LGGRTC pranešime žiniasklaidai teigia, kad šis žurnalas nėra ir nebus slaptas dokumentas, jis bus laisvai prieinamas Lietuvos ypatingajame archyve (pagal Liustracijos įstatymo nuostatas nebus skelbiami tik prisipažinę asmenys, kurių žurnale yra 22). Su žurnalu galima susipažinti čia.
Paviešintasis sąrašas, kaip ir daugelis KGB dokumentų, turi būti vertinamas kritiškai, įspėjama pranešime. Visas agentų registracijos žurnalas parašytas ranka. Keli pabaigoje įrašyti asmenys, įrašyti kiek kitu rašikliu, kita rašysena. Neišlaikyta chronologinio eiliškumo, todėl žurnale pateiktų duomenų patikrinimui buvo skirtas ypatingas dėmesys. Tarp pabaigoje įrašytų asmenų yra ne tik Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, bet ir Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską-Vanagą ir dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla. Pabaigoje įrašytas ir Vincas Sladkevičius, tačiau jo įrašymo aplinkybės pabaigoje lieka neaiškios – kiti dokumentai rodo, kad V.Sladkevičius buvo verbuotas 1958 metais, tačiau nebendradarbiavo (agento darbo byla neužvesta) ir po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas bei ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Tačiau, šalia įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariama ir sovietmečiu, taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu.
Visi į sąrašą įrašyti agentai buvo verbuojami LSSR KGB arba kitų KGB padalinių. Tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti, be to, ne visų agentų darbas vertintinas vienodai. Kai kurie partizanų karo metu suimti ryšininkai, partizanai ar nesusiję su partizanais žmonės norėdami ištrūkti iš NKVD sutikdavo tapti agentai ar informatoriais, tačiau paleisti, pasitraukdavo į mišką (Nr.6 – Motiejus Paškonis, Nr.198 – Antanas Jankauskas), o apie verbavimą pranešdavo partizanams ar artimiems žmonėms (Nr.12 – Aldona Paulavičiūtė, Nr.38 - Aldona Sipavičiūtė, Nr.260 – Monika Alūzaitė, Nr. 282 – Antanas Valaitis) arba slapstydavosi kitur (Nr. 25 – Petras Kudirka).
Buvo su pogrindžiu susijusių žmonių, kurie užsiverbuodavo leidus partizanams ir su jais derinant teikdavo NKVD-MGB dezinformuojančius pranešimus (Nr. 41 – Vaclovas Švarskis). Kai kurie žmonės, po verbavimo bandė saugumiečius klaidinti, teikė jiems nenaudingas žinias, vengė bendradarbiauti (Nr. 39 Petras Taluntis, Nr.44 Antanas Kairys, Nr.221 Vladas Tamulevičius, Nr.313 Juozas Lostys), kiti nebenorėdami bendradarbiauti pasitraukdavo į Vakarus (Nr.2 Vaclovas Sidzikauskas). Pasitaikė atvejų, kuomet žmogus buvo užverbuotas, priverstas bendradarbiauti, bet nenorėdamas to bandė trauktis į Vakarų valstybes (Nr. 1099 Rimantas Mažuika, Nr. 1469 Aloyzas Jurgutis, Nr. 1508 Ričardas Daunoras). Pastariesiems dėl to buvo iškeliamos baudžiamosios bylos.
Šalia minėtų asmenų, registracijos žurnale įrašyti:
- Agentai, kurie išdavė partizanus ir už tai buvo jų nubausti mirtimi partizanų karo lauko teismo sprendimu (Nr.8 Nikodemas Podrezas, Nr.17 Bronius Jedeška, Nr.31 Antanas Muralis, Nr.32 Jokūbas Briedis, Nr.60 Jonas Orlingis);
- Agentai smogikai, savo rankomis žudę partizanus, tarp jų ir nelietuviai, nesusiję su pogrindžiu, pasitelkti kaip smogiamoji jėga (Nr.63 Pranas Monstys, Nr.66 Klaus Veniger, Nr.73 Povilas Mackevičius, Nr.76 Julius Bervingė, Nr. 92 Michail Žada, Nr.135 Juozas Kairys, Nr.223 Vilius Uzėla, Nr.240 Nikolai Melnik, Nr.244 Leonid Zakrevskij, Nr. 295 Kazys Vaitkus – Venckus, Nr.343 Vasilij Lapušniak, Nr.391 Bronius Baranauskas, Nr.431 Jonas Mockus, Nr.452 Zigmas Kašėta, Nr.455 Alfonsas Žebrauskas, Nr.463 Juozas Jankauskas, Nr.551 Antanas Chainauskas, Nr.552 – Ignas Tamošiūnas, Nr.718 – Alfonas Radzevičius, Nr.787 – Bronius Saveikis, Nr.1086 Jonas Jankauskas, Nr.1177 Juozas Bulka, Nr.1179 Jonas Kimštas, Nr. 1282 Jonas Dabulevičius);
-
Kai kurie agentai teikė paprastus pranešimus apie savo pažįstamų kalbas, nuotaikas, požiūrį į sovietų valdžią arba bendraudami su partizanais juos dezinformuodavo
Taip pat žurnale įrašyti ir agentai naudoti užsienyje (Nr.556 Viktoras Eidukaitis, Nr.697 Pranas Tvaronas, Nr.1045 Kurt Genys) arba užverbuoti iš užsieniečių, įtariamų priklausymu užsienio žvalgyboms, ar tokiems įtariamiesiems sekti (Nr.603 Jonas Vaickus). Taip pat esama įrašytų išeiviją šnipinėjusių agentų (Nr. 1451 Vytautas Mačiuika)
Kai kurie agentai teikė paprastus pranešimus apie savo pažįstamų kalbas, nuotaikas, požiūrį į sovietų valdžią arba bendraudami su partizanais juos dezinformuodavo (Nr.444 Antanas Mikenis). Stalinizmo metais tokie, iš pažiūros paprasti, pranešimai galėjo nulemti kito žmogaus suėmimą, tardymą, kalinimą (Nr.223 Jonas Mockus). Registracijos žurnale įrašyti ir vadinamieji kameros agentai, suimti žmonės, kurie per pokalbius išgaudavo informaciją iš kitų suimtųjų ir taip jiems pakenkdavo (Nr.505 Ona Stankevičienė, Nr.545 Birutė Urbanavičiūtė)
Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš „čekistų“ nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais.
Esama kontroversiškų atvejų, kai užverbuotas agentas išduodavo žmones, bet taip pat bandydavo išsisukti nuo bendradarbiavimo (Nr.19 Vytautas Radvila) arba visaip vengė bendradarbiauti, bet iš naujo suėmus ir tardant teikdavo informaciją apie žmones (Nr.36 Vladas Krivickas). Pasitaikė atvejų, kai turima žinių dėl agento bendradarbiavimo, bet jis vis tiek būdavo nuteisiamas net ir mirties bausme. Registracijos žurnale įrašyta ir nemažai kunigų, kurių vieni išduodavo žmones, vykdė režimui palankią politiką tikybos klausimais (Nr.264 Stasys Markonis, Nr. 1315 Nikodemas Švogžlys, Nr. 1327 Petras Maželis, Nr. 1474 Povilas Bakšys), kiti visaip bandė išvengti kontaktų su saugumo struktūromis.
Viso tyrimo metu komentarais papildyti 806 atvejai, dar 966 atvejais informacija gauta iš rastų agento kortelių. Kiekvieno žurnale įrašyto asmens istorija yra unikali, turi būti vertinama individualiai.
„2011 m. Valstybės saugumo departamentui perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui turėtus KGB dokumentus, tarp kurių buvo ir šis žurnalas, ir šią žinią paviešinus, buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir pateikti visuomenei. Atsižvelgdami į KGB dokumentų specifiką (galimus netikslius arba klaidinančius duomenis) ir fragmentiškumą Centro istorikai tam nepritarė, prisiėmė atsakomybę individualiai išanalizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus faktus ir pateikti ją kartu su papildomais tyrimais ir komentarais“, - rašoma centro pranešime.
Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esamus asmenis, nustatyta, kad dalis užverbuotų asmenų nedirbo kaip agentai. Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš „čekistų“ nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais. Sovietinis saugumas kartais (ginkluotos rezistencijos laikotarpiu net dažnai) sąmoningai skleisdavo informaciją apie žmogaus tariamą bendradarbiavimą su KGB“.
LGGRTC teigia, kad penkis metus trukęs darbas buvo nelengvas pirmiausia dėl šaltinių trūkumo. 1990 – 1991 metais daug KGB dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta į Rusiją, tarp jų ir KGB agentų asmens bei darbo bylos, kurios būtų tiesiausias ir patikimiausias kelias išsiaiškinant agentų veiklą. Nesant šių bylų, informacijos teko ieškota tūkstančiuose KGB operatyvinių, agentūrinių, baudžiamųjų, spec. patikrinimo, bylų.
***
KGB dokumentų viešinimo tinklalapyje kgbveikla.lt tikslas yra KGB veiklos ir metodų nušvietimas. Todėl ir šio žurnalo paviešinimas bei tyrimas yra aktualus KGB veiklos ir metodų pažinimui. Kai kurie gauti rezultatai bus aktualūs ir istorijos mokslui bei sovietinės istorijos pažinimui.