Vienu tokių pavyzdžių A.Pabrikas įvardija dabartinį oponavimą eurui Latvijoje ir pabrėžia, kad „daugiau europinės integracijos reiškia mažiau izoliacijos regione ir daugiau saugumo“.
Latvijos gynybos ministras taip pat teigia, jog dėl regioninio bendradarbiavimo gynybos srityje Ryga yra pasiruoši į šalį atidėti nacionalines ambicijas, tačiau norėtų, kad Vilnius ir Talinas laikytųsi panašaus požiūrio.
Trečiadienį Vilniuje apsilankęs A.Pabrikas interviu BNS sakė, kad Baltijos šalims reikėtų nedelsti siekiant bendro karinio planavimo bei pabrėžė informacinės erdvės vaidmenį formuojant savo šalį ginti pasiruošusių piliečių mentalitetą.
– BNS: Kaip jūs bendrai apibūdintumėte saugumo situaciją regione? Kas susiję su Baltijos šalių saugumu ir gynyba, kokie veiksmai turėtų būti daromi, kad šios šalys taptų saugesnės?
– A.Pabrikas: Yra įprastinės grėsmės, kurios mažai tikėtinos, tačiau jos visada yra. Ir yra šiuolaikinės grėsmės. Plėtojantis šiuolaikinėms technologijoms mes Latvijoje pagrindinėmis grėsmėmis be tradicinių grėsmių įvardijome ir energetinį saugumą, kibernetinį saugumą ir informacinę erdvę. Informacinė erdvė paveikia žmonių protus, ko kartais žmonės nemato, nesupranta, tačiau kai jie skaito, kas rašoma, kaip rašoma, kokie žodžiai naudojami, kokia ideologija naudojama, tai ilgainiui paveikia visuomenę. O jūs žinote, kad šalies gynyba priklauso nuo motyvacijos ir patriotizmo. Ir jei žmonės dėl šios informacinės erdvės kažkodėl nėra pakankamai motyvuoti, nepakankamai pasitiki savo valdžia, savo valstybe, tada nereikia ir jėgos. Tuomet paprasčiausiai klausimus šalyje X galima spręsti kitomis priemonėmis. Tai yra tai, kam mes turime priešintis. Jei tai nutiktų, vėlgi negalėtume išspręsti šių klausimų neperžengiant valstybės sienų.
Dėl grėsmių regionui – didžiausia grėsmė mums yra izoliacija arba mąstymas izoliacijos sąvokomis. Pavyzdžiui, dabartinis oponavimas eurui Latvijoje. Mes planuojame prisijungti prie euro zonos kitais metais, aš nesu finansininkas ir nebandau diskutuoti finansinėmis sąvokomis, tačiau kalbant apie saugumą euro įvedimas reikštų daugiau europinės integracijos. Daugiau europinės integracijos reiškia mažiau izoliacijos mūsų regione ir daugiau saugumo. Izoliaciją galima įgyvendinti skirtingais būdais: jėga, kas yra sunkiau, tačiau tai galima padaryti ir sukuriant, pavyzdžiui, nacionalistinę nostalgiją ar nuosavai valiutai, ar nacionalinei politikai, ar kažką panašaus ir sakyti, kad tai yra mūsų esminis interesas. Tačiau, mano įsitikinimu, geriausias būdas saugoti mūsų nacionalinius interesus yra platesniame tarptautiniame tinkle.
Čia aš visiškai sutinku buvusiu Suomijos lyderiu Martti Ahtisaari. Nes kai Suomija prisijungė prie Europos Sąjungos, jis pasakė maždaug taip: „Jei kas nors vyksta Europos Sąjungoje ir kai kurios šalys sėdi prie stalo, tuomet ir Suomija turi sėdėti prie stalo“. Taigi aš manau, kad tai svarbu visoms trims Baltijos šalims, jei yra iniciatyva dėl tolesnės integracijos Europos Sąjungoje, Baltijos šalys turi būti ten. Nes jei mes sėdime ten, mes vis tiek galime daryti įtaką, o jei mes už durų, tada kiti nuspręs, o vėliau pasakys mums, ką mes turime daryti. Aš tikrai manau, kad prisijungus prie Europos Sąjungos mūsų suverenumas išaugo, taigi, aš manau, euras ir kiti integracijos aspektai yra svarbūs dalykai kartu su energetiniu ir kibernetiniu saugumu.
– Tęsiant šitą platesnę perspektyvą, kaip jūs vertinate bandymus Rytuose kurti tam tikrą Eurazijos sąjungą? Kokius iššūkius tai kelia Baltijos šalims ir galbūt valstybėms, dalyvaujančioms Rytų partnerystės programoje?
– Mes esame geri visų šalių draugai ir, aišku, mes esame aktyvūs europinėje Rytų partnerystės politikoje, kadangi tose šalyse mumis pasitiki ir mes suprantame šias šalis – ko jos ir kaip jos nori. Mes galime būti tiltas, psichologinis tiltas tarp, pavyzdžiui, Gruzijos ir Moldovos vienoje pusėje ir ES kitoje.
Mūsų ši Eurazijos sąjunga ar jos planai nedomina ta prasme, kad mes neketiname prisijungti, kadangi esame integrali mažo Europos kontinento dalis ir mūsų integracija turi būti nukreipta kita kryptimi.
Tuo pat metu, jei mes žvelgiame į bandymus sulieti tas šalis, kyla daug klausimų. Aš manau, Rusijoje kai kuriuose sluoksniuose bandoma didinti politinę ir kultūrinę įtaką regionuose, kuriuose carinės imperijos užkariavimų metu jie turėjo daugiau įtakos. Tai yra Kaukazo, Centrinės Azijos ir Baltijos regionai. Aš manau, Baltijos šalys yra stipriausia dalis, kur ši įtaka nėra labai didelė. Tačiau Kaukaze ir Centrinėje Azijoje šie bandymai tęsis. Žvelgiant iš Rusijos istorijos perspektyvos aš suprantu, kad jie bando įtvirtinti įtaką ten, kur ji kažkada buvo. Tarkime, tai ne itin mus dominantis dalykas, bet, žinant jų istoriją, jie bando tai daryti kaip buvusi kolonijinė galybė.
Kita vertus, tai modernus bandymas, kadangi, aš manau, Rusija gerai supranta ekonominės ir politinės galios iškilimą Tolimuosiuose Rytuose. Aš manau, Rusija turi laiku nusistatyti kryptį. Nes Rusijoje vis dar esama sluoksnių, kurie tradiciškai Vakarus laiko priešu, oponentu, kas nėra visiškai teisinga. Manau, didžiausias iššūkis yra į rytus nuo mūsų – tai demografija, tuščios erdvės Sibire, pakilimas Rytuose.
Šalys, kurios yra įsitraukusios į Rytų partnerystę turi nuspręsti, kokios yra jų nacionalinės sistemos, interesai ir ko jos pačios nori.
– Kalbant apie jūsų vizitą Vilniuje. Ar bendrų įsigijimų tema buvo aptarta vizito metu, koks jūsų požiūris į šį klausimą trijų Baltijos šalių lygiu? Ar manote, kad koks nors konkretus projektas galėtų būti įgyvendintas per artimiausius keletą metų?
– A.Pabrikas: Pirmiausia apie vizitą – viešnagė turėjo du pagrindinius tikslus. Vienas buvo memorialinės lentos mūsų karininkams atidengimas ant Vilniaus Universiteto sienos, mums tai istoriškai svarbu. Kitas tikslas, žinoma, buvo susitikimas su naujuoju Lietuvos gynybos ministru, kadangi po dviejų-trijų savaičių mes turime kitą susitikimą jau Latvijoje tarp trijų Baltijos šalių gynybos ministrų ir Lenkijos gynybos ministro. Taigi tai bus 3+1 formatas.
Mes aptarėme daug bendrų klausimų ir Latvijos bei mano asmeninė pozicija yra tokia, kad mes norėtume matyti Baltijos šalių bendradarbiavimo, kurį aš vadinu integracija, plėtrą. Tai reiškia, kad Latvija yra ypač suinteresuota šiuo procesu. Kadangi mes esame valstybė vidury, mes manome, galbūt tai subjektyvu, kad tarp Baltijos šalių mes visada esame labiausiai atsidavęs dėmuo šiai Baltijos šalių integracijai. Estai kartas nuo karto įžvelgia šią galimybę su Suomija, kaimynystėje turite Lenkiją, tačiau mums yra tik Estija ir Lietuva. Taigi mes esame tie, kurie iš tiesų norėtų tai išlaikyti. Aš ir bendrai mes Rygoje, Latvijoje esame labai linkę palaikyti įvairaus pobūdžio bendras iniciatyvas, kurių galime imtis.
Įsigijimai yra vienas iš labai svarbių klausimų ir tai priklauso nuo kelių dalykų. Pirmiausia, žinoma, reikia pinigų, nes jei norima kažką įsigyti kartu, reikia finansavimo. Tai iš esmės yra problema visoms trims šalims, tačiau mes pamažu tai sprendžiame. Latvijos gynybos biudžetą palyginus su praėjusiais metais šiemet padidinome 7 procentais. Taigi pamažu mes kylame į viršų, ir tikiuosi, kad toliau eisime šia kryptimi.
Mes aptarėme šį klausimą ir turime keletą galimybių kiek tai yra susiję su amunicija. Tai yra lengviausia, kadangi amunicija visąlaik yra naudojama, visada gali jos nusipirkti. Tačiau yra ir kitų dalykų, kuriuos turėtume pabandyti daryti kartu, ir politinė valia yra. Kitas klausimas, kaip lengvai ir greitai, kadangi įsigijimas gynybos srityje paprastai užima laiko. Pavyzdžiui, dabar Latvijoje mes dairomės naujų šarvuočių ir tai bus projektas kitiems penkeriems metams. Taigi mes iš esmės turime būti pajėgūs kartu planuoti savo plėtrą kitiems dvejiems-penkeriems metams. Tokiu atveju su šiuo įsigijimu galime eiti pirmyn. Politinė valia yra ir, manau, nebebus vien tik amunicija, bet ir kiti dalykai. Galimybių yra, bet nemanau, kad galime tikėtis greitų ir skambių atsakymų rytoj. Taip yra todėl, kad šis procesas labai lėtas ir reikalauja didelio finansavimo.
– Norėčiau pratęsti jūsų mintį apie Baltijos šalių integraciją gynybos srityje. Jūsų požiūriu, kokia kryptimi ši integracija judėjo, kaip šis procesas vystėsi pastaruosius keletą metų? Ar manote, kad jūsų kaimynai šiaurėje ir pietuose judėjo tolyn nuo integracijos?
Manau, buvo du periodai. Pirmas periodas buvo prieš mūsų prisijungimą prie NATO ir šiuo laikotarpiu mes dėjome daugiausiai pastangų integruotis ir bendradarbiauti. Iš dalies dėl mūsų išteklių ir iš dalies dėl būtinybės būti pakankamai integruotiems į NATO struktūras. Po to kai prisijungėme prie NATO, manau, tapome šiek tiek pasyvesni.
Žinant, kad dabar pasaulyje yra finansinė krizė, tai reikalauja šalis būti inovatyvesnėmis ir mes vis dar galime pasakyti, kad Baltijos šalys tikriausiai vis dar yra karine prasme labiausiai integruotas NATO regionas. Bet jei neįgausime antro kvėpavimo, jei netapsime aktyvesni šiuo momentu, lengvai galime prarasti šią, sakyčiau, pirmaujančią poziciją. Kadangi daug kitų šalių taip pat žengia integracijos kryptimi. Pavyzdžiui, Beniliukso šalys juda pirmyn su bendru laivynu, girdėjom apie kai kuriuos bendrumo karinėse jūrų pajėgose dalykus tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, rimtai mąsto Šiaurės šalys. Tokie buvo pasiūlymai ir jūsų ministrui, tokie pasiūlymai bus ir estams – kad mes turime turėti tai omenyje ir žiūrėti, ką galime daryti jau dabar. Aš manau, negalime pasitenkinti dabartiniu lygmeniu. Tai geras lygis, bet nepakankamas. Integracijos procesas neabejotinai padidins mūsų saugumą regione, todėl, kad mes neturim išteklių viską plėtoti po vieną. Jei dirbtume kartu, galėtume padaryti tai žymiai geriau.
Pavyzdžiui, karinis planavimas. Kai po okupacijos sovietai Rygoje įsteigė Baltijos štabą, jie nepadarė to todėl, kad buvo kvaili, jie buvo protingi, jie suprato, kad Baltijos regiono gynyba yra bendra gynyba. Tai supranta ir NATO. Todėl iš tiesų keista, kad mes tarp Baltijos šalių ir kariuomenių iki šiol neturime bendro štabų planavimo. Juk jei kas nors nutiktų vienai šaliai, dvi kitos bet kokiu atveju bus įtrauktos. Bet kaip mes galime būti įtraukti, jei mūsų planavimas vietos lygmenyje nėra pakankamai išplėtotas. Tai taip pat vienas iš pasiūlymų iš mūsų pusės, mes tikrai norėtume pamatyti greitą judėjimą pirmyn dėl Baltijos šalių štabų planavimo.
Pavyzdys yra ir 1939-1940 metai. Viskas įvyko, nes tarp trijų šalių nebuvo susitikimų, bendradarbiavimo. Todėl nepakanka apsikeitimo gėlėmis ir šypsojimosi vieni kitiems, reikia dirbti kartu. Kartais tai reiškia, kad savo nacionalines ambicijas reikia atidėti šiek tiek į šalį. Latviai tam pasirengę, tačiau jie norėtų pamatyti tą patį iš estų ir lietuvių pusės.
– Per pastaruosius metus matėme suaktyvėjusį Lietuvos ir Latvijos specialiųjų operacijų pajėgų bendradarbiavimą, kuris pavirto bendrais veiksmais Afganistane. Kaip jūsų manymu tai galėtų plėtotis ateityje?
– Mes aptarėme šį klausimą ir yra kelios galimybės. Mūsų bendradarbiavimas Afganistane, kiek tai susiję su specialiosiomis pajėgomis, buvo ne tik geras bendradariavimo pavyzdys, bet ir labai praktiškas. Mes pažinome ir supratome vienas kitą ir tai tikrai naudingas dalykas. Tačiau, mano nuomone, ties tuo neturime sustoti. Tolimesnis mūsų planas būtų pamatyti daugiau bendradarbiavimo tarp Baltijos ir Šiaurės šalių. Jei kalbame apie Baltijos šalių saugumą, negalime jo įsivaizduoti be Šiaurės šalių saugumo, o Šiaurės šalys grėsmę Baltijos šalių regionui mato kaip grėsmę sau. Todėl labai logiška tai integruoti. Turiu pasakyti, kad turime labai gerą bendradarbiavimą su Norvegijos specialiosiomis pajėgomis ir turime pagalvoti, kaip tuos dalykus sujungti į regioninę perspektyvą.
– Minėjote, kad Baltijos šalių ministrų susitikime, kuris įvyks Rygoje, dalyvaus ir Lenkijos gynybos ministras. Ar toks formatas tampa tradiciniu ir kokį vaidmenį Lenkija vaidina regiono saugumo aplinkoje?
– Lenkija istoriškai buvo regioninė galia. Aš manau, kad yra normalu, kad mes siekiame Lenkiją labiau įtraukti į Baltijos šalių klausimus kai kalbame apie Baltijos šalių integraciją. Turime Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimą, kuris yra labai tradicinis, tačiau tuo pat metu norėtume matyti Lenkiją ir Vokietiją ir kitas šalis, kurias tai domina, labiau įsitraukusias į regioną.
Pastaruosius dvejus metus Lenkijos gynybos ministerijos atstovai visuomet dalyvaudavo Baltijos šalių gynybos ministrų susitikimuose, tačiau dabar yra pirmas kartas kai Lenkijos gynybos ministras žadėjo man atvykti.
Mes labai laukiame šio susitikimo ir tikiuosi, kad tai taps tradicija, kuomet bus daugiau susitikimų tarp Baltijos šalių ir Lenkijos, kadangi Lenkija mums yra svarbus partneris.
Mes turime įvairaus pobūdžio bendradariavimo. Pavyzdžiui, Latvijos ekspertai moko Lenkijos oro atakos kontrolės specialistus. Lenkija kartas nuo karto suteikia mums patruliavimą ore. Taigi bendradarbiavimas yra, ir mes norėtume jį plėsti.
