Profesorius L.Donskis buvo ne tik filosofas, politikos teoretikas ir komentatorius, idėjų istorikas, socialinis analitikas ir rašytojas, žmogaus teisių ir pilietinių laisvių gynėjas.
2015 metais dirbti į VDU sugrįžęs jis dirbo Politologijos katedroje, vadovavo „VDU Academia Cum Laude“. Greta akademinės veiklos jis aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje – rašė komentarus įvairiomis aktualiomis temomis žiniasklaidoje, rengė, dalyvavo ir vedė konferencijas, diskusijas, seminarus ir t.t. Kas savaitę jo komentarus skelbė ir 15min.
Juozas Augutis: tokie žmonės nėra pakeičiami
Nors sakoma, kad nepakeičiamų nėra, L.Donskio atveju šis posakis netinka. Jis nepakeičiamas – tiek draugų kompanijoje, tiek akademinėje bei visuomeninėje veikloje, sakė apie jį prisiminimais dalijęsi bičiuliai ir kolegos.
„Šis periodas Leonidui buvo apogėjinis. Tiek darbų ir planų jis niekada neturėjo. Jo darbotvarkė buvo suplanuota detaliai. Simboliška, kad net mirtis užklupo pakeliui į Rusiją ir Ukrainą, kur turėjome susitikti ir dalyvauti bendrame renginyje“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Juozas Augutis.
Pasak jo, L.Donskio neteko ne tik universitetas, kuriame jis buvo nepakeičiamas, bet ir Lietuva, pasaulis.
„Jo asmenybės šviesa buvo tokia ryški ir tokia daugiašviesė, kad su kuo nors palyginti sunku. Skaudžiausia, kad tai buvo be galo mylimas profesorius – tiek studentų, tiek visų universitetų bendruomenės. Jis niekada negalėjo išsitekti vienoje institucijoje – mes jo ir nesisaviname. Kada klausia, kuo jį pakeisime, sakau, kad niekuo. Tokie žmonės nepakeičiami“, – įsitikinęs VDU rektorius.
Arūnas Gelūnas: „Jis reiškėsi pasauliniu mastu“
Daugiau nei du dešimtmečius su L.Donskiu bendravęs ir įvairius santykių etapus – nuo dėstytojo iki šeimos draugo – perėjęs VDU humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos nuolatinis atstovas prie UNESCO, filosofas, vertėjas ir dailininkas Arūnas Gelūnas sakė žodžiais sunkiai galintis įvardinti, kaip jaučiasi sužinojęs, kad L.Donskio nebėra.
„Mano santykis su Leonidu buvo dvejopas – jis buvo ir kolega, ir draugas. Mūsų šeima kartu su Leonidu ir jo žmona Jolanta draugavome šeimomis. Atvirai pasakius, pirmą kartą savo gyvenime laidoju draugą...“ – prisipažino A.Gelūnas.
Pavargęs jis būdavo, taip. Kartą per vieną gimtadienį jis net sąmonės netekęs buvo. Bet pagulėjo, atsigavo ir vėl atėjo dainuoti.
Pasak jo, staigi bičiulio mirtis – didžiulė netektis ne tik L.Donskio šeimai, draugams, bet ir visai Lietuvai, Europai. „Iš tiesų jis reiškėsi pasauliniu mastu. Tad ši netektis ypač skaudi“, – tikino jis.
Daug metų L.Donskį pažinojęs A.Gelūnas žavėjosi jo ištikimybe savo principams. Svarbiausia jam buvo žmogaus vidinė laisvė. „Su Leonidu pirmiausia susipažinau kaip su dėstytoju – jis man dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Nuo to laiko jo pozicija, principai ir idealai nepasikeitė. Jis liko ištikimas sau“, – sakė A.Gelūnas.
Buvo kompanijos siela
Tiek jis, tiek kiti prisiminimais dalijęsi bičiuliai prisiminė, jog L.Donskio draugystė buvo tikra dovana.
„Jis buvo talentingas muzikantas – ir grodavo, ir dainuodavo – nuo klasikos iki bitlų. Paskutinį kartą su juo bendravau per gimtadienį – rugpjūčio 13 d. Juokavome, kad esame savotiškas 13-ukų klubas: Leonidas buvo gimęs rugpjūčio 13 d., aš – gruodžio 13 d., kompanijoje buvo ir daugiau tą dieną gimusių“, – pasakojo A.Gelūnas.
„Anekdotus jis galėdavo pasakoti valandų valandas“, – prisiminė ir dar viena L.Donskio kolegė bei bičiulė VDU Tarptautinių ryšių prorektorė, Lietuvių kalbos katedros profesorė Ineta Dabašinskienė.
Pasak jos, bendravimo dovaną turintis filosofas nesunkiai rasdavo kalbą su visais – tiek draugais, tiek studentais, tiek pasaulinio lygio akademikais.
„Tai buvo akademijos džentelmenas“, – sakė I.Dabašinskienė, pabrėžusi, jog tokios asmenybės netektis – baisus smūgis studentams: „Nuo ryto plūsta elektroniniai laiškai iš visų universitetų, kur dirbo Leonidas. Jo trūks ne tik VDU, bet ir Bolonijos universiteto bei kitų bendruomenėms.“
Gyveno planais ir sveikata nesiskundė
Kalbėdami apie netikėtai mirusį draugą jo bičiuliai ir bendražygiai ne kartą pabrėžė, kad jis gyveno planais ir darbu. Tačiau dėl sveikatos problemų niekada nesiskundė.
„Niekas nematė jo išsisėmusio. Jam nei galvos skaudėdavo, nei kažko kito. Pavargęs jis būdavo, taip. Kartą per vieną gimtadienį jis net sąmonės netekęs buvo. Bet pagulėjo, atsigavo ir vėl atėjo dainuoti. Sveikatos klausimais jis klausė savo žmonos Jolantos nuomonės. Jie buvo kaip vienas...“ – teigė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Alfredas Chmieliauskas.
Anot nuo 2003 metų su L.Donskiu bendravusio A.Chmieliausko, nors dauguma L.Donskio darbų buvo garsūs ir gerai matomi, ne ką mažiau jų darė tyliai.
„Mano akimis, vienas svarbiausių jo palikimų tai, kad jis parodė kitokias galimybes dirbti. Pavyzdžiui, televizijoje pradėjęs vesti laidą „Be pykčio“ parodė, kad gali būti kitokia televizija“, – teigė pašnekovas.
Sustojo širdis
Priminsime, kad filosofas, buvęs Europos Parlamento narys, prof. L.Donskis netikėtai mirė ankstų trečiadienį rytą Vilniaus oro uoste. Iš jo kartu su žmona akademikas turėjo skristi į Rusiją, kur buvo suplanuoti įvairūs renginiai. Vėliau kelionę turėjo tęsti Ukrainoje.
Pirminiais duomenimis, jam sustojo širdis. Akademikas suklupo kartu su žmona eidama iš Vilniaus oro uosto viešbučio į oro uostą. Iškviesti medikai išgelbėti jo gyvybės nebegalėjo.
Antradienio vakarą filosofas dar dalyvavo renginyje Kaune ir nebuvo jokių ženklų apie artėjančią nelaimę.
„Bendravome su juo ir renginyje, ir vėliau, jam jau esant pakeliui į Vilnių. O ryte turbūt viena pirmųjų sužinojau apie mirtį. Apie 6 val. paskambino žmona Jolanta ir pasakė, kad Leonidas susmuko...“ – pasakojo I.Dabašinskienė.
Velionį ketinama kremuoti. Urna bus pašarvota VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas). Atsisveikinimas su profesoriumi vyks:
Rugsėjo 23 d., penktadienį, 11:00 - 21:00 val.
Rugsėjo 24 d., šeštadienį, 9:00 - 13:00 val.
Urna išnešama 13 val. Laidojimo ceremonija vyks Petrašiūnų kapinėse, Kaune.
