Skaitydamas paskaitą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute lenkų politikos įžymybė B.Borusewiczius pabrėžė, kad nuo seno lietuvius ir lenkus siejo emocinis artumas.
Vėliau, atstatant Lietuvos valstybingumą buvo prisimintas konfliktas dėl Vilniaus krašto. Tai, greičiausiai, yra pagrindinė priežastis, kad dėl smulkmenų Lenkų mažuma negali susitarti su Lietuvos dauguma.
„Vėliau, atstatant Lietuvos valstybingumą buvo prisimintas konfliktas dėl Vilniaus krašto. Tai, greičiausiai, yra pagrindinė priežastis, kad dėl smulkmenų lenkų mažuma negali susitarti su lietuvių dauguma“, – teigė jis.
Senato pirmininkas pabrėžė, kad šios šalies politikai nesupranta, kodėl Lietuvoje žiebiasi konfliktai su lenkais.
„Nesuprantame problemos dėl dvikalbių lentelių, dėl „w“ raidės. Kad ir kur būtume Europos Sąjungoje, mes matome, kad tai yra taikoma“, – pabrėžė jis.
Istorinės nuoskaudos nesugadino santykių
B.Borusewiczius priminė, kad Lenkija turėjo daug istorinių problemų su Vokietija, tačiau tai nesutrukdė šalims dabar tapti artimomis sąjungininkėmis.
„Mūsų artimiausias kaimynas, kuris, pavojaus atveju, gali mus paremti, yra Vokietija. Santykiai su vokiečiais yra labai geri. Apie istoriją galima diskutuoti, nebėra skirtingo matymo, mūsų istorikai sutaria dėl to“, – pažymėjo politikas.
Jis pridūrė, kad Lenkijos visuomenė stipriai palaiko Ukrainą sunkią jai valandą, nors praeityje būta kruvinų susirėmimų: „Buvo nemalonių istorijos momentų – 70 tūkst. Voluinėje ukrainiečių nužudytų lenkų, 20 tūkst. ukrainiečių, kuriuos nužudė lenkai. Apie tai žinome, kalbamės. Visi yra kovoję su visais, santykiai su Lietuva, mano manymu, turi pačią lengviausią istorinę naštą“.
Prieš agresiją V.Putinas užvaldė Rusijos visuomenę
Į Lietuvą atvykęs dalyvauti ES parlamentų pirmininkų konferencijoje B.Borusewiczius palietė ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą temą.
Tai ir buvo priešpaskutinis V.Putino žingsnis – žiniasklaidos perėmimas. Prieš imdamasis veiksmų jis turėjo užvaldyti savo visuomenę. Tą jis sėkmingai padarė.
Jo teigimu, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmiausia agresiją pradėjo vykdyti pačioje Rusijoje.
„Tą santvarką būtų galima pavadinti socialistine demokratija. Tačiau mes visi žinome, kad bet koks būdvardis, kurį pridėsime prie žodžio „demokratija“, yra prieštaravimas pačiai demokratijai. Kai žiūriu Rusijos televizijos kanalus, matau, kad ten vienu balsu kartojama tas pats. Tai ir buvo priešpaskutinis V.Putino žingsnis – žiniasklaidos perėmimas. Prieš imdamasis veiksmų jis turėjo užvaldyti savo visuomenę. Tą jis sėkmingai padarė“, – kalbėjo svečias iš Lenkijos.
Jis pabrėžė, kad V.Putino elgesys yra akivaizdus bandymas atkurti tai, kas buvo, tik tuomet buvo sovietinė tauta, o dabar – rusai.
B.Borusewicziaus įsitikinimu, Ukraina nebėra kryžkelėje. V.Putinas, anot jo, daro viską, kad Ukraina atsigręžtų atgal, jis nori destabilizuoti regionus ir sužlugdyti artėjančius prezidento rinkimus.
Vadinamas „Solidarumo“ protu
B.Borusewiczius aštuntame dešimtmetyje buvo vienas iš demokratinės opozicijos Liubline ir Pamaryje organizatorių.
Iš namų išėjau 1981 gruodžio 12 dieną, o grįžau 1986 metų gruodį. Ir tai nebuvo šiaip pasivaikščiojimas. Reikėjo slėptis, vadovauti pasipriešinimui. Po to buvau kalinamas, tačiau mano istorija nėra išskirtinė, tai buvo daugelio mano kolegų ir draugų istorija.
1980 m. jis organizavo rugpjūčio streikus Gdansko laivų statykloje, vėliau penkerius metus slapstėsi ir veikė „Solidarumo“ pogrindžio struktūrose. Daug kas laikosi nuomonės, kad Lechas Walęsa buvo „Solidarumo“ veidas, o B.Borusewiczius – protas.
„Iš namų išėjau 1981-ųjų gruodžio 12 dieną, o grįžau 1986 metų gruodį. Ir tai nebuvo šiaip pasivaikščiojimas. Reikėjo slėptis, vadovauti pasipriešinimui. Po to buvau kalinamas, tačiau mano istorija nėra išskirtinė, tai buvo daugelio mano kolegų ir draugų istorija“, – antradienį pasakojo jis.
1984–1986 m. B.Borusewiczius buvo Laikinojo koordinacinio komiteto, po to – „Solidarumo“ Laikinosios tarybos narys. Buvo areštuotas, kalėjo, po 1989-ųjų apskritojo stalo, reiškusio komunistų valdžios žlugimą Lenkijoje, tapo politiku.
Nuo 1991 iki 2001 m. – Lenkijos Seimo narys; I kadencijos Seime atstovavo „Solidarumui“, o per II ir III Seimo kadenciją – Demokratinei unijai (vėliau – Laisvės unija). VI ir VII Senato kadencijoje vadovavo Lenkijos Seimo ir Senato, Lietuvos Seimo ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narių Parlamentinei Asamblėjai.
