Įvertindamas šių dienų socialinį ir politinį kontekstą, LGBT atstovas vienareikšmiškai pasisako už tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą, tačiau abejoja, ar tą patį būtų įmanoma padaryti su santuokų registravimu, kadangi dėl to reikia keisti Konstituciją, bei įsivaikinimu, nes tai ypatingai jautrus klausimas.
„Sakoma, kad gėjai nori pavogti mūsų vaikus. Noriu pasakyti, kad aš asmeniškai vaikų nenoriu.
Sakoma, kad gėjai nori pavogti mūsų vaikus. Noriu pasakyti, kad aš asmeniškai vaikų nenoriu.
Reikia suprasti, kad LGBT žmonės yra skirtingi – vieni nori vaikų, kiti nenori, todėl nereikia kaltinti visos socialinės grupės remiantis išankstiniais stereotipais“, – teigia LGBT bendruomenės narys.
Jo nuomone, tos pačios lyties poros įsivaikindamos vaikų namų globotinius visuomenei padarytų paslaugą, kita vertus, su vienalyte pora augantis vaikas socialinėje aplinkoje galimai patirtų patyčias: „Vaikas eina į mokyklą, į darželį, į būrelius – jeigu bendras fonas homofobiškas, mes neturime teisės vaikų paversti homofobinių nuostatų sugėrimo kempinėmis“.
Susidūrė su patyčiomis ir vienatve
Tą akimirką atrodė, kad visos dėlionės dalys sukrenta į vieną vietą. Nuo tos dienos man tapo aišku, kad esu gėjus.
Patyčių patirtį iš vaikystės pamena ir pats T.V.Raskevičius. Būdamas moksleivis jis suprato, kad yra homoseksualus. Tada susidūrė su vienatve ir visuomenės atskirtimi: „Apie tai, kad esu homoseksualus, supratau būdamas dvylikos. Iš tikrųjų labai gerai atsimenu tą dieną. Ėjau iš mokyklos namo. Pakeliui užėjau į sporto prekių parduotuvę. Buvo pusiau pravira persirengimo kabina ir joje pamačiau labai gerai pasportavusį vaikiną be marškinėlių. Tą akimirką atrodė, kad visos dėlionės dalys sukrenta į vieną vietą. Nuo tos dienos man tapo aišku, kad esu gėjus“.
Mokęsis, kaip pats įvardija, vienoje prestižiškiausių Kauno gimnazijų, atvirai deklaruojančių savo katalikišką pasaulėžiūrą, T.V.Raskevičius koridoriumi negalėdavo praeiti neišvadintas pydaru. Tuo metu paguodos jis ieškodavo žiūrėdamas į televizijos ekraną.
„Tikriausiai atsimenate realybės šou „Robinzonai“, kur a.a. Vytautas Kernagis latvius, estus ir lietuvius veždavosi į negyvenamą salą išlikimo žaidimui. Ten aš pirmą kartą pamačiau homoseksualų estą, kuris to realybės šou kontekste labai atvirai kalbėjo apie savo orientaciją. Supratau, kad tokių [kaip aš] yra daugiau“, – pasakoja LGBT atstovas.
Universitete mokėsi iš profesoriaus homofobo
T.V.Raskevičiui pabaigus mokyklą, patyčios niekur nedingo. Įstojęs į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (TSPMI) jis teigia susidūręs su vieno iš dėstytojų homofobija.
„Pirmajame semestre yra dėstomas dalykas, kurio metu dėstytojas visą paskaitą diktuoja, o studentai konspektuoja. Deja, tas profesorius atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pavyzdžiui, jis lygino LGBT žmones su žmogžudžiais, homoseksualumą vadino totaliniu socialiniu eksperimentu. Aišku, tada, kai buvau pirmakursis, niekam nieko nesakiau ir tik tyliai konspektavau, nes taip reikėjo“, – prisimena politologo specialybę įgijęs T.V.Raskevičius.
Aš nenoriu gyventi tokioje visuomenėje, kur tyčiotis iš žmonių yra norma ir nesvarbu, ar tai būtų lytinė orientacija, ar tai būtų odos spalva, ar pėdų dydis.
Anot jo, Politikos mokslų pirmakursiai ir toliau yra „sėkmingai indoktrinuojami šia homoseksualizmo propagandos politine filosofija“, o tai reiškia, kad per 10 metų niekas nepasikeitė.
„Man neatrodo sąžininga, kad LGBT žmonės Lietuvoje yra priversti susidurti su traumuojančia patirtimi vien dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Kai oponentai išgirsta šį argumentą, pašiepia sakydami, kad tyčiojasi ne tik iš LGBT, tyčiojasi iš visų. Man tai atrodo, absoliučiai kvailiausias argumentas, kokį tik galima sugalvoti. Aš nenoriu gyventi tokioje visuomenėje, kur tyčiotis iš žmonių yra norma ir nesvarbu, ar tai būtų lytinė orientacija, ar tai būtų odos spalva, ar pėdų dydis“, – sako T.V.Raskevičius, kurį patirtys universitete privertė imtis veiksmų.
Lietuvoje pokyčius nukals savo rankomis
Nuvažiavus į JAV niekam nebuvo įdomu, kad tu gėjus. Tu tai pasakai, ir tai net ne tema – įdomesnė tema yra, kokią kavą mes čia gersime.
Įgijęs Žmogaus teisių magistro diplomą Centriniame Europos universitete Budapešte, Vengrijoje, homoseksualų bendruomenės atstovas prisijungė prie nacionalinės LGBT asmenų teisių gynimo asociacijos, studijų metais stažavosi LGBT organizacijose Vengrijoje ir JAV. Pastarojoje patyrė kultūrinį šoką – Lietuvoje T.V.Raskevičiaus tapatybė, kurią jis naudojo kaip politinio poveikio priemonę, ten buvo depolitizuota.
„Nuvažiavus į JAV niekam nebuvo įdomu, kad tu gėjus. Tu tai pasakai, ir tai net ne tema – įdomesnė tema yra, kokią kavą mes čia gersime“, – įspūdžiais iš Niujorko, valstijos, kurioje nuo 2011-ųjų leidžiama registruoti tos pačios lyties asmenų santuokas, dalijasi T.V.Raskevičius.
Tačiau užsienyje jis neliko ir sugrįžo į Lietuvą: „Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, kuris jaučia socialiai konservatyvios visuomenės dalies alsavimą į nugarą, kartais pagalvoji, kad lengviausia būtų spjauti į viską, emigruoti į Londoną ar Berlyną, ir nustoti dėl visko jaudintis. Bet manau, kad sprendimas likti Lietuvoje yra žymiai įdomesnis, nes pokyčius, kurių taip noriu, galiu nukalti savo paties rankomis“.
Homofobija – lietuvio identiteto dalis
Patikėjęs vaikystėje senelio išsakytais žodžiais apie laisvą Lietuvą, kurią bus galima patiems sukurti, T.V.Raskevičius suprato, kad laisvės sąvoką visuomenės nariai suvokia skirtingai. Homofobiją ir transfobiją jis įvardija kaip Lietuvos problemas, kurių priežastis išskirti sudėtinga.
Darbas priešiškoje atmosferoje lemia tam tikrą socialinį susvetimėjimą: pradedi galvoti, kad 10 procentų visuomenės yra tavo idėjas palaikantis progresyvas, o kiti 90 yra „už Lietuvą vyrai“ šūkčiojantys neandertaliečiai ir nieko čia per daug negalima padaryti.
„Man atrodo, kad tai yra įvairių kintamųjų visuma, kažkoks kokteilis“, – sako mažumos atstovas. Homofobiškumą Lietuvoje, jo nuomone, lemia geopolitinė šalies padėtis, sovietinis palikimas, religija – nors tokios konservatyvios šalys kaip Malta ar Airija, draudžiančios abortus, registruoja tos pačios lyties asmenų santuokas.
„Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad homofobiją lemia mentalitetas ir tai kažkokiu stebuklingu būdu, kad ir kaip tai liūdnai skambėtų, tapo lietuvio identiteto sudedamąja dalimi, – sako LGBT bendruomenės atstovas. – Dirbdamas nevyriausybiniame sektoriuje ilgainiui pastebėjau, kad darbas priešiškoje atmosferoje lemia tam tikrą socialinį susvetimėjimą: pradedi galvoti, kad 10 procentų visuomenės yra tavo idėjas palaikantis progresyvas, o kiti 90 yra „už Lietuvą vyrai“ šūkčiojantys neandertaliečiai ir nieko čia per daug negalima padaryti.“
Vedė mokymus policijos pareigūnams
Bet T.V.Raskevičius, ėmęsis iniciatyvos įsitikino, kad pokyčių pasiekti galima. Praėjusiais metais vedęs mokymus apie LGBT teises ir akis į akį bendravęs su 150 Lietuvos policijos pareigūnų jis suprato, kad tai tiesiausias kelias blukinant stereotipus.
„Jeigu labai atvirai, prieš pradėdamas mokymus maniau, kad gyvas iš jų neišeisiu, bet iš tikrųjų patirtis buvo absoliučiai priešinga – dėl tų mokymų vėl pradėjau tikėti žmonių gerumu.
Labai įdomu, kad visose policininkų grupėse stereotipai ir išankstinės nuostatos buvo identiškos. Su kai kuriomis 15 minučių teko praleisti aiškinantis, kodėl žodis iš „p“ raidės gali būti kam nors įžeidus. Bet su visais žmonėmis buvo galima kalbėtis, tai daryti nuoširdžiai, nes jie stengėsi suprasti“, – pasakoja LGBT bendruomenės atstovas.
Visuomeniškai ir politiškai aktyvus T.V.Raskevičius praėjusiuose Seimo rinkimuose sako balsavęs už partiją, kurioje homofobų nuošimtis mažiausias. Politikų argumentus, kad LGBT bendruomenė siekia pasipelnyti eskaluodama Lietuvos kaip homofobiškos valstybės įvaizdį, jis atremia teiginiu – „sutvarkykite teises ir nebus iš kur gauti finansavimo“, nors ir dabar seksualinių mažumų veikla finansuojama ne mokesčių mokėtojų, o projektinėmis lėšomis.
T.V.Raskevičius pripažįsta, kad dalyvauti procese, kai nelabai kas keičiasi, yra sunku, tačiau tiki, kad jo veikla siekiant geresnės gyvenimo kokybės visiems LGBT bendruomenės nariams yra prasminga.
„Esu absoliučiai tikras, kad pokyčiai ateis, tik labai norėčiau, kad kai tai įvyks, būčiau šalia jų“, – sako jis.
Pranešimą tema „Žmonės, ne propaganda. LGBT Lietuvoje“ T.V.Raskevičius skaitė TSPMI dvidešimtpenkmečio proga.
