Knyga, kurioje nagrinėjamas valstybės vadovės D.Grybauskaitės populiarumo fenomenas, pasirodė praėjusiais metais. L.Bielinis sekmadienį pabrėžė nerašęs prezidentės biografijos, o gilinęsis į jos politinę, prezidentinę poziciją ir šios pozicijos raišką Lietuvoje.
Dažnai valstybės vadovę, kuri nuolat puikuojasi populiariausių politikų sąrašo viršūnėje, kritikuojantis politologas įsitikinęs, kad laimėjusi rinkimus D.Grybauskaitė gavo valdžią, bet ne lyderystę. „Lyderystė yra tam tikrų politinių ir socialinių struktūrų parama, tačiau jos vienintelė jėga, į kurią ji gali atsiremti – reitingas. Prarasti jį jai būtų be galo politiškai sudėtinga“, – pabrėžė knygos autorius.
Anot L.Bielinio, prezidentės veiklos modelis yra labai paprastas: ji gražiai, elegantiškai perima iniciatyvą ten, kur galima išsikovoti tautos palankumą. „Ji išlaukia to momento, kai politinės, ūkio institucijos susiginčija, tada pasikviečia ministrą ir viešai jį išbara. Kas būna tada? Štai, yra kaltasis, štai – yra gerasis. Tauta myli, žino, ką mylėti“, – dėstė politologas.
Knygos pristatyme dalyvavęs profesorius Gintautas Mažeikis pabrėžė, kad valstybės vadovė dažnai ne sprendžia problemas, o laukia jų pasirodymo: kai problema išviešinama, dėl jos diskutuojama, tada visuomet galima suformuluoti poziciją, kuri atneš daugiausia naudos. Tačiau, anot G.Mažeikio, toks veiklos būdas pasiteisina tik trumpalaikiu požiūriu.
„Ilgalaikiu požiūriu laukiantys pavojai – kad užsitęsus konfliktui trumpalaikis pozicijos pareiškimas nori nenori virsta į ideologinę nuostatą. Todėl ilgalaikiu požiūriu, žmonės, pasirinkę reprezentacinį komunikacijos modelį, labai pralaimi“, – kalbėjo profesorius.
Prezidentė – be atramos
Viena didžiausių D.Grybauskaitės problemų, anot L.Bielinio, yra ta, kad tokioje viršūnėje esantis politikas negali veikti vienas, jis turi turėti atramą. „Šiuo atveju D.Grybauskaitė tarsi atsiriboja nuo visko. Todėl dabar neegzistuoja bazė, į kurią atsiremdama ji gali kalbėti atviru veidu, sakyti, štai, esu tokia. Ji ir šiandien turi gudrauti. Jos charakterio savybės mums puikiai žinomos ir jos, ko gero, labai reikalingos Lietuvai. Tačiau tos savybės, kurios asmeniui priklauso – viena, kitas dalykas, kai asmuo pats sau nepriklauso, kai jis užima tokią poziciją“, – teigė politologas.
L.Bielinis pabrėžė, kad prezidento funkcija yra kilusių įtampų sprendimas, o ne naujų prarajų formavimas. G.Mažeikis pažymėjo, kad D.Grybauskaitė formuoja įtampas užimdama tokią poziciją: bendrausiu tiesiogiai su liaudimi, o ne politinėmis partijomis, derindama ideologijas ir programas. Jis pridūrė, kad toks derinimas padėtų išvengti ugnies kurstymo.
G.Mažeikis taip pat pabrėžė, kad anapilin išėjęs prezidentas Algirdas Brazauskas buvo siejamas su stabilumu, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus – su moraliniu autoritetu. Šie valstybės vadovai suprato, kad reikia derinti partijų interesus. Tuo metu kiti du prezidentai – Rolandas Paksas ir D.Grybauskaitė, pabrėžia liaudį.
„Liaudies fenomenas Vakarų Europoje įvardijamas kaip vienas pavojingiausių, tai yra labiau mitologinė, o ne ideologinė nuoroda. Ideologijas galime apibrėžti programomis, vertybėmis, o liaudies fenomeną apibrėžti yra labai sunku. Tokią retoriką rasime visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Lietuvoje tai taip pat suveikė“, – teigė profesorius.
