Jis supranta, kodėl lietuviai bijo didelei ir organizuotai lenkų mažumai suteikti daugiau teisių, kurios ateityje galėtų kelti grėsmę nacionalinei tapatybei. „Elgtis su kaimynais reikia taip, kad nė vienas lietuvis neturėtų abejonių, jog lenkas jam už nugaros kažką rezga“, – interviu savaitraščiui „15min“ sakė M.Maszkiewiczius.
Šiemetėje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta knyga „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“, kurioje M.Maszkiewiczius su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu kalbasi apie dviejų šalių santykius. Lenkijoje dar 2011 metais išleista knyga buvo parengta lenkų skaitytojams, kad išsklaidytų jų stereotipus. Lietuviškasis variantas pasirodė kiek patikslintas ir papildytas V.Landsbergio komentarais.
M.Maszkiewiczius kalba lietuviškai. Tiesa, į lietuvių kalba pateikiamus „15min“ klausimus jis atsakinėjo lenkiškai – teisinosi dėl praktikos stokos lietuvių kalbą kiek primiršęs, bet kalbėdamas vis įterpdavo lietuviškų sakinių.
– Lietuvoje dirbote prieš du dešimtmečius. Kaip tuomet klostėsi mūsų šalių santykiai?
– Lenkijoje tvyrojo didelė simpatija ir entuziazmas. Kita vertus, iškilo lenkų mažumos problemos, kurių Lenkijoje iki galo nesuvokėme. Nesupratome, kaip lietuviai mąsto, kodėl nenori lenkams suteikti tam tikrų jiems priklausančių teisių.
Kai atvykau į Vilnių 1991 metų rugsėjo pabaigoje, važiuodamas į parlamentą ant tilto pamačiau didelį užrašą: „Żeligowskio okupacijai – ne!“ Man tai sukėlė šoką. Galvojau, kad generolas Żeligowskis yra seniai pamiršta, tiesiog naftalininė ir sukandijusi istorija. O pasirodė, kad visa tai gyva.
Mariuszas Maszkiewiczius: „Emocijas, tvyrojusias tarp mūsų, hitlerininkai ir sovietai stipriai užšaldė lyg mėsos gabalą, o 1989–1990 m. kažkas atitirpdė. Dabar kvepia nemaloniai.“
Pradėjau domėtis Lietuvos ir Lenkijos santykiais. Supratau praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio konfliktų dvasią. Man susidarė įspūdis, kad visas emocijas, tvyrojusias tarp mūsų, hitlerininkai ir sovietai stipriai užšaldė lyg mėsos gabalą, o 1989–1990 m. kažkas atitirpdė. Dabar tai kvepia nemaloniai.
Labai simpatizavome Lietuvai. Pilietinė visuomenė tiesiog reikalavo iš tuomečio premjero Tadeuszo Mazowieckio vryriausybės pripažinti Lietuvos nepriklausomybę jau 1990-aisiais. Vyriausybė laikėsi atsargiai, kad nepakenktų santykiams su Maskva. Tačiau visuomenė stipriai rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Iš tos didelės simpatijos ir kunkuliuojant teigiamoms emocijoms atvykau čia dirbti.
Bet supratau, kad Lietuvos lenkų emocijos yra visai kitokios. Kuo arčiau Maskva, tuo arčiau diktatas. Patys lenkai laikėsi įvairių nuomonių: kai kas norėjo autonomijos, kai kas palaikė komunizmą, bet kiti rėmė Lietuvos nepriklausomybę ir mąstė apie naują, modernią Lietuvą ir Lenkiją Europoje.
– Ar jau tuomet išryškėjo opiausios šių dienų problemos – pavardžių rašymas, lojalumas Lietuvos valstybei?
– Man atrodo, visa lenkų mažuma ir jos atstovai dabar, po dviejų dešimtmečių, pradėjo kalbėti apie konkrečius dalykus, palikdami emocijas nuošalyje, formuluoti teiginius – dėl pavardžių rašybos, lenkiškų mokyklų, dvikalbių vietovardžių lentelių ir kitų smulkesnių dalykų, kurie jiems trukdo.
Lietuvai sudėtinga pripažinti šias problemas. Jei tai būtų kokie 15 tūkst. lenkų prie Šiaulių, visi Seime būtų balsavę: gerai, suteikiame, ko reikalauja. Bet kadangi lenkai yra didelė ir gerai organizuota tautinė mažuma, lietuviai tiesiog bijo suteikti daugiau teisių, kurios ateityje galėtų kelti grėsmę valstybės tapatybei. Manau, tai reikia suprasti.
– Po 1994-ųjų draugiško ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties mus tarytum apėmė užmaršties iliuzija, o realios problemos nebuvo sprendžiamos. Gal tikrai praeityje uždelsėme sutvarkyti tam tikrus reikalus?
– Žiūrint iš tarptautinės teisės pusės, Lietuva turėtų priekaištauti dėl daug ko. Pasirašant sutartį buvo prisiimti tam tikri įsipareigojimai. Reikėtų ieškoti išeities iš tos padėties, elgtis su kaimynais taip, kad nė vienas lietuvis neturėtų abejonių, jog lenkas jam už nugaros kažką rezga.
M.Maszkiewiczius: „Statistinis lenkas galvoja, kad Lietuvoje lenkai persekiojami ar net blogiau – naikinami. Dėl šio stipraus stereotipo toks žmogus, atvykęs į Lietuvą, arba stebisi, kad nieko panašaus nematyti plika akimi, arba važinėja ir ieško, kur tai gali vykti.“
Tačiau čia gyvendami lenkai irgi turi jaustis savais, o ne svetimais. Be abejo, tai yra problema. Dabar nenorėčiau plačiau komentuoti, nes šiuo metu nelabai užsiimu lenkų ir lietuvių santykiais.
– Interviu laikraščiui „Rzeczpospolita“ užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsiprašė, kad 2010-aisiais, Vilniuje lankantis tuomečiam prezidentui Lechui Kaczynskiui, Seimas nepritarė kompromisiniam sprendimui dėl lenkiškų pavardžių rašymo. Kaip vertinate tokį ministro žingsnį?
– Apie dabartinius dalykus nekalbu.
– Jo kolega iš Lenkijos Radoslawas Sikorskis pareiškė, kad apie naują santykių dinamiką būtų galima kalbėti Lietuvai įteisinus lenkiškų pavardžių rašybą originalo kalba. Ar to pakaktų? Ar nebus taip, kad po pavardžių prireiks dar ko nors?
– Per du dešimtmečius po minėtos sutarties pasirašymo valdančioje koalicijoje buvo ir dešiniųjų, ir kairiųjų. Šiandien matome, koks viso to rezultatas.
Knygoje rašiau, kad Lenkijoje sprendžiant dėl Lenko kortos 2007 metų rugsėjį už įstatymą balsavo visos partijos – nuo kraštutinių dešiniųjų iki kraštutinių kairiųjų. Tai įrodo, kad Lenkijai labai svarbios nacionalinės vertybės, nacionalinis interesas tiek jos, tiek Lietuvos teritorijoje. Bet kartu rodo, kaip politikai bijo žengti žingsnius, kurį jų rinkėjai suvoktų kaip per didelę nuolaidą.
– Kaip lietuvių ir lenkų santykiai dabar vertinami Lenkijoje?
– Statistinis lenkas galvoja, kad Lietuvoje lenkai persekiojami ar net blogiau – naikinami. Dėl šio stipraus stereotipo toks žmogus, atvykęs į Lietuvą, arba stebisi, kad nieko panašaus nematyti plika akimi, arba važinėja ir ieško, kur tai gali vykti. Pavyzdžiui, kapinėse ar bažnyčioje pamato lentelę su iškraipyta lenkiška pavarde ar vardu ir sako: va, štai naikinimas. Koks dar Mickevičius – Mickewicz!
– Nejau paprastiems lenkams dviejų šalių nesutarimai yra tokie svarbūs? Paprastas lietuvis čia vargu ar mato didelių problemų.
– Įdomu, kiek žiniasklaida apie tai rašo. Lenkijos žiniasklaida ieško lengvos duonos – tikriausiai kaip ir daugelis žurnalistų. Tiesiog parodo paprastą schemą ir atkreipia dėmesį į tai, kas vyksta. Kartais tam tikri dalykai užaštrinami, kad būtų įdomiau.
– Pokalbių su V.Landsbergiu knyga siekėte išsklaidyti lenkų stereotipus. Norėtumėte dar vienos knygos lietuvių auditorijai, kad ji suprastų, kas glūdi lenkų galvose? Kas tuos stereotipus gimdo?
– Lenkijos literatūroje lietuvis yra užsispyręs, stiprus, įtarus, tylus ir juo negalima pasitikėti. O stereotipinis lenkas lietuvių literatūroje nuo Maironio iki šių laikų – gudrus, bandantis apgauti, suktas ir juo taip pat negalima pasitikėti. Stereotipai dažnai atsiranda dėl nusistovėjusių klišių literatūroje ir istorijoje.
– Ar mūsų tautos sugebės kada nors sugyventi, kaip normalūs kaimynai?
– Nežinau… Per amžių amžius gyvename vieni šalia kitų. Pas kaimyną bėgame skolintis druskos, jei išvykstame, paprašome prižiūrėti butą ar namą, pašerti šunis ir kates, taip pat – paskolinti žmoną (juokiasi). Su kaimynais reikia gyventi draugiškai.
Tai net duoda naudos – jei perkame nekilnojamojo turto, apsižvalgome, kas gyvena greta. Jei ilgai gyvename šalia, turime daryti viską, kad gerai sugyventume. Kartais net nusileisdami ar užmerkdami akis į tai, kas mums nemalonu.
Patyręs diplomatas
Dr. Mariuszas Maszkiewiczius (gim. 1959 m.) – lenkų diplomatas, publicistas, sociologas, daugelio straipsnių įvairiais sociologiniais, religijos ir tarptautinių santykių klausimais autorius. Studijuodamas Krokuvos Jogailos universitete, 9-ajame deš. įsitraukė į pogrindinį demokratinį judėjimą.
1991–1992 m. organizavo savo šalies ambasados darbą Vilniuje, o vėliau iki 1994 m. joje dirbo ministru patarėju, rengė pirmuosius oficialius Lenkijos pareigūnų vizitus, patarinėjo savo šalies vyriausybei Lietuvos klausimais.
Gardine įkūrė pirmąjį Lenkijos konsulatą Baltarusijoje, 1998–2002 m. buvo ambasadorius šioje šalyje. 2006-aisiais buvo sulaikytas kartu su šimtais protestuotojų prieš Aleksandro Lukašenkos perrinkimą prezidentu, o netrukus atsidūrė ligoninėje – anot paties M.Maszkiewicziaus, dėl stipraus sumušimo.
Nuo 2007 m. yra Užsienio reikalų ministerijos Rytų politikos departamento direktoriaus pavaduotojas. Dėsto Kardinolo Stefano Wyszynskio universiteto Europos studijų katedroje.
