų meistras – Stalinas.
Viliuosi, kad dokumentinė juosta žiūrovus paveiks. Deja, Amerikos visuomenės prioritetas yra linksminimasis, o šis filmas toli gražu nėra skirtas linksminti, todėl daugeliui bus neįdomus, nevertas dėmesio.
– Ką Amerikoje gali sudominti šis filmas?
– Visų pirma – Amerikos lietuvius, taip pat kovotojus už žmogaus teises, už žmogiškąjį orumą.
Dirbo be atlygio
– Kas jums finansiškai padėjote kurti filmą?
– Iš esmės niekas, finansavau pats: panaudojau atlyginimą, kalėdines dovanas, pinigus, gautus už parduotas knygas, už rekolekcijas. Prisidėjo broliai, seserys, Amerikos lietuviai. Mudu su režisieriumi K.Gumbertu dirbome be atlygio.
– Ar nesijautėte kaip mūsų partizanai – vienui vienas? Ar neapimdavo neviltis, kad kuriate apie lietuvius, o pagalbos iš jų nesulaukiate?
– Iš pradžių jaučiausi vienišas, kol Ypatingojo archyvo, Genocido muziejaus tarnautojai suprato, kad imuosi rimto darbo. Tada tapo paslaugūs ir draugiški. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre pradėjau tyrinėti archyvus 2002 metais, bet tik apie 2005-uosius jie pradėjo pasitikėti manimi. Ypač vertinu Genocido aukų muziejaus darbuotojo Daliaus Žygelio pagalbą surandant pašnekovus, ieškant filmuotos ir archyvinės medžiagos.
Jaučiuosi, kad laiką, energiją, pinigus leidau ne veltui. Esu laimingas, nes šį darbą padariau iki galo, prasmingai išnaudojau laiką.
– Per pastarąją „Oskarų“ teikimo ceremoniją prizas už geriausią filmą buvo įteiktas ne lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos „Katynei“ – apie rusų 1940 metais nužudytus bene 22 tūkst. lenkų karininkų, bet austrų juostai apie nacių laikotarpį. Nereikia didelės įžvalgos, kad suvoktum, jog niekas nenori erzinti Rusijos...
– JAV nacių nusikaltimai gerai žinomi, tačiau apie Katynės tragediją mažai kas yra girdėjęs. Šiandien dar daug žmonių tiki, kad sovietų sistema nebuvo blogis, o jei ką blogo ir padarė, bolševikų intencijos buvo geros. Sovietinė propaganda veikė puikiai, todėl dar ir šiandien ja tikima. Tik po truputį pradedama suvokti, kokia pasibaisėtina buvo ta sistema. Nužudyta apie 50 mln. žmonių, bet nėra nei už tai atsakingų, nei nubaustų. Norėčiau padėti tautiečiams tai suprasti.
– Kodėl jaunimui svarbu žinoti savo šalies istoriją?
– Žudynėms nėra senaties termino. Be to, svarbu suvokti dabarties problemų ištakas. Sovietinė sistema atėmė iš žmonių iniciatyvą būti atsakingiems už savo gyvenimą. Norintieji gyventi kaip asmenybės privalo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Mano galva, supratau vieną esminių sovietinio režimo principų: niekas nebuvo baudžiamas už iniciatyvos stoką ir nieko neveikimą, problemų turėjo tie, kurie ką nors veikė, darė be valdžios leidimo. Tokia sistema – gniuždanti, žudanti, ir Rytų Europos žmonėms sunku prisiimti atsakomybę, rodyti iniciatyvą, būti kūrybingiems, būti lyderiais, o ne sekėjais, taigi rizikuoti.
