Nenorėjo leisti
A.Vaicekausko vadovaujama Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla atidaryta 2005 m. Tiesa, lietuviai norėjo turėti savo mokyklą daug seniau, tačiau vietinė valdžia tam ilgai priešinosi. To priežastys slypi istorijos metraščiuose.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Seinuose veikė kelios lietuviškos mokyklos, bet po karo situacija pasikeitė. Lietuviai nuolat reikalavo savo mokyklos, tačiau vietinė valdžia to nenorėjo net girdėti. Įsteigti mokyklą leido tik Punsko valsčiuje, tačiau Seinuose – ne. Šis miestas nuo seno buvo lietuvybės centras, tad valdžia bijojo, kad leidus čia įsteigti ugdymo įstaigą lietuvybė dar labiau išplis. Tik daug vėliau leista lenkiškose mokyklose pradėti dėstyti lietuvių kalbą. Po 1990 m. jau buvo galima steigti ir lietuviškas klases lenkiškose mokyklose.
„Dar Pirmojo pasaulinio karo metais Lenkija labai nukentėjo nuo vokiečių okupacijos. Iš dalies būtent tai susiję su lenkų ir lietuvių nesutarimais, mat vokiečiai į čia gyvenusius lietuvius žiūrėjo daug palankiau nei į lenkus. Lietuviai ir maisto davinius gaudavo didesnius, ir nuolaidų jiems įvairių būdavo daroma kur kas daugiau nei lenkams. Pastarieji dėl to labai pyko“, – nesutarimų užuomazgas vardijo Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas.
Nors lietuviai ir toliau reikalavo savo mokyklos, tik Lenkijai tapus Europos Sąjungos nare ši šalis įsipareigojo ginti tautines mažumas ir dėl to buvo suteikti leidimai statyti lietuvišką mokyklą. Taip 2005 m. Lietuvos valstybės lėšomis iškilo Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla.
Puoselėja lietuvybę
Tryliktus metus skaičiuojančioje „Žiburio“ mokykloje šiuo metu mokosi 108 lietuvių šeimose gyvenantys vaikai. Kaip teigė įstaigos direktorius, vis dar tenka įkalbinėti lietuvius savo atžalas leisti būtent į jo vadovaujamą mokyklą.
„Nepaisant blogėjančios demografinės padėties, mūsų mokykloje vaikų skaičius didėja. Daugiau nei prieš dvylika metų savo veiklą pradėjome su 64 vaikais. Tiesa, vis dar yra nemažai lietuvių vaikų, lankančių lenkų mokyklose įkurtas lietuviškas klases“, – sakė A.Vaicekauskas.
„Žiburio“ mokykloje visi dalykai, išskyrus lenkų kalbą, lenkų istoriją bei lenkų geografiją, dėstomi lietuvių kalba. Čia vaikai mokomi tik iki devintos klasės. Vėliau dažniausiai jie mokslus tęsia Punsko Kovo 11-osios licėjuje. Dalis mokinių renkasi lenkiškas ugdymo įstaigas. Didžioji dalis baigusių 12 klasių abiturientų studijuoti vyksta į Lietuvos universitetus. Lenkijoje pasilieka tik nedidelė dalis lietuvių studentų.
„Mes stengiamės savo mokiniams akcentuoti meilę Lietuvai. Savo įstaigoje puoselėjame lietuviškas tradicijas, rengiame dažnas išvykas į Lietuvą. Bendradarbiaujame su mokyklomis iš Vilniaus, Lazdijų, Seirijų, Marijampolės, Vilkaviškio bei kt. Dažnai su vaikais vykstame į ekskursijas Lietuvoje. Lankome muziejus, kino teatrus“, – sakė lietuvių „Žiburio“ mokyklos direktorius.
Atrodo, jog santykiai su vietine valdžia pagaliau normalizuojasi, tačiau nežinia, kiek ilgai tai truks. Jau kitais metais vyks vietiniai rinkimai, tad viskas vėl gali apsiversti aukštyn kojomis.
Savivaldybė ilgai ignoravo
„Žiburio“ mokykla yra privati, tačiau turi valstybinės ugdymo įstaigos statusą. Jos steigėjas – Seinų vyskupo Antano Baranausko fondas „Lietuvių namai“. Dalis fondo tarybos narių yra įvairių lietuviškų organizacijų bei Lietuvos ministerijų (Švietimo, Užsienio reikalų bei Kultūros) atstovai. Būtent jie rūpinasi, kad mokyklai nepristigtų finansavimo. Dalį lėšų įstaigai išlaikyti skiria vietinė savivaldybė. Tiesa, ta suma nėra pakankama.
„Ilgą laiką su vietine savivaldybe santykiai nebuvo patys geriausi. Ji daugiau nei dešimtmetį neperduodavo mums visų pinigų už mokinius, atkeliaujančių iš ministerijos. Jie mums skirtus pinigus išleisdavo lenkiškoms mokykloms. Per šį laiką su delspinigiais susidarė daugiau nei dviejų milijonų zlotų skola, arba maždaug pusė milijono eurų. Laimei, šiemet teisme pasirašėme taikos sutartį, pagal kurią savivaldybė mums įsipareigojo grąžinti visą skolą. Savo ruožtu mes atsisakėme dalies delspinigių, taip tarsi parodydami gražų gestą. Atrodo, jog santykiai su vietine valdžia pagaliau normalizuojasi, tačiau nežinia, kiek ilgai tai truks. Jau kitais metais vyks vietiniai rinkimai, tad viskas vėl gali apsiversti aukštyn kojomis. Nuo vietinės valdžios palankumo daug kas priklauso“, – tikino A.Vaicekauskas.
Niokojami paminklai
Šiuo metu Seinuose gyvena apie 5–6 tūkstančius žmonių, iš jų maždaug 8 proc. save laiko lietuviais. Tiesa, pasak A.Vaicekausko, lietuvių procentas šiame krašte turėtų būti didesnis.
„Tai galima spręsti iš kai kurių gyventojų pavardžių. Tačiau ne visi nori prisipažinti esantys lietuviai. Dalis išsižada savo šaknų, vaikus leidžia į lenkiškas mokyklas“, – sakė pašnekovas.
Jo žiniomis, visoje Lenkijoje šiuo metu lietuviais save laiko apie 8 tūkst. žmonių. Vien aplinkiniuose Seinų ir Punsko valsčiuose tokių asmenų gyvena apie 5 tūkstančius.
„Lenkijoje būti lietuviu – sunku, antraip mūsų čia būtų gerokai daugiau. 1984 m. Lenkijos saugumo duomenimis, šalyje gyveno apie 12 tūkst. lietuvių, tačiau kunigų surašymas parodė, kad iš tikrųjų jų buvo apie 30 tūkst. Koks tikrasis mūsiškių skaičius šiandien – sunku pasakyti. Lenkijos lietuviams yra galimybė susilietuvinti pavardes, tačiau ja mažai kas pasinaudoja. Žmonės bijo. Tai padarę, jie patirtų dar didesnę diskriminaciją“, – tvirtino Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas.
Pasak jo, net kapinėse kartais niokojami paminklai su lietuviškomis pavardėmis.
Pats A.Vaicekauskas gimęs ir augęs Lenkijoje. Jo proseneliai į šią šalį atsikraustė dar XV amžiuje kartu su daugybe kitų tautiečių. Vis dėlto, nepaisant kai kurių nepatogumų, jis nebijo prisipažinti esantis lietuvis, o ne lenkas. Jis pats dažnai lankosi Lietuvoje, čia žada viešėti ir Naujųjų metų naktį, kai keliaus į Kaune vyksiantį koncertą.
Seinuose gyvenantys lietuviai nuolat buriasi į įvairius kolektyvus, stengiasi bendrauti, palaikyti vieni kitus. Beveik visi „Žiburio“ mokyklos pedagogai dalyvauja ir užklasinėje veikloje: šoka, dainuoja, vaidina spektakliuose. Pats A.Vaicekauskas save realizuoja šokių aikštelėje.
„Kartais atrodo, kad tautinės mažumos lenkams – per prievartą kitų jiems įbruktas dalykas. Tiek lietuvių, tiek kitų šalių atstovų padėtis – gana sudėtinga. Panašu, kad ateityje ji taps dar labiau komplikuota. Neseniai į valdžią šalyje atėjus radikalių pažiūrų atstovams mūsų kultūriniams renginiams skirtas lėšas dar labiau sumažino. Su sena Vyriausybe jau lyg ir buvome pradėję rasti bendrą kalbą, tačiau dabar padėtis tapo išvis neaiški“, – apgailestavo pašnekovas.
Nenori net girdėti
Kad lietuviai diskriminuojami, A.Vaicekauskas tikino pajutęs ir kitose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, Seinai iki pat XX amžiaus pradžios buvo lietuvybės centras. Šiandien jau negalima viešai skelbti, kad čia kadaise mokėsi Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kiti įžymūs asmenys, veikė kunigų seminarija.
Šiandien jau negalima viešai skelbti, kad čia kadaise mokėsi Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kiti įžymūs asmenys, veikė kunigų seminarija.
Pavyzdžiui, iki šių metų pradžios „Žiburio“ mokykla buvo Liepos 22-osios dienos gatvėje. Šią dieną 1944 m. Raudonoji armija išvijo okupacines nacistinės Vokietijos pajėgas ir Lenkijoje buvo paskelbtas komunistinis režimas. Šalis beveik tris dešimtmečius yra suvereni, tačiau tik šiemet sugebėjo atsikratyti komunistinės praeities. Tik šiais metais šalyje įsigaliojo įstatymas, įpareigojantis visus su komunizmu susijusius statinius, parkus, gatves ir kitus objektus pervadinti kitais vardais. Taip Liepos 22-osios dienos gatvė nuo šių metų pradžios tapo Vilniaus gatve.
„Įdomu tai, kad ne vienus metus siūlėme šią gatvę pervadinti vyskupo Antano Baranausko vardu, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Lenkai nenori net klausyti to, ką siūlo lietuviai. Man nesuprantama, kaip šalyje, kurioje yra 98 proc. katalikų, žmonės iki šiol mieliau gerbė komunistinės istorijos pėdsakus nei dvasininko atminimą“, – stebėjosi pašnekovas.
Prarasti pilietybę – sunku
Vis dėlto lietuvis Lenkijoje mato ir teigiamų dalykų. Vienas iš jų – pilietybės įstatymas.
Nors A.Vaicekauskas save laiko lietuviu, jis turi ir Lietuvos, ir Lenkijos Respublikų pasus. Lenkijos pasą jis gavo vos gimęs, o lietuvišką dokumentą įgijo maždaug prieš 15 metų. Kaip žinia, dabar mūsų šalies piliečiai jau negali turėti dvigubos pilietybės, tačiau Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkui netekti lietuviško paso negresia.
Vis dėlto mūsų šalies įstatymus, kad lietuviai negali būti kitų šalių piliečiais, A.Vaicekauskas vadina absurdiškais. Pasak jo, taip mūsų tauta rizikuoja dar labiau pabloginti savo demografinę padėtį.
„Lenkija turi 38 milijonus gyventojų, Lietuva – tik tris. Šiuo atveju man labai patinka Lenkijos įstatymai, nes netekti jų šalies pilietybės yra beveik neįmanoma. Tam ne tik reikėtų pareikšti norą, bet ir įveikti daugybę trukdymų. Pats pilietybės atėmimo procesas paprastai užtrunka apie penkerius metus. Lenkams rūpi tik jų šalies piliečiai, į kitus savo gyventojų pasus jie net nežiūri. Jei žmogus turi Lenkijos pilietybę, jis gali turėti dar 50 kitų šalių pasų. Lenkai gerbia savo valstybės piliečius, o Lietuva, deja, – ne“, – apgailestavo pašnekovas.
