Laikinąją komisiją „Snoro“ bankroto aplinkybėms tirti opozicija stengėsi sudaryti dar nuo praėjusių metų pabaigos. Anksčiau valdantieji tvirtino, jog politikų knaisiojimasis po „Snoro“ palaikus kenktų valstybės stabilumui, tačiau vėliau pakeitė nuomonę.
Tačiau Seimo pirmininkė Irena Degutienė nemano, kad ši komisija ką nors ištirs. Ji pareiškė, kad apskritai nė viena Seimo laikinoji komisija niekada nėra pasiekusi jokių apčiuopiamų rezultatų.
„Tiek, kiek aš dirbu Seime, nemačiau nė vienos Seimo komisijos, kurios rezultatai būtų apčiuopiami ir naudingi Lietuvos visuomenei. Pagal Seimo statutą, komitetai, komisijos, kurios yra nuolatinės, gali puikiai atlikti tą darbą“, – įsitikinusi Seimo pirmininkė.
Skeptiškai apie laikinųjų komisijų naudą atsiliepia ir Seimo Liberalų ir centro sąjungos parlamentarai. „Visos komisijos iš esmės buvo politikavimas“, – teigė šios partijos atstovas Artūras Melianas.
Nuo 17 iki 2 per kadenciją
Istorija rodo, kad laikinąsias komisijas kurti itin mėgo kairieji. Jų valdymo laikais būdavo sukuriama dešimtys laikinųjų komisijų įvairiausioms problemoms tirti.
Štai 2000–2004 metų kadencijos Seimas per ketverius metus sukūrė net 17 laikinųjų komisijų, neskaičiuojant tų, kurios buvo kurtos teisinei neliečiamybei naikinti ir dėl apkaltos prezidentui Rolandui Paksui.
Tuomet komisijos aiškinosi „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes, bendrovės „Avia Baltika“ veiklą, bendrovės „Žalgiris“ privatizavimą, Medininkų bylos tyrimo eigą.
Taip pat komisijos buvo kurtos padėčiai įkalinimo įstaigose, sveikatos apsaugos sistemoje, telekomunikacijų, eksporto problemoms, nusikalstamumo augimo Panevėžyje priežastims išsiaiškinti.
2004–2008 metų Seimas sukūrė dešimt komisijų. Jos aiškinosi, kaip Seime prapuolė riboto naudojimo dokumentas, tyrė neskaidrią politikų veiklą naudojant SAPARD lėšas, ieškojo Viktoro Uspaskicho nuodėmių proteguojant rusiško verslo struktūras, tyrė korupcijos faktus Vilniaus savivaldybėje, tarp valstybės pareigūnų ieškojo KGB rezervistų.
Taip pat tos kadencijos Seimo suformuotos komisijos aiškinosi „Alitos“ privatizavimo aplinkybes, tyrė statybas Turniškėse bei aiškinosi savanorio Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes.
Koncerno EBSW padarytą žalą tyrusios laikinosios komisijos veiklos nepertraukė net 2004 metų Seimo rinkimai.
Tuo tarpu konservatoriai laikinųjų komisijų nemėgsta: nuo 2008 m. iki dabar, kai jie dominuoja Seime, buvo sukurta vienintelė komisija galbūt neteisėtam politinių ir interesų grupuočių poveikiui teisėsaugos institucijoms ištirti.
Per tris paskutines Seimo kadencijas laikinųjų komisijų teisės gausiai dalytos ir parlamentiniams komitetams. Juose vyko Drąsiaus Kedžio skundų tyrimo, galimo CŽV kalėjimo Lietuvoje paieškos ir Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimas.
Sudraudė Konstitucinis teismas
Šios komisijos pasiekė skirtingų rezultatų. Vienos išvadose nurodė konkrečias įstatymų spragas, kurias būtina pakeisti siekiant ateityje išvengti panašių problemų, kreipėsi į teisėsaugą, kad ši ištirtų galimus įstatymų pažeidimus.
Komisijų rezultatai labiausiai priklauso nuo jų pirmininkų ryžto, – mano A.Sakalas.
Kitos, nelyginant teismai, pačios įvardijo kaltus asmenis. Pavyzdžiui, J.Abromavičiaus žūtį tyrusi komisija savo išvadose nurodė, kad su ja susijusi konservatorių partija.
Tokie Seimo laikinųjų komisijų užmojai papiktino teisininkus. Todėl 2006-aisiais prezidentui Valdui Adamkui kreipusis į Konstitucinį teismą su klausimu, ar Seimo komisijoms turi būti prieinami operatyviniai dokumentai, teismas ėmėsi platesnio laikinųjų komisijų galių išaiškinimo.
„Konstitucinis teismas po tų metų, kai buvo prikurta begalė komisijų, išaiškino, kad nereikia persistengti ir tokios laikinosios komisijos turi būti steigiamos tik itin visuomenei rūpimais klausimais, ypatingais atvejais, o ne šiaip. Tas truputį pristabdė tą energiją, virtusią azartu, steigti komisijas reikia jų ar nereikia“, – primena politologas Alvidas Lukošaitis.
Buvęs Konstitucinio teismo teisėjas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius teigia, kad Lietuvos Konstitucija draudžia parlamentinėms komisijoms kištis ar daryti įtaką teisėsaugos veiklai.
„Neturėtų dubliuotis tyrimo objektas ir tyrimo apimtis. Vadinasi, jei tam tikrą bloką klausimų tiria teisėsaugos institucijos, prokuratūra, tai jį reikia palikti tirti teisėsaugai“, – pažymi V.Sinkevičius.
Ne tiria, o politikuoja
Pasak jo, daugeliui Seimo komisijų nepavyko pasiekti apčiuopiamų rezultatų dėl to, kad buvo linkstama ne išsiaiškinti objektyvią tiesą, o susidoroti su politiniais priešininkais.
„Praktika rodo, kad neretai komisijų veikla tampa politizuota ir ne visada pasiekia rezultatų, nes komisijos uždaviniai arba sudėtis būna tokia, kad kiekviena pusė nori įrodyti tik savo tiesą, neieškoma konsensuso, nematoma iš tiesų valstybinės reikšmės problemų, o yra tam tikras partinis arba kitoks interesas“, – pastebi teisininkas.
Nepaisant grėsmės virsti tik politiniu žaidimu, parlamentinių tyrimų komisijos yra puikus parlamentinės kontrolės instrumentas, mano politologas A.Lukošaitis.
„Labai svarbiais klausimais komisijų kurti nereikia bijoti, nereikia jų nurašyti. Jų kūrimas yra normali praktika visuose pasaulio parlamentuose. Tik Lietuvoje parlamentas pagrindinį dėmesį skiria įstatymų leidybai, kitur svarbiausia – parlamentinė kontrolė, o komisijos yra labai geras kontrolės instrumentas“, – pažymi jis.
Tikisi daug
Grėsmė, kad bus tik politikuojama, kyla ir dabar sukurtai „Snoro“ komisijai.
„Kol kas kalbėti apie tai, kad šita komisija nepasieks nieko, būtų ankstyva. Reikia palaukti. Jeigu bus išskirti tyrimo dalykai ir nebus mėginama įsiterpti į teisėsaugos darbą, nebus mėginama daryti poveikio teisėtvarkos institucijoms, jei bus valia iš tiesų ištirti problemą, nustatyti priežastis, pateikti rekomendacijas įstatymų leidėjui, tai rezultatų gali būti pasiekta“, – mano teisininkas V.Sinkevičius.
Pats vadovavęs ne vienam parlamentiniam tyrimui socialdemokratas Aloyzas Sakalas mano, kad iki šiol vienintelė realių rezultatų pasiekė apkaltos R.Paksui komisija, tačiau ir „Snoro“ komisijos atžvilgiu politikas nėra nusiteikęs skeptiškai.
„Komisijų rezultatai labiausiai priklauso nuo jų pirmininkų ryžto. Kadangi šiuo atveju dešiniesiems nepavyko turėti savo pirmininko, juo tapo opozicijos lyderis, tai gali būti, kad rezultatai bus konkretūs. Manau, gali išaiškėti, kas „Snore“ legaliai ar nelegaliai veikė, kas pagal įstatymus ir ne pagal įstatymus atsiėmė savo indėlius, kas jais manipuliavo. Be to, paaiškės, ar reikėjo „Snorą“ sužlugdyti, ar nebuvo kito varianto, kuris nekainuotų valstybei beveik 4 mlrd. Lt“, – įsitikinęs A.Sakalas.
Pasak jo, šios komisijos tikslas – nustatyti, kam teks prisiimti politinę atsakomybę dėl „Snoro“ griūties.
Tarpukariu – paprasčiau
1918–1926 metų Lietuvos Seimo Statute parlamentarams, kaip ir dabar, buvo numatyta teisė kurti laikinąsias komisijas. Tačiau tuomet jų kurti niekas nesiėmė.
Iškilus tam tikrai rezonansinei problemai, pavyzdžiui, įtariant žvalgybą neteisėtais suėmimais, aptikus korupcijos pėdsakų, tarpukario parlamentarai savo „tyrimus“ atlikdavo negavę oficialaus Seimo pavedimo.
Jie pavieniui ar grupėmis tiesiog nuvykdavo pas susijusius asmenis, juos apklausdavo, o paskui savo pranešimus perskaitydavo Seimo posėdžiuose.
