„Siejame su tuo mūsų didžiules viltis. Esame tikri, kad pasitelkus modernias technologijas atsiras galimybė visiškai kitaip pažvelgti į tai, kas vyko ties Žalgiriu“, – sakė Lenkijos spaudos agentūrai PAP Žalgirio mūšio muziejaus direktorius Szymonas Drejus.
Į konferenciją susitikę mokslininkai ir archeologinių tyrinėjimų specialistai iš Torūnės, Olštyno, Lodzės, Liublino ir Šlionsko turi numatyti artimiausių metų tyrinėjimo tikslus ir sukurti tyrinėjimų, naudojant šiuolaikinius archeologijos metodus, programą, rašoma dienraščio „Rzecspospolita“ interneto svetainėje.
Ankstesnės archeologų ekspedicijos į Žalgirio mūšio laukus buvo surengtos 1958–1990 metais. Kaip pabrėžia S.Drejus, nuo to laiko įvyko milžiniška technologijų pažanga. Naudojant šiuolaikinius geologinės informacijos metodus į mūšio eigą galima pažvelgti visai iš kitos pusės.
Atliekami tyrimai bus tarpdisciplininiai. Be archeologų, juose turi dalyvauti hidrologai, klimatologai ir kitų sričių specialistai. Jie, be kitų dalykų, turėtų kuo geriau nustatyti tikslią dabar jau išdžiūvusios upės, lenkiškai vadinamos Wielki Strumien, slėnio, kuriame ir buvo pralieta daugiausia kraujo, vietą.
Pasak muziejaus direktoriaus, be Jano Dlugošo „Istorijoje“ ir jokio autoriaus neturinčioje „Konflikto kronikoje“ pateiktų aprašymų, dėl Žalgirio mūšio eigos „ir toliau kyla daugiau klausimų, nei gaunama atsakymų“.
Praeityje archeologų atlikti tyrimai nedavė rezultatų, kurių buvo tikėtasi anuomet. Prieš keliolika dešimtmečių buvo atrasti vos 28 ginkluotės fragmentai, daugiausiai tai buvo arbaleto strėlių ir paprastų strėlių atgalių dalys, tinklinių šarvų ir pirštinių atplaišos.
Pirminių kasinėjimu metu taip pat atrasta maždaug 300 mūšio dalyvių palaikų, visi aptikti netoli koplyčios, kuri po mūšio buvo pastatyta kryžiuočių stovyklos vietoje. Archeologų nuomone, tai reiškia, kad iki šiol tebėra neatrasta vieta, kurioje ilsisi keli tūkstančiai kritusiųjų.
Naujieji tyrimai turėtų padėti nustatyti ne tik patį Žalgirio mūšio lauką, bet ir kitas teritorijas, susijusias su to meto karo veiksmais – kelius, kuriais atkeliavo abi kariuomenės, kryžiuočių perkėlas per upes ir jų bėgimo kryptis.
Pirmasis objektas, kuris bus tiriamas, tai Kužentniko (lenk. Kurzętnik) pilies griuvėsiai ir senosios Drvencos (lenk. Drwęca, vok. Drewenz ) brastos, ties kuriais 1410 m. liepos 11 dieną pirmą kartą susidūrė Lenkijos kariuomenė ir Ordino pajėgos.
Pasak muziejaus direktoriaus Šymono Drejaus, archeologų tyrinėjimai, kurie bus atlikti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės nužygiuotame kelyje, gali sugriauti „rašytojo Senkevičiaus sukurtą mitą apie kilniuosius karaliaus Jogailos riterius ir piktuosius kryžiuočius“.
„Manytina, kad kariuomenės, artėdamos prie Žalgirio lauko, degindavo kryžiuočių kaimus, pro kuriuos pražygiuodavo, plėšdavo ir, veikiausiai, žudydavo civilius gyventojus. Apie liepsnojančius priešo kaimus užsimenama šaltiniuose, tai patvirtina ir anksčiau atlikti archeologiniai kasinėjimai“, – priminė muziejaus direktorius.
Daugiau nei 70 gyventojų, kritusių nuo kertamųjų bei duriamųjų ginklų, masinė kapavietė, aptikta Ulnove (lenk. Ulnow), netoli tos vietos, kur prieš 600 metų buvo įsikūrusi lenkų ir lietuvių kariuomenės stovykla. Pasak istorikų, tragiškiausias įvykis atsitiko Gilgėje (lenk. Dąbrówno, vok. Gilgenburg), kadangi vietos gyventojai buvo gyvi sudeginti bažnyčioje, apgultoje Jogailos kariuomenės.
