Kaip pranešama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pranešime spaudai, Kauno miesto savivaldybė yra vienintelė "Kauno švaros" įmonės savininkė, bendrovė 2015 m. 90,07 proc. pajamų gavo iš veiklos, atliekamos savivaldybės naudai.
VPT priėmė sprendimą leisti Kauno miesto savivaldybės administracijai - perkančiajai organizacijai, sudaryti vidaus sandorį. VPT, be kita ko, nurodė, kad perkančioji organizacija, siekdama racionaliai panaudoti finansinius išteklius ir užtikrinti tiekėjų konkurenciją, prieš sudarydama vidaus sandorį, turėtų įvertinti paslaugų pirkimo pagal Viešųjų pirkimų įstatymą galimybę. Bet kokiu atveju, perkančiosios organizacijos sprendimas turėtų atitikti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, jiems draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.
Ginčo vidaus sandorio sudarymo metu buvo sudaryta ir galiojo viešojo paslaugų pirkimo sutartis su UAB „Irgita“, ši ir kreipėsi į teismą ginčydama sutarties su UAB „Kauno švara“ teisėtumą.
Kasaciniam teismui aiškinantis Konkurencijos ir Viešųjų pirkimų įstatymų nuostatų santykį, kilo klausimų dėl vidaus sandorių instituto reikšmės Europos Sąjungos teisės taikymo kontekste, todėl buvo nutarta kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kėlė klausimus, ar valstybės narės apskritai gali nustatyti papildomus ribojimus lyginant su Europos Sąjungos teise, o jei gali – ar šie ribojimai turi būti įtvirtinti įstatymuose, ar gali išplaukti ir iš juos aiškinančios teismų praktikos.
ESTT nurodė, kad valstybė narė gali perkančiosioms organizacijoms nustatyti papildomas vidaus sandorio sudarymo sąlygas, kurios nenustatytos ES direktyvoje. Šios papildomos sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, kurios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas.
Kasacinis teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą po pateikto ESTT išaiškinimo bei siekdamas užtikrinti skaidrumo ir teisinio tikrumo principus, suformulavo teisės aiškinimo taisykles: pirma, perkančiosios organizacijos su savo kontroliuojamais subjektais vidaus sandorį gali sudaryti tik tokiu atveju, jei tokia jų teisė tiesiogiai įtvirtinta VPĮ; Lietuvos įstatymų leidėjas pagal Direktyvą 2014/24 turi šių sandorių reguliavimo diskreciją; antra, visi materialieji ir procedūriniai įstatymo leidėjo siekiami taikyti vidaus sandorių sudarymo reikalavimai, nepriklausomai nuo to, ar jie nustatyti vykdant iš Europos Sąjungos teisės kylančias pareigas, ar naudojantis vidaus teisinio reguliavimo teise, turi būti aiškiai, tiksliai, nedviprasmiškai ir suprantamai įtvirtinti viename teisės akte – VPĮ.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčo vidaus sandorio metu konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nebuvo įtvirtinta papildomų vidaus sandorių sudarymo sąlygų (ribojimų) lyginant su Teckal kriterijais, todėl ginčo vidaus sandoris nepažeidė Lietuvos įstatyme nustatytų normų (CK 1.78 straipsnio 1 dalis).
Vis dėlto kasacinis teismas sprendė, kad ginčijamas vidaus sandoris pažeidė ieškovės „Irgita“ interesus, nes, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, dalį Kauno miesto viešųjų erdvių šienaujamų plotų perleidus „Kauno švarai“, sumažėjo analogiškų paslaugų užsakymų apimtis ieškovei, su kuria buvo sudaryta ir galiojo viešojo paslaugų pirkimo sutartis.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
