„Mano šeimoje nebuvo nei politinių kalinių, nei tremtinių, nei disidentų, ir aš visą savo, manau, teisingą pasaulėžiūrą, kuri man leido ir karjerą padaryt, ir orientuotis gyvenime, gavau būtent iš Vakarų radijo stočių transliacijų, tokių, kaip „Laisvės radijas“, „Vokiečių banga“, BBC, „Amerikos balsas“, – pasakojo Rimantas Pleikys, parašęs knygą apie radijo trukdymus „Jamming“, taip pat sukūręs scenarijų dokumentiniam filmui „Empire of Noise“.
Dokumentinį filmą (anglų k. su lietuviškais subtitrais) galite pasižiūrėti čia:
Laisvės balsas iš Vakarų
Labai pasiilgsiu labai nevaržomo, tiesmukiško ir drąsaus savo nuomonės reiškimo.
„Labai pasiilgsiu labai nevaržomo, tiesmukiško ir drąsaus savo nuomonės reiškimo, nebūtinai per eterį, bet užkulisiuose, arba pačioje redakcijoje, kur buvo išsakomos skirtingos nuomonės, vyko geros diskusijos, kurios, tikėkimės, atsispindėjo ir laidose.
Mes esame labai skirtingos asmenybės, su labai skirtingais ir besikeičiančiais įsitikinimais, bet mes sugebėjome darniai dirbti ir nesusipykti. Tai, man atrodo, yra unikalu. To aš pasigesiu Lietuvoje“, – paskutinėje „Laisvosios Europos radijo“ laidoje 2004 metais sakė žurnalistas Mykolas Drunga.
„Laisvosios Europos radijo“ lietuvių redakcija darbą pradėjo 1975 metais, baigė – 2004 metais. Stotis, kaip ir kitos iš Vakarų Sovietų Sąjungos valstybėms transliuotos radijo stotys, ne tik parodė, kokia gali būti nepriklausoma žiniasklaida.
Istorikės Ingos Zakšauskienės teigimu, Vakarų radijo stotys turėjo svarbų vaidmenį, kai griuvo Sovietų Sąjunga, Rytų Europoje buvo nuversti komunistiniai režimai.
Apie tai, kad radijo stotis pamažu ir trupino tą geležinę uždangą, liudija ir atkaklūs sovietų bandymai slopinti laisvą žodį iš Vakarų.
Pirmosios „Laisvosios Europos radijo“ transliacijos į Čekoslovakiją, Rumuniją, Vilniaus universiteto duomenimis, pradėtos 1950 m. liepos 4 d., po keleto mėnesių transliacijas papildė ir laidos į Lenkiją, Vengriją, Bulgariją ir Albaniją. Lietuvių redakcija darbą pradėjo 1975 metais Miunchene, vėliau persikėlė į Prahą.
Dar anksčiau – 1951 metais – programą lietuvių kalba pradėjo transliuoti „Amerikos balsas“. Radijo laidos lietuvių kalba pradėtos rengti 1951 m. vasario 16 d. iš Niujorko ir transliuotos 53 metus.
Pro geležinę uždangą į Sovietų Sąjungą skverbėsi ir „Laisvės radijas“, „Vokiečių banga“, BBC ir pan. Apie tai, kad radijo stotis pamažu ir trupino tą geležinę uždangą, liudija ir atkaklūs sovietų bandymai slopinti laisvą žodį iš Vakarų.
Radijo reikšmę įrodo radijo trukdymai
Masiški radijo trukdymai Sovietų Sąjungoje 1948 metais nustelbė „Amerikos balso“ ir BBC laidas rusų kalba, pasakojama dokumentiniame filme „Triukšmo imperija“.
„Radijo trukdymai yra ne kas kita, o politinė cenzūra eteryje. Žinoma, kad sprendimus mėginti užblokuoti bet kokią informaciją iš užsienio priiminėjo partinė Sovietų Sąjungos valdžia“, – aiškino R.Pleikys.
Žinoma, kad sprendimus mėginti užblokuoti bet kokią informaciją iš užsienio priiminėjo partinė Sovietų Sąjungos valdžia.
Sovietų Sąjunga aktyviai statė trukdymo stotis: skaičiuojama, kad radijo dažnių trukdymo sistemoje veikė 5 tūkst. žmonių, 2 tūkst. siųstuvų.
„Maskvos archyve, kai dar buvo galima tą padaryti, prieš kokį 10 metų, esu radęs dokumentą, kuris liudijo, kad prieš radijo trukdymų pabaigą, maždaug 1987–1988 metais, Sovietų Sąjungoje buvo apie 80 vietinių didesnių radijo trukdymo stočių, ir buvo 13 galingų radijo trukdymo stočių, kurios skleidė trikdžius“, – sakė pašnekovas.
Iš pradžių vietoje radijo laidų girdėdavosi triukšmas, vėliau triukšmą pakeitė minios balsai, dar vėliau – melodijos. Tačiau tai nereiškia, kad radijo programos likdavo neišgirstos.
„Aš nemanau, kad tais laikais, kai šios programos buvo trukdomos, jų klausėsi didžioji dalis Lietuvos gyventojų, bet tam tikras sluoksnis, kurie buvo žingeidūs, tam tikrą informaciją galėjo gauti. Esu girdėjęs tokius skaičius, kad apie 5 ar 10 proc. pasiklausydavo užsienio radijo transliacijų“, – pasakojo R.Pleikys.
Pasak jo, radijo populiarumą parodė nepriklausomybės laikotarpis – kai programas pradėjo retransliuoti Lietuvos radijas, jų auditorija siekdavo ir apie 30 proc.
„Tai yra puikūs rodikliai, liudijantys, kad tai buvo profesionalios, objektyvios laidos. Bet tada, kai jos buvo girdimos dar tik trumposiomis bangomis, ir kai buvo slopinamos, tai auditorija nebuvo didelė, bet galima kalbėti apie penkis ar 10 proc., kas yra normalus skaičius“, – kalbėjo R.Pleikys.
Trumpų bangų eteris yra toks, kad neįmanoma visko ir visada sutrukdyti.
Jis pasakojo, kad trukdžiai ne visada veikdavo: „Trumpųjų bangų eteris yra toks, kad neįmanoma visko ir visada sutrukdyti. Girdimumas priklauso nuo radijo bangų sklidimo sąlygų, kurios savo ruožtu priklauso nuo jonosferos būklės, kuri savo ruožtu priklauso nuo metų laiko ir paros laiko. Radijo bangų sklidimo sąlygos skiriasi ir kartais tiesiog techniškai atsitikdavo taip, kad, tarkime, „Laisvės“ radijo signalas Lietuvoje būdavo stipresnis nei trukdžiai, kurie bandė jį nuslopinti.
Taip kad tie žmonės, kurie norėjo girdėti Vakarų radiją, kurie turėjo poreikį gauti laisvesnę, įdomesnę informaciją iš svetur, turėjo turėti radijo imtuvą ir truputėlį kantrybės – jeigu neišgirdo programos ryte, tai galbūt išgirsdavo vakare, jeigu blogiau girdėjosi žiemą, tai geriau girdėdavosi vasarą arba atvirkščiai. Taip, tai yra sunkiau gaunama informacija negu šiandien iš interneto.“
Radijo trukdymas buvo tarybinės ideologijos, kuri, kaip sakė R.Pleikys, nepakentė kitokių nuomonių, kitokio požiūrio į pasaulį, dalis.
„Dėl to radijo trukdymai buvo masiškai pradėti iškart po Antrojo pasaulinio karo, 1948 metais, kai į Sovietų Sąjungą pradėjo transliuoti „Amerikos balsas“ rusų kalba, BBC iš Londono ir kitos stotys“, – aiškino jis.
Tačiau naudos būta abipusės.
Vakarų radijas buvo labdara Sovietų Sąjungos ir Baltijos šalių žmonės, tai buvo tarsi socialinė paslauga, geriau juos informuojant.
„Vakarų radijas buvo labdara Sovietų Sąjungos ir Baltijos šalių žmonės, tai buvo tarsi socialinė paslauga, geriau juos informuojant. Tas programas finansuojančios valstybės, tokios, kaip JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, turėjo sau naudos. Jos, transliuodamos laidas į uždaras visuomenes, kuriose dominavo sovietinė propaganda, tam tikrą publiką švietė sau palankia linkme ir darė visa tarybinę visuomenę palankesnę Vakarams.
Tai buvo abipusiai naudingas dalykas – Vakarai informavo ir kūrė draugiškesnes visuomenes uždarose socialistinėse šalyse, o mes gaudavome informaciją, mums buvo tiesiog geriau gyventi, sužinant apie pasaulį ne iš baisios, nykios tarybinės propagandos, o iš svetur“, – aiškino R.Pleikys.
„Laisvosios Europos radijas“ vėl stojo į kovą su Maskva
Praėjus dešimčiai metų po to, kai buvo nutraukta „Laisvosios Europos radijo“ lietuvių tarnybos veikla, į karą su Maskva šis JAV finansuojamas radijas stojo dėl Ukrainos, 2014 metų pabaigoje rašė naujienų portalas „Business Insider“.
„Laisvosios Europos radijas“ sugrįžo – dėka Vladimiro Putino, nes žmonės staiga suvokė, kad tai, ką mes darom, yra labai svarbu“, – sakė vienas iš jo vadovų Nenadas Pejicius.
Kai Rusija užėmė Krymą kovo mėnesį, „Laisvosios Europos radijas“ sukūrė specialią svetainę pusiasaliui, kurioje informacija pateikiama trimis kalbomis – ukrainiečių, rusų ir totorių. Kijeve „Laisvosios Europos radijas“ įkūrė televizijos stotį, Donbaso regione, kuriame aktyviai tebekovoja Kremliaus remiami teroristai ir rusų kariai, transliuojama speciali programa.
Kai Rusija pradėjo agresiją Ukrainoje, „Laisvosios Europos radijas“ sulaukė ir didesnio finansavimo, ir daugiau darbuotojų, nors pastaraisiais metais abu skaičiai mažėjo. 2013 m. radijo biudžetas buvo sumažintas 1,1 mln. JAV dolerių – iki 92,1 mln.
Kova dėl nepriklausomos žiniasklaidos
1987 metų „Amerikos balso“ iš Vašingtono transliuojama programa prasidėjo Lietuvos himnu. Po jo sekė Romo Sakadolskio žodžiai: „Lietuvos himnas. Šiandien Lietuvoje uždrausta jį giedoti. Juo išreiškiama lietuvių tautos savimonė, nenumaldomas jos noras būti laisva ir nepriklausoma. Tokios išraiškos buvo draudžiamos ir caro valdomoje Lietuvoje 1898 metais, kuomet himno autorius Vincas Kudirka su savo sukomponuotomis gaidomis jį paskelbė kaip tautišką giesmę savo įsteigtame „Varpe“.
Praėjus keleriems metams, kova dėl laisvės buvo laimėta. Tiesa, žurnalisto Gintaro Aleknonio teigimu, kuris dirbo „Laisvosios Europos radijuje“ 1993–2003 metais, kova dėl laisvo žodžio tebesitęsia.
Jeigu kalbame apie kovą už laisvę, tai, man atrodo, ji yra procesas, ir aš nedrįsčiau sakyti, kad ji gali būti baigta.
„Jeigu kalbame apie kovą už laisvę, tai, man atrodo, ji yra procesas, ir aš nedrįsčiau sakyti, kad ji gali būti baigta. Laisvam žodžiui bet kokioje visuomenėje, net demokratiškiausioje, kyla grėsmė. Dažnai būna politikų instinktas viešąją erdvę priversti kalbėti ir mąstyti žmones taip, kaip jiems to norisi“, – sakė G.Aleknonis.
Jo teigimu, ilgą laiką Laisvosios Europos radijas buvo Lietuvoje vienintelė žiniasklaidos priemonė, kurios negalėjo paveikti nei politikai, nei verslo magnatai.
„Manau, tai buvo unikali galimybė, ji savo vaidmenį suvaidino. Ji buvo labai svarbi, nes padėjo tuo laiku Lietuvos viešąją erdvę įdėti į tarptautinį kontekstą, ko dabar nėra, nes mes į viską žiūrime tik iš vieno savo siauro kiemelio.
Norėtųsi, kad ta įtaka būtų buvusi didesnė. Tos programos buvo sudėtos iš dviejų dalių – viena tai buvo mūsų korespondentų Lietuvoje pranešimai apie Lietuvos įvykius, ir paskui būdavo tarptautinių įvykių apžvalga“, – kalbėjo G.Aleknonis.
Pasak jo, dabar žiniasklaida su naujienomis elgiasi neatsakingai, dažnai skelbia nepatikrintą informaciją.
„Lietuvoje vaikomasi sensacijų, kovojama už tai, kas pirmas praneš, o žinios tikrumas, patikimumas yra visiškai išnykęs. Galima kalbėti apie nuožmią kovą tarp Lietuvos žiniasklaidos priemonių, kai visi stengiasi būti pirmi ir kokybė visiškai nesvarbu“, – kalbėjo G.Aleknonis.
Jeigu žiniasklaidos priemonė siekia būti laisva, tai ji niekada neturėtų tais užsakomaisiais straipsniais naudotis.
Jis taip pat pabrėžė, kad redakcijos darbas dažnai neatskirtas nuo pardavimų skyriaus darbo, o užsakomasis turinys yra svarbus pajamų šaltinis.
„Lietuvoje turime užsakomuosius straipsnius, kuriuos žmonės atpažįsta, kurie yra, deja, tapę svarbiu žiniasklaidos pajamų šaltiniu. Jeigu žiniasklaidos priemonė siekia būti laisva, tai ji niekada neturėtų tais užsakomaisiais straipsniais naudotis. Kitas dalykas – žiniasklaidos kaip verslo procesas nėra atskirtas nuo redakcinio proceso.
Galima įsivaizduoti, kaip jaučiasi redaktorius, kai kažkokio straipsnio užsakovas ar reklamos davėjas sako, kad, jeigu bus išspausdintas tam tikras straipsnis, reklamos daugiau neduos. Tas žmogus ir galvoja, kaip jam toliau elgtis. Verslas yra užgožęs bet kokias vertybes, tai yra dar vienas iš tų veiksnių, kuris žiniasklaidą padarė interesų atspindžiu, o ne nepriklausomos nuomonės reiškėju ir tarnautoju visuomenei“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis nebuvo linkęs atskirti lietuviško ir užsienio kapitalo žiniasklaidos priemonių.
„Buvo čia ir norvegų atėję, švedai yra užsilikę. Bet jie visi taikosi prie rinkos. Žiniasklaida nėra išimtis. Aš suprantu tikėjimą ir norą, kad būtų gerai, jeigu būtų kitas šeimininkas. Daugelyje sričių tos bendrovės prisitaiko prie Lietuvos sąlygų. Mes patys turime kurti laisvą žiniasklaidą, mums jos niekas neatneš. Mes patys tai turime daryti, bet tai yra gana sunku“, – kalbėjo G.Aleknonis.
