Dar ne meilės istorija
Renginį pradėjo žurnalisčių Marios Przełomiec ir Indrės Makaraitytės diskusija, kurią moderavo tinklaraštininkas Aleksander Radczenko. Diskusijos dalyviai svarstė, kaip klostysis Lietuvos ir Lenkijos santykiai 100 metų perspektyvoje.
„Dėl negebėjimo tarpukariu susitarti – nors ne tik dėl lietuvių ir lenkų tarpusavio ginčų – abi valstybės prarado nepriklausomybę. Kaina, kurią sumokėjo Lietuva buvo dar didesnė, kadangi ji buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, kai tuo tarpu Lenkija išliko teoriškai nepriklausoma. Ar ateinantį šimtmetį būsime draugai? Vienas Dievas težino. Norėčiau tikėti, kad taip, nes mus jungia bendri interesai. Dabartinių santykių nepavadinčiau meilės istorija, bet viskas krypsta į gerąją pusę“, – teigė žurnalistė iš Lenkijos.
Dabartinių santykių nepavadinčiau meilės istorija, bet viskas krypsta į gerąją pusę, – teigė M.Przełomiec.
Jos teigimu, geresnis laikas prasidėjo nuo ekonomikos, kai pagaliau buvo užbaigtas kelis metus trukęs ginčas dėl „Mažeikių naftos“: „Tai gali atrodyti nuobodu – ekonomika visada yra šiek tiek nuobodi – tačiau dėl šio ginčo baigties laimi abi valstybės. Taip jau atsitinka, kad abipusės nuolaidos atneša teigiamų rezultatų, o tarpusavio rietenos abiem šalims baigiasi tragiškai. Devyniolikto amžiaus pradžioje Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ rašė: „Mūsų Karūnos (Lenkijos) ir mūsų Lietuvos istorija yra keista – sutuoktinių pora, kurią velnias išskiria, o Dievas sujungia. Dievas savo, o velnias savo“. Dabar abi šalys yra nepriklausomos ir suverenios, tai jau tikrai ne sutuoktiniai, tačiau šiais laikais draugystė neretai yra tvirtesnė už santuoką. Nuoširdžiai tikiuosi, kad bendri interesai taps tvirtu pagrindu mūsų draugystei.“
Šalta taika ar karštas karas
„Šalta taika ar karštas karas tarp mūsų šalių nebuvo atsitiktinis. Visais laikas vienas pagrindinių Lietuvos ir Lenkijos konflikto generatorių buvo Rusija, nedemokratinės jėgos Rytuose. Galimybių pagerinti santykius būdavo tiek, kiek mums užtekdavo proto nepasiduoti provokacijomis“, – pabrėžė Indrė Makaraitytė.
O pagrindo provokacijoms netrūksta, nes, viena vertus, Lenkijos ir Lietuvos interesai sutampa, bet kita vertus, tam tikrose srityse jie yra visiškai skirtingi: „Lietuva yra Lenkijai viso labo nedidelė kaimyninė valstybė, reikšminga tiek, kiek reikšminga čia gyvenanti lenkų tautinė mažuma. Dabartinį santykių pagerėjimą lėmė keletas veiksnių. Lenkijoje pasikeitė valdžia, kuri Europos Sąjungoje neturi tiek daug šalininkų, kiek ankstesnioji.
Visais laikas vienas pagrindinių Lietuvos ir Lenkijos konflikto generatorių buvo Rusija, nedemokratinės jėgos Rytuose, – sakė Indrė Makaraitytė.
Tuo tarpu Lietuvoje atsirado žmonių, suvokiančių gerų santykių su Lenkija svarbą. Jie iš karto pagavo pasikeitusį Varšuvos toną ir ėmėsi spręsti ekonomines ir politines problemas. Svarbiu veiksniu išlieka Lietuvos lenkų rinkimų akcija bei Lenkijos požiūris į šią partiją. Pastaruoju metu partijos tonas ir elgesys sušvelnėjo. Tikėkimės, kad įvairioms politinėms jėgoms užteks sveiko proto pasinaudoti šiomis aplinkybėmis kuriant geresnius santykius.“
Skambėjo tostai už abiejų šalių sėkmę ir gebėjimą nepasiduoti provokacijoms.
Tarp neoficialios Lenkijos Nepriklausomybės šventės dalyvių buvo sesuo Michaela Rak, rinkusi aukas Vilniaus hospisui. Renginyje taip pat dalyvavo Lenkijos Respublikos generalinis konsulas Lietuvoje Marcinas Zieniewiczius, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo akto signataras Česlavas Okinčicas, istorikai Alvydas Nikžentaitis, Šarūnas Liekis, diplomatas bei filosofas Vytautas Ališauskas, politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius ir kiti.
