–Justina, kaip apibūdintumėte tipinį savanorį Lietuvoje?
– Pagrindiniai savanoriai Lietuvoje visgi išlieka jauni žmonės. Vyresniems žmonėms, kurie kažkada santvarkos buvo įsprausti į kolektyvizmo idėją, savanorystė nėra savaime suprantama ir ne visad patraukli. Labai norėtųsi juos į savanorystę atvesti.
Dabar gerąjį pavyzdį neretai parodo darbdaviai, ypač užsienio kapitalo įmonės, kurios skatina savo darbuotojus savanoriauti. Toks modelis – puiki galimybė su savanoryste susipažinti ir dirbantiems, ir vyresnio amžiaus žmonėms.
– Remiantis tyrimais, dažniausiai lietuviai savanoriauja socialinėje srityje. O ką rodo Jūsų patirtis?
– Taip, socialinė savanorystė yra populiariausia, tik reikėtų paminėti, kad tokiu atveju kalbame apie ilgalaikę savanorystę – nuo 2 mėn. iki metų. Jei skaičiuotume pavienes akcijas, tokias kaip „Darom”, kai vienu metu itin didelis skaičius žmonių savanoriauja, tai tada procentaliai skaičiai nusvertų į kitokią pusę.
Savanorystės formos ir spektras vis didėja.
Vertinant bendrai, savanorystės formos ir spektras vis didėja. Pastaruoju metu atsiranda vis įvairesnių organizacijų, dabar turime savanorių technologijų srityje, gyvūnų globos srityje ir net paveldo srityje – pavyzdžiui, muziejuose, bibliotekose.
– Ar savanorystė visoms sritims reikalinga vienodai? Gal ji ir aktualiausia socialinei sričiai?
– Iš tiesų socialinėje, globos ir humanitarinėje pagalboje savanorių poreikis yra didžiausias, jie be žmogiškųjų resursų pagalbos apskritai sunkiai funkcionuotų. Pavyzdžiui, beglobių gyvūnų organizacija „Lesė” teturi vos porą darbuotojų, priimdami dešimtimis vaikų dienos centrai paprastai turi vos kelis darbuotojus, per visą Lietuvą dirbančio „Maisto banko“ didžiąją dalį darbo jėgos sudaro savanoriai. Tai tokios organizacijos be pagalbos negalėtų egzistuoti - jokia kita sritis nėra tiek priklausoma.
Čia norėčiau pabrėžti, kad savanorystė gali vykti tik ne pelno siekiančiose organizacijose. Pastaruoju metu ypač pastebiu, kad yra nemažai komercinių renginių, koncertų, festivalių, kurie ieško „savanorių”, nors tai nėra susiję su jokiais savanorystės principais. Savanorystė komerciniame renginyje paprasčiausiai negali vykti. Tai gali būti mainai, kai dirbi už dalyvavimą koncerte, tačiau savanorystės esmė yra ta, kad tu nedirbi dėl kažkokio konkretaus atlygio.
Savanorystė komerciniame renginyje paprasčiausiai negali vykti. Savanorystės esmė yra ta, kad tu nedirbi dėl kažkokio konkretaus atlygio.
– Kokie motyvai labiausiai veda savanorius?
– Nors savanorystės esmė yra duoti, tyrimai rodo, kad visgi savanoriauti pradedama iš egoistinių paskatų. Paprastai jauni žmonės savanoriauja norėdami įgyti patirties, žinių, įgūdžių, tiesiog priklausyti kažkokiai organizacijai ar išbandyti įdomią sritį. Vyresni žmonės orientuojasi į prasmės ieškojimą, kai jau yra sukaupta patirtis, įdirbis, arba kai jau padaryta karjera ir norisi savo žiniomis pasidalinti.
Pastaroji savanorystė, kai dalijamasi savo kompetencijomis, atveria dar daugiau kelių savanoriauti ir yra lankstesnė. Juk, pavyzdžiui, padėti savanoriškai organizacijai parengti viešinimo planą gali net neišėjęs iš namų: parašai kompiuteriu ir išsiunti.
– Europoje pagal savanorystės lygį esame maždaug ties viduriu. Kokią savanorystės ateitį prognozuotumėte Lietuvoje?
– Tiesa, o vertinat nuolatinę savanorystę, pagal statistiką esame dar žemiau. Tačiau manau, kad su laiku atsiranda vis didesnis sąmoningumas, gerėjanti ekonominė situacija irgi skatina fokusuotis ne tik į save, bet ir į pagalbą kitiems.
Teigiamas tendencijas ypač galima matyti įmonių kontekste, kur nebesvetimos tokios sąvokos kaip socialinė atsakomybė. Ir dabar su partneriais iš Ukrainos, Olandijos ir Ispanijos projekte „United for Youth“ lankėme Lietuvos įmones, kurių darbuotojai savanoriauja bei savanorius priimančias organizacijas. Norime matuoti darbuotojų savanorystės poveikį – kad parodytume naudą verslui, kad jis ne tik daro gerą darbą, bet ir darbuotojai įgyja naujų žinių, bendradarbiauja, o tai turi tiesioginės naudos ir verslo įmonei.
