Lietuviai turėjo Rudeninę sambarių šventę
L.Klimkos teigimu, laidojimo tradicijos yra pačios konservatyviausios, kurios išlieka tokios pačios šimtmečius. „Bet dabar XXI amžius, daug kas keičiasi. Todėl yra prasminga kalbėti apie sugrįžimą prie senųjų lietuvių tradicijų, nes tada išspręstume daug problemų grįždami prie to“, – kalbėjo L.Klimka.
Etnologas turi omeny tai, kad lietuviai mirusiuosius degino. Tiesa, ne visada. Akmens amžiuje mirusiųjų nedegino. Vėliau kremavimo tradicija buvo įsigalėjusi tūkstantį metų iki Kristaus – Lietuvoje tuomet liepsnojo laužai. Vėliau apie penkis amžius po Kristaus ši tradicija buvo beveik išnykusi, tada vėl prie jos sugrįžta ir paprotys gyvavo iki pat Lietuvos krikšto. „Tuomet galėjome švęsti Vėlines, bet pastebėta, kad Lietuvoje buvo ir Rudeninė sambarių šventė. Ji minėta kronikose, kad lietuviai rudenį, kai nuimdavo derlių, susirinkdavo į tas vietas, kur buvo sudeginti jų artimieji – šventąsias giraites, ir ten keldavo puotas, kviesdami pasivaišinti ir vėles, kad galėtų padėkoti joms už gerą derlių, gerus metus“, – pasakojo L.Klimka.
Etnologas įsitikinęs, kad šios tradicijos buvo labai gražios, o dabar turime grįžtantį kremavimą. „Tai galėtų išspręsti kapinių problemą, miestuose jos dabar užima didžiulius plotus. O tuomet galbūt galėtume atgaivinti ir senąsias kaimų kapinaites. Juk anksčiau mirusiuosius laidodavo šeimos kapavietėse ir statydavo vieną paminklą, dažniausiai medinį“, – kalbėjo L.Klimka.
Pirmieji susirūpino lenkai
Gražina Drėmaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė, pabrėžė, kad kapinės yra ta vieta, kur gali pamatyti tikrąją tautos istoriją, papročius. „Kiekviena valstybė, pristatydama save turistams, didelį dėmesį skiria kapinėms, nes kapinės yra kiekvieno miesto, kiekvienos valstybės kultūros veidrodis“, – teigė G.Drėmaitė. Ji prisiminė, kad studijuodama ji pati ir jos bendraamžiai negalėjo eiti į Rasų kapines, nes už tai galėjai būti išmestas iš universiteto.
Tai galėtų išspręsti kapinių problemą, miestuose jos dabar užima didžiulius plotus. O tuomet galbūt galėtume atgaivinti ir senąsias kaimų kapinaites. Juk anksčiau mirusiuosius laidodavo šeimos kapavietėse ir statydavo vieną paminklą, dažniausiai medinį, – kalbėjo L.Klimka.
„Maždaug prieš dešimt metų pirmieji lenkai, ne lietuviai, susirūpino senųjų Vilniaus kapinių likimu, nes čia palaidota daug žymių lenkų. Buvo sukurtas tarpvalstybinis projektas Bernardinų kapinėms restauruoti. Tai buvo ketverių metų projektas, užtruko penkerius“, – teigė G.Drėmaitė.
Bendro darbo rezultatas – tarptautinė konferencija ir knyga „Vilniaus Bernardinų kapinės“, kurioje – daug informacijos apie šias senąsias sostinės kapines, taip pat parengtas žemėlapis, kuriame sužymėti visi kapai. G.Drėmaitė pasidžiaugė, kad atsiranda entuziastų, kurie renka informaciją ir net leidžia knygas apie savo kaimų ir miestelių kapines.
Anot G.Drėmaitės, visos kapinės Lietuvoje yra savivaldybių nuosavybė, tad jos ir privalo tvarkytis. Tačiau ne visur situacija yra vienodai gera. „Jau net nežinau, kiek kartų ėjau pas skirtingus Vilniaus merus, bet atsakymas visada panašus – dar ir kapinės mums“, – kalbėjo G.Drėmaitė.
Pamirštamos neveikiančios kapinės
Audronė Vyšniauskienė, Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė, pasakojo, kad į kultūros vertybių registrą yra įrašyta apie 20 tūkst. objektų, iš jų apie 15 proc. yra kapinės ir pavienės palaidojimo vietos. Iš jų nemaža dalis yra neveikiančių kapinių. „Tos vietos yra svarbios tuo, kad yra šalia mūsų. Neveikiančių kapinių yra beveik kiekvienoje seniūnijoje, šalia kiekvieno kapo. Yra nemažai savivaldybių, kurios tas vietas prižiūri, kerta krūmus, šienauja žolę, bet yra ir daug tokių, kurių niekas neprižiūri“, – teigė A.Vyšniauskienė.
Šiose kapinėse paprastai beveik nėra išlikę senųjų paminklų, kadangi tai daugiausia XIX amžiaus kapinės, kuriose buvo statomi mediniai kryžiai ir jie neišliko. Ir tik kai kurios bendruomenės dabar imasi iniciatyvos pastatyti vieną didelį kryžių, taip pagerbdami šias vietas.
Lietuvos kapinės šiuo metu yra skaitmeninamos, prie kiekvienų, kurios yra įtrauktos į informacinę bazę, atsiranda apie tai informuojanti lentelė.
Vilniuje kapinės – paskutinėje vietoje
Kaip pastebėjo A.Vyšniauskienė, Vilniaus mieste kapinės paliktos paskutinėje vietoje. „Tvarka lyg nustatyta, kaip turi elgtis kapinėse, priežiūra gerėja – tarkim, Rasų kapinėse žolė šienaujamas ne du, o tris kartus per sezoną. Nepastebiu ir šiukšlių. Didelė bėda Vilniaus kapinėse, ypač Rasų, yra narkomanai, ten nuolat yra du trys žmonės, kurie vaikšto, suteikia turistams „paslaugas“ – parodo įdomius kapus, bet turi jiems sumokėti. „Čia ir policija nelabai padeda, net jei juos išveža, jie vėl atsiranda po kelių valandų“, – kalbėjo A.Vyšniauskienė.
Pagėgių savivaldybėje labai labai sudėtinga situacija su evangelikų liuteronų kapinėmis, – teigė A.Vyšniauskienė.
Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė pastebėjo, kad yra piktybiškai besielgiančių savivaldybių, tarkim, tos, kurios neįtraukia į savo prižiūrimų teritorijų sąrašus neveikiančių kapinių.
„Todėl gauname pranešimų, kad yra kapinės, bet jos netvarkomos. Tada bandome įpareigoti. Pernai dvejos kapinės įrašytos į savivaldybės registrą Varėnos rajone. Pagėgių savivaldybėje labai labai sudėtinga situacija su evangelikų liuteronų kapinėmis“, – teigė A.Vyšniauskienė.
Anot L.Klimkos, visa tai susiję su bendra kultūra. „Visi esame buvę prie Santuokų rūmų Vilniuje. Jie juk pastatyti ant evangelikų liuteronų kapinių, o kur yra nors viena apie tai informuojanti lenta?“ – pastebėjo etnologas.
A.Vyšniauskienė teigė, kad šiuo metu yra rengiamas projektas, kaip įamžinti šias kapines. Tačiau kada tai bus padaryta, nėra žinoma.
