Žinomo Lenkijos politiko ir antikomunistinės opozicijos veikėjo B.Borusewicziaus tėvai yra kilę iš Lietuvos, tad neformaliame susitikime Senato pirmininkas papasakojo apie jų šeimoje visada buvusį gyvą mitą apie Vilniaus kraštą – apie smėlį iš Neries, kuris yra minkštesnis negu Sopoto paplūdimyje, ir apie žemuogėmis kvepiančius Nemenčinės miškus.
Lenkai rėmė Lietuvos Nepriklausomybę
Visas Lenkijos elitas, kuris ėmė valdyti 1989 metais, o tai buvo antikomunistinė opozicija, didele dalimi išauklėta paryžietiškos „Kultūros“, – sakė B.Borusewiczius.
Kalbėdamas apie Lenkijos ir Lietuvos santykius B.Borusewiczius pasidalino ir asmeniniais prisiminimais, kaip 1940 metais Vilnius vėl atiteko Lietuvai ir situacija tarp lenkų bei lietuvių buvusi įtempta.
„Bet kitose vietose vyko kur kas siaubingesni dalykai, tiek vokiečių, tiek sovietų okupacijos metu. Palyginti su tuo, situacija Vilniuje buvo beveik kaip prabangiame viešbutyje“, – kalbėjo Senato pirmininkas.
Žlugus komunizmui Lenkijoje naujoji lenkų valdžia nuo pat pradžių tiek formaliai, tiek neformaliai rėmė tautinius išsivadavimo judėjimus už rytinės sienos.
„Visas Lenkijos elitas, kuris ėmė valdyti 1989 metais, o tai buvo antikomunistinė opozicija, didele dalimi išauklėta paryžietiškos „Kultūros“. Giedroyco ir Mieroszewskio, kuriems parama Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos Nepriklausomybei buvo geležinė nuostata“, – sakė B.Borusewiczius.
Pasak politiko, įdomu tai, kad net ir politiniai priešininkai to meto komunistinėje Lenkijoje, tokie kaip Aleksandras Kwasniewskis, taip pat skaitė „Kultūrą“. „Kartais pajuokaujame, kad konfiskuodavo iš mūsų tuos leidinius norėdami paskaityti patys“, – šypsojosi Senato pirmininkas.
Lietuvos valdžia nuvylė
Tad dėl to nuo pat pradžių nepriklausoma Lenkijos valstybė, o dar anksčiau ir „Solidarumas“ rėmė Lietuvos laisvės siekius: perduodavo Lietuvos veikėjams spaudos mašinas. Būtent Lenkijoje 1991 metais turėjo pradėti veikti Lietuvos Vyriausybė tremtyje, jeigu sovietai vėl būtų užgrobę Lietuvą. Lenkija rėmė ir Lietuvos siekius tapti NATO bei ES nare.
Dėl šių priežasčių Senato pirmininkas neslėpė tam tikro nusivylimo dėl Lietuvos valdžios nevykdomų įsipareigojimų lenkų tautinei mažumai dėl pavardžių rašymo, dvikalbių lentelių, žemės grąžinimo ir švietimo.
„Pirmiausia, yra konkrečios problemos, kurių turi lenkai Lietuvoje. Ir jos nėra išgalvotos. Antra, pasirodė, kad tai turi įtakos ir tarpvalstybiniams Lenkijos ir Lietuvos santykiams. Ir didelės, kadangi šitie reikalai veikia lenkus Lenkijoje. Pamažu tas santykis su Lietuva pradėjo keistis. Kai kas klausia: gal reikėjo Lietuvą prispausti jai stojant į NATO ar ES? Girdėjau priekaištų mums ir iš Lietuvos lenkų, esą nieko nedarome, nieko nesprendžiame“, – sakė B.Borusewiczius.
Politiko teigimu, Lenkija ir Lietuva yra nepriklausomos šalys ir sprendžiant ginčytinus klausimus galima diskutuoti, bet negalima niekam primesti savo nuomonės. Nes negali būti net minties apie sprendimus pasitelkiant jėgą. Senato pirmininkas pabrėžė nuolat kartojąs, kad tie, kurie Lenkijoje kalba apie tokius sprendimus, pila vandenį ant Lietuvos antilenkiškųjų radikalų malūno.
Kartais rankos nusvyra
Jeigu mūsų tautinės mažumos atstovas pradeda flirtuoti su kažkokia rusų grupe, nes nori padidinti savo rinkėjų skaičių, aš tai suprantu. Bet kai matydamas Rusijos agresiją Ukrainoje jis pasipuošia „Georgijaus“ juostele ir demonstruoja ją viešai, tai man labai nepatinka. Ir tą nepasitenkinimą jau ne kartą išsakiau, – sakė B.Borusewiczius.
Vis dėlto, jo nuomone, santykių tarp Vilniaus ir Varšuvos pagerėjimas priklauso tik nuo Lietuvos valdžios pozicijos ir veiksmų.
„Kartais rankos mums nusvyra... Atvažiuoju, kalbamės su Lietuvos politikais. Jie tikina mus, kad nori problemas spręsti, bet tai daugumos trūksta, tai politinė situacija įtempta... Tada imame svarstyti, ar verta toliau susitikinėti?
Kodėl net matant, kas vyksta Ukrainoje, šie reikalai stovi vietoje? Juk Lietuvos elitas privalo suprasti, kad kilus grėsmei tik kaimynai gali ateiti į pagalbą. Lenkijai tokia sąjungininkė yra Vokietija, Lietuvai – Lenkija, nes nereikia tikėtis, kad Lietuvą gins švedai.
Lenkijoje taip pat yra politikų, kurie sako, kad „vokiečių kario koja neįžengs į Lenkijos žemę“, bet vokiečiai tik to ir laukia – joks Vokietijos karys nenori žūti už Lenkiją. Todėl tokie pareiškimai gali tapti pretekstu vengti savo įsipareigojimų. Taip ir Lietuvos politikai turi suprasti, kad iškilus grėsmei bus sunku įtikinti Lenkijos karius kovoti už Lietuvą, kurią kamuoja antilenkiškos fobijos“, – kalbėjo B.Borusewiczius.
Kritikuodamas Lietuvos valdžią, Lenkijos Senato pirmininkas neslėpė ir to, kad jam nepatinka kai kurie lenkų tautinės mažumos lyderių veiksmai.
„Jeigu mūsų tautinės mažumos atstovas pradeda flirtuoti su kažkokia rusų grupe, nes nori padidinti savo rinkėjų skaičių, aš tai suprantu. Bet kai matydamas Rusijos agresiją Ukrainoje jis pasipuošia Georgijaus juostele ir demonstruoja ją viešai, tai man labai nepatinka. Ir tą nepasitenkinimą jau ne kartą išsakiau“, – sakė Lenkijos politikas.
B.Borusewiczius teigė labai džiaugęsis, kai Lietuvos lenkų rinkimų akcija tapo valdančiosios koalicijos dalimi, nes tai turėjo padėti spręsti vietos tautinių mažumų problemas, nes Lietuvos ir Lenkijos santykiai negali tapti šios situacijos įkaitais. „Lenkijos politiką turime kurti Varšuvoje, ne Vilniuje“, – kalbėjo Senato pirmininkas, ragindamas ieškoti būtent Lietuvoje sprendimų tautinėms mažumoms, gerinti dialogą su lietuviais.
