Šias problemas, LGBT+ žmonių įsitikinimu, išspręstų Partnerystės įstatymas, kuris pavasarį nepraėjo Seimo filtro ir buvo grąžintas tobulinti.
Kartu gyvena po 10 metų
Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC), kuris inicijavo tyrimą, direktorė Jūratė Juškaitė per tyrimo pristatymą priminė, kad Lietuva dar prieš 20 metų davė pažadą įteisinti partnerystės institutą – jis buvo įrašytas Civiliniame kodekse. Bet atitinkamas įstatymas iki šiol taip ir nepriimtas.
„Nors turime 2021 metus, joks teisės aktas to nereglamentuoja“, – antradienį per spaudos konferenciją sakė ji.
Anot sociologo dr. Liutauro Labanausko, tyrimą nuspręsta atlikti, nes dažnai apie LGBT+ problemas ir situaciją Lietuvoje kalba kiti asmenys, pavyzdžiui, politikai, bet retai girdimas LGBT bendruomenės balsas. Norėta sužinoti, „koks vaivorykštės šeimų gyvenimas, kokia porų kasdienybė ir laimė, išsiaiškinti, su kokiomis problemomis ir galimybių ribojimais jos susiduria“, taip pat – lūkesčius dėl partnerystės instituto įteisinimo.
Tyrime apžvelgiama porų kuriamų santykių formų įvairovė ir dinamika, su kokiomis problemomis kasdienybėje susiduria vienalytės poros, kokias tiesiogines teisines, politines, ekonomines ir psichosocialines pasekmes šioms poroms turi gyvenimas dabartinėmis sąlygomis, kokių sprendimų jos laukia iš politikų, teisiškai sureguliuojant tokių šeimų gyvenimą.
Valstybės akyse tai, kad kuriame kartu gyvenimą, statome kartu namus, mylime ir rūpinamės viena kita, nereiškia nieko.
Tai buvo kokybinis tyrimas, ne įprasta kiekybinė apklausa, kitaip tariant, jame dalyvavo nedaug žmonių, bet jie buvo pakalbinti išsamiau, kad į problemą būtų galima pažvelgti iš esmės.
Iš viso buvo apklausta 10 porų – po penkias vyrų ir moterų. Jos kartu jau pragyveno vidutiniškai po 10 metų. Tiriamųjų amžius svyravo nuo nuo 21 iki 65 metų. Jie gyvena įvairiuose miestuose, išskyrus Panevėžį ir Marijampolę. Sociologas pajuokavo, kad ten tokios poros turbūt neegzistuoja arba gyvena pasislėpusios.
Poros stipriai skiriasi pagal socioekonominį statusą: viena yra ypač pažeidžiama, kitos priklauso viduriniam visuomenės sluoksniui, dar viena yra gana aukšto materialinio ir socialinio statuso. Trys iš 10 porų augina vaikus.
Tyrimo rezultatai pateikiami čia. Jis atliktas gavus paramą iš Aktyvių piliečių fondo, kuris finansuojamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo lėšomis. Kanados ambasada parėmė tyrimo ataskaitos spausdinimą.
Santykius įtvirtina kitaip
„Tyrimas parodė, kad LGBT+ poros ilgą laiką gyvena kartu, kartais net didžiąją gyvenimo dalį kuria santykius ir gyvena de facto partnerystėje, – kalbėjo Lietuvos socialinių mokslų centro tyrėjas L.Labanauskas. – Poros deklaruoja įsipareigojimą vienas kitam arba viena kitai.
Tas įsipareigojimas paremtas emociniu prieraišumu, tarpusavio supratimu, atsakomybe, pagalba, pagarba ir savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises bei pareigas.
Taip pat skaitykite: Oficialios partnerystės laukiančios vilnietės lygybės nori ne tik mokant mokesčius
Teisinis reguliavimas neatitinka faktinės porų situacijos, todėl poros gali būti laimingos tik su viena sąlyga – gyvendamos pasislėpusios nuo visuomenės, nuolat patirdamos diskriminaciją ir nelygybę.“
Anot sociologo, tai verčia poras imtis veiksmų ir bandyti vienaip ar kitaip įteisinti savo santykius. Vienos tai daro formaliai, pavyzdžiui, susituokia užsienyje: „Taip, tai vyksta ir tai yra savotiškas pasipriešinimas esančiai situacijai, nes poros negali to padaryti.“
Kartais griebiamasi ir neformalių – simbolinių – santuokos ar partnerystės įteisinimo būdų. Taip poros esą išreiškia politinį siekį ir parodo, kad jos egzistuoja visuomenėje, deklaruoja, kad yra šeima ir palaiko santykius.
Porų patirtis parodė, kad esama įvairių situacijų, kai jų teisės galimai pažeidžiamos. Vienus teisių ribojimus L.Labanauskas pavadino švelniais: pavyzdžiui, vienas iš partnerių negali pasiimti vaiko iš darželio ar mokyklos, nes vaiko su juo tiesiog neišleis.
Taip pat esama įvairių teisinių aspektų: „Kai kalbame apie turto ir nuosavybės klausimus. Ligos, atstovavimas sveikatos priežiūros įstaigose, nelaimingi atsitikimai užsienyje, nelaimingi atsitikimai ar netikėti įvykiai, kaip apiplėšimas ir nusikaltimai čia, skyrybos, mirtys, testamentai…
Tuomet partneriai gali atsidurti sudėtingose situacijose, nes ten negali veikti kaip pora, gali veikti tik atskirai, patenka į keblias situacijas.
<…> šios patirtys yra nebaigtinės. Teisinis nelygiavertiškumas ir pažeidžiamumas pačių porų suvokiamas kaip neproporcingai didelis.“
Lūkestis, kad poros gali visus teisinius klausimus išspręsti per teisininkus, advokatus, notarus yra neracionalus, diskriminuojantis ir, mano asmenine nuomone, absurdiškas.“
Apibendrindamas sociologas pažymėjo, kad vienintelė kliūtis įteisinti partnerystę yra „kultūriškai sąlygotos nuostatos ir klaidingi įsitikinimai“ apie LGBT+ asmenis. Partnerystės instituto nebuvimas esąs tiesioginis privataus gyvenimo, lygybės ir subjektyvios asmenų gerovės ir laimės ribojimas.
„Poros iš tiesų rodo tarpusavio prisirišimą, meilę, pagarbą savo partneriui ar partnerei, jie turi bendras pareigas savo šeimose, rūpinasi vienas kitu ar kita, nori gyventi kartu ir gyventi ilgą laiką.
Todėl jų santykiai, porų manymu, negali būti redukuoti į verslo partnerių ar turto savininkų santykius, nes poros pirmiausia pabrėžia partnerystės instituto turinį, ji suvokiama kaip santuokos plėtinys su atitinkamu teisių bei pareigų turiniu tarp artimai susijusių asmenų.“
Pasiekus sutarimą šiuo klausimu esą būtų naudos ne tik LGBT+ poroms, kurios nori būti laimingos, bet ir visuomenei: mažėtų diskriminacija, susipriešinimas tarp skirtingų visuomenės grupių, būtų neutralizuoti tam tikri radikalūs politikai ir jėgos, kurios gali formuotis neapykantos retorikos pagrindu.
„Nustokite gąsdinti mano mamą“
Spaudos konferencijoje savo išgyvenimais pasidalino ir viena iš tyrime dalyvavusių porų.
„Esu čia, nes myliu savo šalį, pasirinkau joje gyventi ir kurti savo ateitį, – sakė Jugnė Jūnė Jonušaitė. – Nepaisant to, Lietuvoje esu antrarūšė pilietė, nes mano gyvenimo svarbiausi santykiai Lietuvos valstybėje yra nepripažįstami. Toks statusas žeidžia ir skaudina.
Valstybės akyse aš ir Sigutė esame niekas. Valstybės akyse tai, kad kuriame kartu gyvenimą, statome kartu namus, mylime ir rūpinamės viena kita, nereiškia nieko.
Tokia situacija skaudina, žemina ir sukelia praktinių problemų, su kuriomis kitoms poroms netenka susidurti.“
Vos baigusi dėstyti mintis J.J.Jonušaišė susigraudino. Ne lengviau kalbėti buvo ir jos partnerei Sigitai Mykolaitytei.
„Mes esame čia, nes visų pirma esame pora ir mylime viena kitą. Visi kalba už mus, mūsų vardu, ko mums reikia ir ko mums nereikia. Niekas neklausia mūsų. Mes sakome, kad mums reikia Partnerystės įstatymo.
Kai tik prasidėjo partnerystės svarstymai, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, visoje viešoje erdvėje pasipylė tiek daug neapykantos, žeminimo, pagiežos. Dėl to kenčiame ne tik mes, kenčia visų žmonių santykis. Matome, kas vyksta Lietuvoje, byra šeimos, sesės nebendrauja su sesėm, tėvai – su savo vaikais, visa tai kuriama dirbtinai ir skaldoma. Viso to galėtų ir nebūti.
Manau, kad šitas įstatymas tikrai prisidėtų prie gerovės, demonizavimo šydo nuėmimo, nes tiesiog visi pamatytų, kad nieko baisaus neatsitiko.
Esu dėkinga savo mamai, kad priima mane ir Jugnę, bet iš tiesų jai baisu dėl visuomenės spaudimo, smerkimo. Net neaišku, ką norima pasakyti. Ką, jai dabar manęs nebemylėti?
Nustokite gąsdinti mano mamą.“
Pasak S.Mykolaitytės, spekuliuojama ir žaidžiama vienalyčių porų santykiais, jausmais ir statusu, kiršinama ir skaldoma visuomenė. „Norėčiau paprašyti pagaliau nustoti diskutuoti apie mus. Diskutuoti reikia apie problemas, kurių tikrai yra daug, pagaliau priimti Partnerystės įstatymą, kuris mums visiems, kaip visuomenei, padėtų žengti toliau, vieningiau, gražiau ir laimingiau.“
Leidimas – kiekvienoje ligoninėje
Spaudos konferencijoje buvo pateikta keletas pavyzdžių, kuomet tos pačios lyties partneriai atsidurtų prastesnėje padėtyje, palyginti su heteroseksualiomis poromis.
Už turtą, kurį kuriu savo rankomis, turėčiau susimokėti mokesčius valstybei!
„Statome namus, kuriame bendrą turtą. galime surašyti testamentą, bet, gavus vienai kitos palikimą, tektų susimokėti mokesčius, – aiškino J.J.Jonušaitė. – Nes šitoje valstybėje esame niekas ir tai nebūtų paveldėjimas iš artimo žmogaus. Už turtą, kurį kuriu savo rankomis, turėčiau susimokėti mokesčius valstybei!“
Nelaimės ar ligos atveju atsidūrus ligoninėje, homoseksualus žmogus apie savo partnerį ar partnerę teoriškai negalėtų gauti informacijos, nebent būtų suteikęs tokį leidimą.
„Tos pačios lyties šeimos Lietuvoje neturi artimojo statuso, taikomos visos sąlygos kaip dviem svetimiems žmonėms, – aiškino J.Juškaitė. – Pavyzdžiui, informacijos gauti apie sveikatos būklę klausimas.
Oponentai kartais sako, kad galima duoti leidimą suteikti informaciją apie kitą asmenį, kad tai galima susitvarkyti iš anksto. Kad Siga su Jugne tai padarytų, turėtų apvažiuoti visas Lietuvos ligonines ir ten išduoti leidimą, kad, jei kuri nors iš jų patektų į avariją Kėdainiuose ar Klaipėdoje, toje ligoninėje galėtų būti suteiktas leidimas sužinoti apie viena kitos būklę.“
Gėjai užaugino vieno iš jų vaiką
Ypač opus – vaikų klausimas. Poros auginamas vaikas, gimęs, pavyzdžiui, iš ankstesnių santykių, formaliai yra tik vieno iš partnerių. „Kitas neturi net teisės pasiimti vaiką iš mokyklos, – pabrėžė L.Labanauskas. – Jau nekalbant apie netikėtas aplinkybes, kai įvyksta nelaimė, netikėtas įvykis, dėl kurio biologinis tėvas ar motina negali juo pasirūpinti. Vaikas patektų į neaiškią juridinę situaciją.
Neformalūs pilkosios zonos nesusitarimai, kai žmonės yra geranoriški, egzistuoja, bet tokie susitarimai yra nesaugūs, trapūs ir juridiškai niekuo nepagrįsti.
Reikalinga automatinė porų, kaip tarpusavyje susijusių asmenų, apsauga, tokia pati, kokią turi susituokusios heteroseksualios poros.“
Vienalytės poros skyrybų vaikas automatiškai liktų su biologiniu tėčiu ar mama, net jei būtų psichologiškai stipriau prisirišęs prie partnerio ar partnerės pareikštų norą gyventi su juo ar ja.
Tyrime dalyvavo du gėjai, užauginę vaiką, kuris gimė vieno iš jų santuokoje su moterimi, nuo penkerių metų. Vaiko santykiai su mama taip pat sklandūs.
„Vienas partneris yra teisiškai neįgalus. Tai sukuria problemų šeimoje, nes vaiko auginimas yra didelis krūvis ir atsakomybė, – aiškino sociologas. – Jomis partneriai negali pasidalinti.
Vienas jaučiasi nuolat pavargęs nuo visų mokytojų, darželių, mokyklų, gydytojų ir pan., o kitas partneris tarytum stumiamas iš šeimos, neturintis jokių teisių būti tėčiu savo vaikui.“
Anot J.Juškaitės, tėvų surinkimai, vizitai pas gydytoją ir panašūs dalykai tapo pilkąja zona. Esą laikui bėgant gali pavykti susitvarkyti ir neformaliai keblumų išvengti. Tačiau, juridiškai žiūrint, tik vienas iš partnerių – biologinis tėtis ar mama – gali kaip užrašyti vaiką į darželį arba mokyklą, pasiimti jį po darbo.
„Iš šono žvelgiant, neformalūs pilkosios zonos nesusitarimai, kai žmonės yra geranoriški, egzistuoja, bet tokie susitarimai yra nesaugūs, trapūs ir juridiškai niekuo nepagrįsti“, – tikino LŽTC vadovė.
Kaip jaučiasi tokie vaikai, kurie gyvena su dviem tėčiais ar dviem mamomis ir namie nepatiria diskomforto, nes yra aprūpinti ir mylimi, bet viešumoje yra iš nepilnos šeimos? Ar dėl to mokykloje nepatiria pašaipų, ar neturi nuolat aiškintis dėl situacijos tiems, kurie gyvena įprastose šeimose – su tėčiu ir mama?
L.Labanauskas teigė, kad tai nebuvo šio tyrimo tikslas, vaikus reikėtų apklausti atskirai. „Yra vaikų, užaugusių tokiose šeimose. Tie vaikai, man atrodo, buvo puikiai užauginti, auga gražiose šeimose, bent iš tyrimo rezultatų galiu pasakyti“, – pridūrė jis.
Konstitucijoje šeima yra lyčiai neutrali
Anot J.Juškaitės, tyrime dalyvavusios poros aiškiai komunikuoja norą būti pripažintos, apsaugotos ir gerbiamos visuomenėje kartu su kitais žmonėmis.
Sprendimai, kuriais tos pačios lyties šeimos būtų prilyginamos verslo partneriams, neatspindint šeimos turinio, apeliuojant tik į bendrą turtą, nuosavybę, neatitiktų šių žmonių lūkesčių ir žemintų jų orumą.
Ji priminė, kad valstybė dar prieš 20 metų „davė pažadą“: 2001 m. įsigaliojęs Civilinis kodeksas iki šiol numato partnerystės institutą Lietuvoje, bet jam veikti reikia atskiro įstatymo. Šis iki šiol taip ir nepriimtas.
„Nors turime 2021 metus, iki šiol joks teisės aktas nereglamentuoja bendro asmenų gyvenimo nesudarius santuokos, – kalbėjo LŽTC vadovė. – Nors dar 2011 m. Konstitucinis Teismas (KT) savo nutarime aiškiai konstatavo, kad Konstitucijos 38 straipsnis saugo ir gina ne tik santuokos pagrindu sudarytas šeimas.
2019 m. KT nutarime pasakė, kad konstitucinė šeimos samprata yra lyčiai neutrali, vadinasi, apima ir tos pačios lyties šeimas.“
Mūsų šalis yra viena iš šešių Europos Sąjungos (ES) valstybių, kurios nesureguliavusios tos pačios lyties šeimų santykių. Kitos yra Latvija, Slovakija, Lenkija, Bulgarija ir Rumunija.
„Tyrimas aiškiai konstatuoja, kad ne vienerius metus kartu esančios poros nemato savęs kaip asmenų, kuriuos jungia tik bendras turtas, – kalbėjo J.Juškaitė. – Šios poros mato save kaip žmones, kurie nusprendė būti kartu, savo santykius kuria tarpusavio atsakomybės, supratimo, emocinio prieraišumo, savanoriško apsisprendimo prisiimti teises ir pareigas pagrindu.
Sprendimai, kuriais tos pačios lyties šeimos būtų prilyginamos verslo ar panašiems partneriams, neatspindint šeimos turinio, apeliuojant tik į bendrą turtą, nuosavybę, neatitiktų šių žmonių lūkesčių ir žemintų jų orumą.“
