Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos transporto laukimo paviljonuose pasirodę plakatai su užrašu „Diskriminacija žeidžia“ ragino pranešti apie galimos diskriminacijos atvejus Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (LGKT).
Naujausios „Eurobarometro“ apklausos duomenys rodo, kad pusė lietuvių nepritaria lygioms lesbiečių, gėjų ir biseksualių asmenų teisėms, nors yra įsitikinę, kad tokia diskriminacija šalyje yra labiausiai paplitusi. LGKT Komunikacijos skyriaus vedėjos Mintautės Jurkutės teigimu, Tarnyba skundų dėl diskriminacijos lytinės orientacijos pagrindu sulaukia nedaug, tačiau tai nereiškia, kad ši problema Lietuvoje neegzistuoja.
2016 metais į LGKT dėl galimos diskriminacijos lytinės orientacijos pagrindu buvo kreiptasi 10 kartų: buvo gauti 2 skundai, atliktas 1 tyrimas kontrolieriaus iniciatyva, gauti 3 paklausimai dėl kontrolieriaus išvados ar nuomonės pateikimo, taip pat gauti 4 paklausimai tarnybos paskyroje socialiniame tinklalapyje „Facebook“.
Manome, kad kai sąmoningumo apie diskriminaciją visuomenėje padaugės, laimėsime visi. Pati Tarnyba norėtų būti geriau žinoma ir matoma, kad žmonės žinotų kur reikia kreiptis, kai yra pažeidžiamos jų teisės, – komentavo LGKT atstovė.
„Galbūt skundų ir kreipimųsi nesulaukiame ir dėl pačių LGBT* žmonių latentiškumo darbo aplinkoje, kai darbdaviams ir kolegoms bijoma atskleisti tokį asmens tapatybės aspektą kaip lytinė orientacija. Vienareikšmiškai manome, kad padėti spręsti šią problemą galėtų didesnis LGBT* žmonių atvirumas, kalbėjimas apie problemas, su kuriomis susiduriama. Ši problema turi tapti matoma, kad atsirastų noras ją spręsti visuotinai. Mūsų vizija yra lygias galimybes suvokianti visuomenė. Manome, kad kai sąmoningumo apie diskriminaciją visuomenėje padaugės, laimėsime visi. Pati Tarnyba norėtų būti geriau žinoma ir matoma, kad žmonės žinotų kur reikia kreiptis, kai yra pažeidžiamos jų teisės,“ – komentavo LGKT atstovė.
LGL socialinės reklamos plakato herojai savo asmeniniu pavyzdžiu parodė, kad apie diskriminaciją reikia kalbėti garsiai ir atvirai. Įvairaus amžiaus, lyties ir tapatybių vietos LGBT* bendruomenės nariai ne tik dalyvavo socialinės reklamos plakato, kuris pasirodė trijų didžiųjų Lietuvos miestų viešosiose erdvėse, fotosesijoje, bet ir sutiko atvirai pasikalbėti tai, kas neabejotinai žeidžia: diskriminaciją.
Kaip jautėtės gavę pasiūlymą prisidėti prie LGL organizuotos socialinės reklamos kampanijos? Kokios mintys lydėjo iki fotosesijos ir po jos?
Kęstutis: „Kadangi dabartinės mano pareigos yra iš dalies susijusios su LGBT* bendruomene ir bendradarbiavimu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, apsispręsti dalyvauti fotosesijoje nebuvo sunku. Buvo įdomu ir smalsu, nes niekada neteko dalyvauti panašiuose projektuose. Artėjant fotosesijos dienai pradėjau abejoti, ar teisingai pasielgiau. Po fotosesijos pagalvojau: kas bus, tas bus, šaukštai po pietų ir laukiau kol išvysiu plakatui atrinktą nuotrauką.“
Roberta: „Gavusi pasiūlymą dalyvauti LGL socialinės reklamos kampanijoje nudžiugau dėl dviejų priežasčių: pirma, visuomet palaikau projektus, kuriais siekiama didinti LGBT* bendruomenės matomumą; antra, buvo smagu savo dalyvavimu prisidėti prie LGL iniciatyvos. Iki fotosesijos ir po jos buvau rami, tačiau buvo smalsu pamatyti rezultatą, išvysti reklamą viešojo transporto laukimo paviljonuose ir sulaukti visuomenės reakcijos.“
Laita(s): „Labai džiaugiuosi, kad teko galimybė prisidėti prie dar vieno socialinio LGBT* projekto. Visada stengiuosi prisidėti prie LGBT* žmogaus teisių judėjimo.“
Irena: „Išgirdusi pasiūlymą dalyvauti fotosesijoje apsidžiaugiau, nes gavau galimybę prisidėti prie labai reikalingo ir reikšmingo projekto.“
Peteris: „Būdamas užsienietis, jaučiausi itin pagerbtas gavęs pasiūlymą dalyvauti šioje kampanijoje. Svarsčiau, kad galbūt užsieniečio dalyvavimas nebus aktualus, tačiau iš nuotraukos juk neaišku, kad esu užsienietis.“
Ieva: „Fotosesijos idėja man pasirodė labai teisinga ir būtina. Matomumas ir žinojimas yra būtina sąlyga įvairovės priėmimui ir visuomenės brandai.“
Ar pradžiugino fotosesijos rezultatai? Kaip į plakatus miesto gatvėse reagavo Jūsų pažįstami ir draugai?
Kęstutis: „Asmeninės naudos iš fotosesijos tikrai nesitikėjau, o rezultato tiesiog nenumačiau. Kai LGL darbuotojai pasidalino plakato maketu, persiunčiau jį bendradarbiams, draugams, kuriais galiu pasitikėti. Nesulaukiau jokių žinučių, kad kažkas mane matė plakate, nebuvo jokios reakcijos.“
Irena: „Sulaukiau vien teigiamos aplinkinių reakcijos. Sveikino ne tik pažįstami ir draugai, bet ir kaimynai, atpažinę mane plakate. Tapo aišku, kad plakatą miesto gatvėse matė daug žmonių.“
Peteris: „Rezultatas paliko labai gerą įspūdį. Esu gyvenęs įvairiose šalyse, pavyzdžiui Botsvanoje, kur homoseksualumas yra draudžiamas (nors pastebėjau, kad vyriausybė į tai nežiūri pernelyg griežtai). Daugumoje Vakarų Europos valstybių, tos pačios lyties santuokos bei teisė įsivaikinti jau įteisinta.
Vaikų „apsaugojimo“ argumentas dažnai naudojamas siekiant pasipriešinti tos pačios lyties santuokai ir pateisinti homofobiją. Tačiau yra atlikta nemažai tyrimų ir įrodyta, kad vaikai tos pačios lyties asmenų šeimose auga darniai. Lietuvoje daug LGBT* žmonių vis dar slepia savo lytinę orientaciją, ypač žmonės perkopę trečią dešimtį, nėra daug vietų, kur LGBT* asmenys galėtų susirinkti ir bendrauti. Įtariu, kad yra nemažai LGBT* asmenų, kurie yra nelaimingi būdami susituokę su priešingos lyties asmenimis.“
Roberta: „Sulaukiau palaikymo ir iš draugų, ir iš pažįstamų. Su manimi susisiekė keli seni pažįstami iš Vilniaus ir Klaipėdos, kurie atpažinę mane plakatuose pasiteiravo, kaip gyvenu, ir pagyrė už drąsą.“
Laita(s): „Esu labai patenkinta – daugelis draugų man parašė vos pamatę plakatus. Jiems ši kampanija pasirodė labai įdomi. Nesulaukiau neigiamų aplinkinių reakcijų, nes savo draugų rate neturiu homofobiškai ir transfobiškai nusiteikusių asmenų.“
Ieva: „Manau, kad šią kampaniją galima vadinti pasisekusia, o atsiliepimų sulaukiau įvairių. Kažkas džiaugėsi, kad yra skatinamas LGBT* bendruomenės atstovų matomumas, o kažkas piktinosi, kad ir vėl šitiereklamuojasi. Kaip bebūtų, reakcijų buvo – vadinasi tikslas pasiektas.“
Ar esate asmeniškai susidūrę su diskriminacijos apraiškomis? Ar kilo minčių apie diskriminaciją pranešti atsakingoms institucijoms?
Ieva: „Iššūkiai labai skirtingi, bet tuo pačiu ir labai panašūs. Norvegijoje diskriminaciją dažniausiai patiria atvykėliai iš Tolimųjų Rytų ir Afrikos valstybių. Prieš keletą metų Oslo Pride eitynėse savo nepasitenkinimą garsiai reiškė vienas lietuvis, prašydamas nedaryti gėdos Lietuvos vėliavai.
Visada sakiau, kad sportas, priklausomai nuo kiekvieno poreikių ir pomėgių, yra prigimtinė žmogaus teisė. Deja, apie homofobiją ir LGBT* asmenų diskriminaciją sporte vis dar vengiama kalbėti. O kalbėti būtina, visuomenės nariai privalo suprasti, kad ir tarp jų mylimų sportininkų yra LGBT* asmenų ir dėl to jie nėra prastesni atletai.“
Peteris: „Ne. Man pasisekė, nes greitai prisijungiau prie tarptautinės žmogaus teisių organizacijos. Per aštuonerius mano darbo metus, nemažai padarėme tam, kad viešai išreikštume paramą LGBT* bendruomenei visame pasaulyje.“
Laita(s): „Per pastaruosius metus yra buvę trys atvejai, kai internete buvo grasinama su manimi susidoroti. Apie visus atvejus pranešiau teisėsaugai, tačiau nė vienu atveju nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taip pat yra tekę susidurti su užpuolikais gatvėje, tačiau šie asmenys greitai pasišalindavo, tad pagalvojau, kad kreiptis į teisėsaugą jau vėlu.“
Roberta: „Manau, kad priklausant LGBT* bendruomenei neįmanoma nesusidurti su diskriminacija. Kiekvienas iš mūsų ją patiria, tik susiduria su skirtingomis jos formomis. Pavyzdžiui, mane asmeniškai žeidžia transfobinės patyčios, nors jos ir nėra tiesiogiai adresuotos man, tačiau jos paliečia mano bendruomenę. Mano galva, diskriminacija LGBT* bendruomenės atžvilgiu daugiau ar mažiau paliečia visus jos narius. Aš taip pat nesu išimtis. Asmeniškai esu du kartus kreipusis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą dėl diskriminacijos lyties pagrindu darbo aplinkoje. Į Tarnybą kreipiausi dėl moteris diskriminuojančių darbo skelbimų (pavyzdžiui, viename skelbimų pateikiama tokia formuluotė: ieškoma ofiso princesė). Tarnyba į pranešimus reagavo greitai, paviešino juos savo socialinio tinklo paskyroje, o įmonės netinkamus skelbimus pašalino.“
Kęstutis: „Kartą vienoje valstybinėje įstaigoje jos vadovė pareiškė, kad daugiau į darbą nepriims jokių gėjų, nes per juos vienos problemos, nors mano darbas su LGBT* bendruomene buvo susijęs tik iš dalies, o mano lytinė orientacija mano veiklai neturėjo jokios reikšmės. Niekada nesikreipiau į jokią instituciją.“
Irena: „Yra tekę patirti diskriminaciją. Po interviu televizijoje vienas individas supjaustė automobilio ratus ir grasino nužudyti. Vyko tyrimas, tačiau šis incidentas buvo kvalifikuotas kaip paprastas chuliganizmas, teismas nepripažino, kad įvyko neapykantos nusikaltimas.“
Lietuvoje vis dar vengiama pranešti apie patirtą diskriminaciją lytinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės pagrindais. Kaip manote, kokios pagrindinės šio reiškinio priežastys? Kokios priemonės padėtų spręsti šią problemą?
Roberta: „Mūsų bendruomenės nariai retai praneša apie diskriminaciją lytinės orientacijos pagrindu, nes šio fakto gėdijasi. Žmonės, patyrę diskriminaciją, nenori apie tai kalbėti, juos tai skaudina, jie nesijaučia tikri, jog atitinkamos institucijos tinkamai reaguos, bijo, jog viskas iškils į viešumą. Taip pat manau, kad kai kurie asmenys nežino, kur galima kreiptis tokiu atveju arba netiki, kad kreipimasis išspręstų susiklosčiusią situaciją. Esu įsitikinusi, kad panašios iniciatyvos ženkliai prisideda prie šios problemos sprendimo. Apie diskriminaciją LGBT* asmenų atžvilgiu reikia kalbėti garsiai ir atvirai, suteikti informacijos, kur kreiptis tokiais atvejais, užtikrinti, jog pranešimas būtų išnagrinėtas ir būtų imtasi reikalingų priemonių. Žmonės privalo suprasti, kad pranešti apie diskriminaciją būtina ir dėl savęs, ir dėl kitų bendruomenės narių.“
Peteris: „Būtina į jas kreiptis. Aš pateikiau du skundus Lietuvos Seimo kontrolierių įstaigai 2009 ir 2010 metais, abu skundai buvo greitai pripažinti pagrįstais. Kai pateikiau pirmą skundą, turėjau galimybę rinktis, ar informacija pateks į žiniasklaidą, ar ne. Diskriminacija ir netinkamas institucijų, jų darbuotojų elgesys – tik skundų pateikimo būdu galima keisti esamą situaciją. Viešųjų įstaigų darbuotojai turėtų būti apmokyti tinkamai atpažinti diskriminaciją ir į ją reaguoti. Visi turime tas pačias žmogaus teises.“
Irena: „Kai kurie bendruomenės nariai vengia pranešti apie diskriminaciją, nes baiminasi sulaukti patyčių arba netekti darbo. Mūsų visuomenėje vis dar trūksta pakantumo ne tik LGBT* asmenims, bet ir kitiems žmonėms, kurie kažkuo išsiskiria. Lietuvoje veikia įstatymai, užtikrinantys LGBT* asmenų apsaugą nuo diskriminacijos. Problema ta, kad ne visi bendruomenės nariai apie tai žino. Galbūt šią problemą padėtų išspręsti papildomos švietimo priemonės.“
Kęstutis: „Manau, kad vengimą pranešti apie patirtą diskriminaciją lemia baimė atskleisti savo tapatybę. Galbūt pranešti apie diskriminacijos atvejus galima anonimiškai, bet žinant, kad valstybinėse institucijose anonimiškumas ir konfidencialumas ne visada apsaugojamas, nesikreipiama dėl šventos ramybės. Manau, kad pamažu vis daugiau žmonių praneš apie diskriminaciją, o ateityje tai tiesiog taps įprasta.“
Ieva: „Su diskriminacija susidūriau tik Lietuvoje. Yra buvę visko: nuo spyrio į galvą lipant į autobusą iki patikrų, ką turiu tarp kojų. Pranešimas, skundo formulavimas, pasakojimas apie patirtą diskriminaciją ir kitos procedūros užima nemažai laiko, reikalauja daug kantrybės, drąsos ir užtikrintumo atsakinėjant į kartais gal net ir ne visai būtinus klausimus. Oficialiai pareikšti, kad esi LGBT* bendruomenės dalimi kai kuriems žmonėms gali tapti pernelyg dideliu nepatogumu, tad ir numojama ranka netikint, kad diskriminuojantieji sulauks realios bausmės.“
Laita(s): „Pagrindinė šios problemos priežastis – nepakankamas švietimas ir informacijos apie diskriminaciją sklaida. Manau, kad prie šios problemos sprendimo ženkliai prisidėtų švietimas apie LGBT* asmenis mokyklose.“
Socialinės reklamos kampanija buvo šią gegužę vykusio LGL organizuoto LGBT* bendruomenės festivalio „Vaivorykštės dienos 2017“ dalis. Kaip manote, ar panašios iniciatyvos yra veiksmingos siekiant didinti sąmoningumą apie diskriminaciją LGBT* asmenų atžvilgiu?
Laita(s): „Manau, kad panašūs renginiai yra viena veiksmingiausių priemonių siekiant šių tikslų. Festivalis Vaivorykštės dienos yra naudingas visoms visuomenės grupėms be išimties.“
Ieva: „Matomumas yra būtina žinojimo sąlyga, o žinojimas padeda kovoti su stereotipais bei išankstiniu nusistatymu. Dienos šviesoje net ir tamsiausi užkaboriai nebėra tokie gąsdinantys.“
Kęstutis: „Bet kokios priemonės ir informacijos sklaida, viešinimas, prisideda prie žmonių sąmoningumo didinimo. Manau, kad atėjo metas kalbėti ne tik apie neigiamus dalykus, bet ir geruosius pavyzdžius. Juk kai kurie LGBT* bendruomenės nariai dirba atsakingus darbus, užsiima savanoriška veikla ir kitais būdais prisideda prie mūsų visuomenės gerovės.“
Irena: „Šis festivalis man – didelė šventė. Tai – proga susitikti su bendraminčiais ir pasidžiaugti visuomenės įvairove.“
Roberta: „Vaivorykštės dienų festivalis svarbus visai mūsų bendruomenei. Šis renginys suteikia LGBT* bendruomenei papildomo matomumo ir paramos visuomenėje. Nuoširdžiai tikiu, jog panašios priemonės prisideda prie visuomenės sąmoningumo didinimo.“
Kalbėti apie LGBT* bendruomenės atstovų problemas būtina, tačiau nereikėtų pamiršti, kad LGBT* asmenys ypatingi, unikalūs ir saviti mūsų visuomenės nariai, savo asmeniniu indėliu prisidedantys prie mūsų visuomenės įvairovės ir su ja susijusio socialinio dialogo. Ko norėtumėte palinkėti LGBT* bendruomenės atstovams Lietuvoje?
Laita(s): „Visada išlikite atviri, drąsūs, pasitikintys savimi, drąsiai bendraukite su kitų visuomenės grupių atstovais, siekite pokyčių savo pavyzdžiu ir, svarbiausia, – jauskitės atsakingi už savo bendruomenę.“
Irena: „Būkite vieningi, nebijokite atskleisti savo tapatybę ir palaikykite organizaciją, kuri atstovauja jūsų interesams.“
Roberta: „LGBT* bendruomenės atstovams linkiu būti atviresniems! Manau, jog atsiskleidimas yra gyvybiškai svarbus tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Gyventi slepiant savo tapatybę yra be galo sunku, nė vienas žmogus to nenusipelno. Todėl linkiu mylėti save, būti drąsiu žmogumi ir gyventi gyvenimą, kurio esi vertas.“
Kęstutis: „Visuomenės įvairovę sudaro ne tik LGBT* asmenys, bet ir asmenys su negalia, vaikai, psichikos sutrikimų turintys asmenys. Kiekvienas iš mūsų esame unikalus savaip ir galime prisidėti prie įvairovės sau ir visuomenei. Todėl palinkėčiau drąsos, mažiau pykčio sau. Keiskite, ką galite pakeisti. Nesvarbu, kad pamažu.“
Ieva: „Būkite savimi, būkite unikalūs ir žavingi kiekvienas savaip. Šypsokitės – geri pavyzdžiai įkvėpia! Būkite bendruomenės dalimi, dalyvaukite bendrose veiklose. Kaip rodo Skandinavų patirtis – nesvarbu kas ir iš kur esi, jei dirbi petys į petį bendram gėriui – tave priims ir vertins pagal tavo veiksmus, o ne išankstinį nusistatymą. Gerumas – užkrečiamas!“
Šis straipsnis yra projekto „Keitimasis patirtimi ir LGBT* žmogaus teisių puoselėjimas Baltarusijoje“ dalis.
„Vaivorykštės dienų“ 2017 socialinės reklamos kampaniją rėmė fondas Stiftung EVZ (Vokietija). Socialinės kampanijos partneris – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.
