Intelektualios Lietuvos veidas
Trečiadienio rytą miręs filosofas L.Donskis buvo Lietuvos veidas daugeliui pasaulio akademikų, sako literatūrologas Darius Kuolys.
„Leonidas buvo daugeliui pasaulio akademikų Lietuvos veidas: veržlios, dinamiškos, atviros, moraliai jautrios, intelektualios Lietuvos veidas“, – BNS sakė jis.
„Tai yra didžiulė netektis – Leonido toks staigus, netikėtas, neteisingas išėjimas. Didžiulė netektis Lietuvos akademinei bendruomenei, tiems studentams, kurie klausėsi Leonido paskaitų, ir tiems, kurie nebegalės jo klausytis. Leonidas buvo tas viešasis intelektualas, kuris labai nuosekliai gynė laisvių, teisių, humanitarinės kultūros pagrindų būtinybę šiandienos pasaulyje“, – kalbėjo D.Kuolys.
Be to, jis pasirūpino ir tuo, kad pasaulis daugiau sužinotų ir apie kitus iškilius Lietuvos filosofus, kurių kūriniai jo pastangomis buvo išversti ir publikuoti užsienyje.
V.Landsbergis: norėjo savo išmintimi saugoti žmones nuo nežmoniškumo klaidų
F.Donskis su susirūpinimu stebėjo visuomenės raidą ir siekė savo išmintimi saugoti žmones nuo nežmoniškumo klaidų, sako buvęs valstybės vadovas profesorius Vytautas Landsbergis.
„Tai žmogus, kuris liks mūsų atmintyje kaip labai išmintingas, labai geros valios stebėtojas, patarėjas, susirūpinęs dėl to, kaip gyvename, kur einame. Šių dienų pasaulyje draskomame neapykantos konvulsijų, L.Donskis norėjo būti gydytojas – diagnostikas ir savo išmintimi saugoti žmones nuo nežmoniškumo klaidų. Buvo labai darbštus, aktyvus ir labai reikalingas. Jo nepaprastai pasigesime“, – BNS sakė V.Landsbergis.
V.Landsbergis 2004-2014 metais buvo Europos Parlamento narys, vieną kadenciją europarlamente jis dirbo ir su L.Donskiu. Profesorius sako jautęs abipusę pagarbą bei pastebėjęs, jog per penkerius metus L.Donskis nerado jį tenkinančios politinės linijos.
„Manau, kad mes jautėme vienas kitam ir simpatiją, ir tarpusavio supratimą. Jis ir ten buvo vienišas – tą aš labai gerai mačiau, kartais jis apie tai atvirai pasakydavo, kad net sau artimoje politinėje aplinkoje nemato artimų“, – prisiminė jis.
E.Aleksandravičius: jam skaudėjo už viską
Pasak istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, būdamas dar palyginti jaunu akademiku, L.Donskis paliko po savęs išskirtinai daug knygų, išleistų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio leidyklose, ir „tikriausiai gerose pasaulio leidyklose angliškai publikavo daugiau knygų negu visi mūsų posovietinės Lietuvos humanitarai kartu sudėjus“.
„Kitaip sakant, kaip didelis meistras, kuris jau ne per daug suka galvą, kaip jis čia turi atrodyti scenoje, jis jau suko galvą, kaip kitiems pagelbėti, kad jie gerai atrodytų scenoje“, – sakė E.Aleksandravičius.
L.Donskis, pasak istoriko, buvo „atklydėlis iš intelektualinės kultūros XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje – iš tų auksinių laikų, kai išskirtinės asmenybės gebėjo dirbti visuose frontuose vienu metu“.
„Ta generacija kilniausių žmonių, kurie nebuvo atskyrę intelektualinės veiklos nuo visuomeninės veiklos, tie, kuriems buvo aišku, kad nieko privataus jau ir negali turėti, jeigu pasiryžai eiti klasikiniu inteligento keliu. Tau turi skaudėti už viską: ir už Europą, ir už savąjį kraštą, ir už savąją aplinką, ir už savo artimą, ir už savo tolimą, ir už savo priešą, ir už savo draugą – už visus. Leonidas buvo toks žmogus“, – kalbėjo jis.
V.Daujotytė: „Jaučiu didžiulę skriaudą, kuri yra padaryta mūsų kultūrai“
Profesorė Viktorija Daujotytė L.Donskį prisimena kaip buriantį ir į kitų nuomones įsiklausantį žmogų. Vienas pirmųjų jos prisiminimų apie L.Donskį iškyla dar iš jo studijų pradžios.
Ji sako tik vėliau pažinusi L.Donskį ir kaip rašantį žmogų iš publikacijų mėnesiniame kultūros žurnale „Kultūros barai“, o paskutinis artimesnis susitikimas buvo profesoriaus Arvydo Šliogerio 70-mečio minėjimas, kurį organizavo filosofo mokiniu save laikęs L.Donskis. „Įsidėmėjau Leonidą visiškai iš kitos pusės dar tada, kai jis buvo studentas. Atsitiko taip, kad buvau prie jūros, vienoje pionierių stovykloje, nes ten buvo mano brolio mergaitė – nuvykome jos aplankyti. Leonidas buvo būrio vadovas. Aš staiga pamačiau labai kūrybingą, improvizacinės prigimties žmogų, kuris dainavo su gitara, kalbėjo, jungė vaikus, tuos 10-mečius, 12-mečius. Ir niekada nebepamiršau jo improvizacinio talento bet kada įsijungti, bet kada pradėti kalbėti, bet kada pradėti muzikuoti visomis prasmėmis ir bet kada pataikyti į toną (...). Iškart šį žmogų įsidėmėjau ir įsidėmėjau šį žmogų visam gyvenimui“, – kalbėjo profesorė.
„Mačiau kitokį Leonidą – ne europarlamentarą, ne tik pasaulio žmogų, bet ir nuoširdų mokinį, kuris visiškai atvira širdimi galėjo didelėje filosofų, akademikų auditorijoje pasakyti: A.Šliogeris yra mane daug ko išmokęs. Nors atrodo, kad jų filosofiniai keliai skiriasi – vieno eina iš pasaulio, kito, A.Šliogerio – iš vietos, iš čia“, – kalbėjo profesorė.
„Jis buvo labai atsargus, korektiškas, kiekvieną kartą savo atskirą nuomonę kažkaip derino su kitais. Galima buvo galvoti, kad tai figūra, kuri gali efektyviai veikti šiuolaikiniame pasaulyje. Nuoširdžiausiai liūdžiu ir jaučiu didžiulę skriaudą, kuri yra padaryta mūsų kultūrai“, – sakė V.Daujotytė.
G.Mažeikis: „Mes tavo darbus pagal galimybes užbaigsime“
L.Donskio kolega, VDU profesorius Gintautas Mažeikis savo „Facebook“ paskyroje išreiškė užuojautą dėl profesoriaus netekties.
„Mirė mano draugas, bendražygis, kolega, santarietis, V.Kavolio ir A.Štromo sekėjas, daugybės knygų ir straipsnių autorius, Lietuvos dvasinio vardo nešėjas profesorius Leonidas Donskis. Užuojauta artimiesiems, draugams. Prašau visus pagerbti mintimis ir jausmais. O atminimo kalbos ir rašymai bus vėliau. Liko nutraukti mylimi ir draugystės santykiai, pradėtos ir nebaigtos knygos, pakviesti ir nesutikti draugai, įpusėti projektai. Tačiau, bet kokiu atveju, Leonidai – ilsėkis ramybėje, o mes tavo darbus pagal galimybes užbaigsime, draugus priimsime ir santykius tęsime. Labai, labai gaila tavo išėjimo“, – rašo jis.
G.Nausėda: pagal jį buvo galima nustatyti savo ideologinį laikrodį
„Esu įsitikinęs, kad šalia žmogaus pavardės vertėtų nurodyti tik profesiją. Nereikia jokių medalių, visuomeninių pareigų, nereikia net akademinių laipsnių. Kiekvienas iš mūsų savo profesiją užpildome turiniu. Leonidas pripildė jo sklidiną taurę ir net daugiau...“, – savo socialinio tinklo paskyroje rašo ekonomistas Gitanas Nausėda.
„Atsimenu, beveik prieš trisdešimt metų vaikščiojome į tą pačią senąją Vilniaus universiteto biblioteką ir rašėme savo disertacijas. Tada nebuvome pažįstami, tačiau aš jį visgi įsidėmėjau. Dar pagalvojau: „O, tas žmogus turi panašią į mano ševeliūrą!“. Tąkart dar nežinojau, kad jis, kaip ir aš, yra klaipėdietis. Susipažinome gerokai vėliau – kuomet susibūrėme apie prezidentą Valdą Adamkų. Leonidas buvo tiesiog vaikščiojantis IQ – jam prabilus visi nuščiūdavome, mat bijodavome ką nors svarbaus praleisti“, – teigia jis.
Intelekto jėga leido jam ne tik laidas vesti, bet ir gyventi be pykčio. Tiesiog kvėpuoti išmintimi...
G.Nausėda prisipažino galintis tik su liūdna šypsena prisiminti savo apsilankymus Leonido laidoje „Be pykčio“: „Prieš laidą tiesiog užkeikdavau save: „Gitanai, tik nenusišnekėk, tik nesapaliok banalybių, nes atrodysi taip apgailėtinai Leonido akivaizdoje!“. Atrodo, kad tai padėdavo, nes Leonidas pakviesdavo dar kartą... Atvirai pasakysiu – per visą savo gyvenimą aš nemačiau tokios fenomenalios atminties žmogaus kaip Leonidas Donskis. Kuomet komentuodamas Olandijos futbolo rinktinės rungtynes per televiziją, jis iš atminties berdavo šios šalies 1971-1974 m. pirmenybių „aktualijas“, aš vis pagalvodavau: „kas negerai šitam vyrukui, kažkas jo galvoje įtaisė vargonus!“. Galbūt, filosofui atmintis nėra kritiškai svarbi savybė, tačiau gamta ir čia jam dosniai drėbtelėjo.“
„Taip, Leonidas buvo liberalas par excellence, nors bodėjosi partinių priklausomybių ir tik vieną kartą laikinai (ir, ko gero, atsitiktinai) įlipo į tą galerą. Pagal jį buvo galima nustatyti savo ideologinį laikrodį. Pagal jį ir aš susivokiau, kad visgi nesu liberalas...
Pastaraisiais metais nesutikdavau su Leonido pozicija gana dažnai, tačiau viską atpirkdavo jo mąstymo kultūra, jos plotis ir gylis. Intelekto jėga leido jam ne tik laidas vesti, bet ir gyventi be pykčio. Tiesiog kvėpuoti išmintimi... Todėl tariu liūdnai, bet be kartėlio – geriausia, kas galėjo atsitikti pastarųjų dešimtmečių Lietuvos intelektiniame gyvenime, jau atsitiko ir tai yra Leonidas Donskis. Ilsėkis ramybėje, didis žmogau!“, – rašo ekonomistas.
M.Jurkynas: jį galima prisiminti tik šiltai
VDU profesorius Mindaugas Jurkynas 15min teigė, kad tai – itin skaudi netektis: „Ne tik asmeniškai, netekome žmogaus, kuris atstovavo laisvės, tolerancijos, pakantumo, „be pykčio“ idėjoms. Sunku sudėti į kelis sakinius, bet yra liūdna, tarsi kokia skylė širdyje. Norisi, kad tai būtų blogas sapnas, iš kurio reikėtų pabusti.“
M.Jurkynas sakė: „Ar kalbantis su profesoriumi, ar skaitant jo tekstus, kuriuose jis atkreipdavo dėmesį į fašistines, nacionalistines ir populistines, iškreipiančias tiesą nuotaikas... Jį galima prisiminti tik šiltai, pasidžiaugiant, kad turime tokio kalibro mąstytoją, puikų akademiką ir žmogų, kuris padėjo ne vienam.“
E.Gentvilas: jam labai rūpėjo švietimo, kultūros, kultūrologijos dalykai
L.Donskis savo politinę veiklą išnaudojo ne tik liberalizmo idėjų, tačiau ir Lietuvos vardo sklaidai bei buvo kultūros ir švietimo ambasadorius su „europarlamentaro antpečiais“, sako jį artimai pažinojęs parlamentaras, Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas Eugenijus Gentvilas.
„Nebuvo ryškios ribos jo gyvenime, jo veikloje, išskyrus tai, kad jis turėjo tam tikrus antpečius – politiko, europarlamentaro, kas galbūt šiek tiek padėjo ir jo akademinėje veikloje, padėjo žinomumui, bet žinomumui ne tik L.Donskio, bet ir Lietuvos – jis tą labai akivaizdžiai išnaudojo. Jis buvo tas ambasadorius, per savo akademinę veiklą turėdamas europarlamentaro antpečius. Jei Milane pristatoma europarlamentaro L.Donskio knyga, tai skamba ir visa Lietuva“, – BNS sakė E.Gentvilas.
Pasak jo, L.Donskis niekada savęs nesiejo su jokia partija ir buvo greičiau kultūrinis liberalas. Dalyvaudamas Europos Parlamento rinkimuose Liberalų sąjūdžio sąraše L.Donskis kėlė vienintelę sąlygą – niekada nebūti partijos nariu.
„Jis visą laiką galvojo apie ateitį, kaip tą patyrimą, kurį pasaulio kultūra, civilizacija yra sukūrusi, suprojektuoti į Lietuvos ateitį. Todėl jam labai rūpėjo švietimo, kultūros, kultūrologijos dalykai ir, žinoma, politikos dalykai, kaip politikai turėtų elgtis įvertindami tą pasaulio patirtį nuo Voltero, kurį jis labai mėgdavo cituoti kai kuriose savo paskaitose, iki dabarties“, – kalbėjo politikas..
Artimai filosofą pažinojęs E.Gentvilas sako paskutinį kartą su juo bendravęs prieš kelias savaites. Anot jo, L.Donskis intensyviai dirbo – tą galėdavo daryti nuo ankstyvo ryto iki išnaktų.
„Dirbo velniškai daug, keldavosi anksti rytais – esu pas jį buvęs ir Kaune, ir Briuselyje – tai tiesiog stulbino. Galbūt jis nemokėjo atsipalaiduoti“, – prisiminė E.Gentvilas.
„Jis buvo išimtis – kiti žmonės tais klausimais taip garsiai nekalbėdavo“
Trumpoje politiko karjeroje L.Donskis aktyviai rūpinosi žmogaus teisėmis, įskaitant seksualinių mažumų teises, ir tuo išsiskyrė iš kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių politikų, sako jo bendražygė Europos parlamento liberalų frakcijoje olandė Sophia In't Veld.
„Labai jį vertinau kaip kolegą, buvome artimi pamatinių teisių ir teisės viršenybės klausimais. Iš jo taip pat sužinodavau apie Lietuvą ir regioną“, – BNS sakė Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) vicepirmininkė.
„Jis gynė mažumas, įskaitant LGBTI (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai, interseksualai) teises. Jis buvo išimtis – kiti žmonės regione tais klausimais taip garsiai nekalbėdavo“, – pridūrė politikė.
Asmeniniu gyvenimu ir pavyzdžiu liudijo žmogaus laisvės, moralios politikos ir pilietiškumo idealų jėgą.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė, kad L.Donskis „asmeniniu gyvenimu ir pavyzdžiu liudijo žmogaus laisvės, moralios politikos ir pilietiškumo idealų jėgą“.
„Savo iškiliu pavyzdžiu ir paliktais darbai L.Donskis nepaliaus garsinti Lietuvos vardo ir išliks moralios politikos įkvėpimu Europos politikams, akademinei bendruomenei ir visiems Lietuvos žmonėms“, – pranešime spaudai teigė ministras.
Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, L.Donskis mirė prieš skrydį į Sankt Peterburgą, kur turėjo dalyvauti Lietuvos generalinio konsulato Sankt Peterburge renginiuose. Ketvirtadienį L.Donskis turėjo pristatyti savo naują knygą, skaityti dvi paskaitas Europos ir Atvirajame universitetuose.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky BNS sakė, kad žydiškų šaknų turėjęs L.Donskis prisidėjo prie diskusijos apie nacių bendrininkų vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metais.
„Prisidėti jis prisidėjo, pasirašydavo laiškus su kitais šviesuoliais, jis turėjo savo nuomonę, nebūtinai visi jį palaikė. Ar jis pasiekė to, ar ne, kitas dalykas. Valstybėje kažko pasiekti, ypač žydų bendruomenei, yra pakankamai sudėtinga. Bet jis bandė, stengėsi, ir drąsiai apie tai kalbėjo“, – sakė bendruomenės pirmininkė.
L.Donskio tėvas išgyveno Holokaustą Butrimonyse, žydiškame Dzūkijos kaimelyje. L.Donskis save vadindavo žydų kilmės lietuviu. Kurį laiką jis ėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojo pareigas.
„Netikėtai užgeso intelekto šviesa, kuria galėjai pasitikėti. Neįmanoma patikėti, kad tai įvyko. Leonidai, tu visomis jėgomis tvirtinai racionalaus proto pergalę prieš tamsą ir neapykantą. Tu teigei vertybes, dėl kurių Vakarams verta ginti Lietuvą. Skleidei žmogišką šilumą ir draugiškumą. Didžiulė užuojauta Jolantai. Ačiū Tau“, – savo socialinio tinklo paskyroje trečiadienį rašo parlamentaras Emanuelis Zingeris.
