Daugiakultūriškumo nesėkmė Vakaruose reiškia atvykėlių, daugiausia – musulmonų, nesugebėjimą integruotis į valstybės gyvenimą, kalbos barjerą, nedarbą, piktnaudžiavimą socialinėmis garantijomis, kultūrinius skirtumus. Tai didina socialinę atskirtį, skatina priešiškumą, sukuria ekstremizmo pavojų. Lietuvos šios problemos tikriausiai dar tik laukia, bet kibirkščiuojantį lenkų nepasitenkinimą jau galima laikyti nesėkmingos kitataučių integracijos pavyzdžiu.
Suvienodinti lengviausia
Europai svarstant, žlugo ar ne daugiakultūriškumo politika, Lietuvoje verda ginčai dėl lenkiškų pavardžių rašybos tariamos grėsmės, lengvatų tautinių mažumų moksleiviams per lietuvių kalbos egzaminą. Vilniaus gatvėse skamba raginimai Lietuvą palikti lietuviams, nors dar didysis kunigaikštis Gediminas kvietė iš užsienio atvykti įvairių profesijų meistrus ir pirklius, o lietuviai per amžius taikiai sugyveno su rusėnais, vokiečiais, totoriais, karaimais ir žydais.
Kultūros teoretiko ir filosofo, Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Gintauto Mažeikio manymu, patiems lietuviams į naudą, kad lenkai ėmė garsiai kalbėti apie savo skaudulius.
Kultūros teoretiko ir filosofo, Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Gintauto Mažeikio manymu, patiems lietuviams į naudą, kad lenkai ėmė garsiai kalbėti apie savo skaudulius. Girti reikėtų ir patriotų idėjas – jei tik Lietuvoje gyvuotų daugiakultūriškumas. O dabar tai išvirsta į vienos tautinės grupės aukštinimą ir mechanišką bandymą kitus pritempti prie jos.
„Lietuviams tik geriau, kad Lietuvos lenkai ėmė aštrinti savo problemas, – savaitraščiui „15min“ sakė filosofas. – Taip mažėja lietuvių vienmatiškumas, galima pamatyti skirtumus, svarstyti savo kultūros vietą kitos tautinės grupės atžvilgiu, permąstyti istoriją ir kultūrinį paveldą.“
Pašnekovas apgailestavo, kad šie klausimai svarstomi tik etninių santykių plotmėje, pamirštant, pavyzdžiui, religinį aspektą. Abi tautos katalikiškos, vadinasi, skirtumų nėra: „Problemas suskirstome, kaip biurokratams patogu, o tai tik išlaiko etninių grupių uždarumą, ypač tradicinių pažiūrų bendruomenėse – lenkų, lietuvių. Apie kitas teises nekalbama, nes tai – atseit kita problema. Galėtų vykti ir patriotų eitynės, jei Lietuvoje apskritai būtų multikultūralizmo politika. Lietuviškai kultūrai atstovaujančios grupės tokiu atveju rastų sau vietą ir atrodytų kur kas gražiau, nes būtų aiškus dialogas.“
G.Mažeikio žodžiais, daugiakultūriškumas yra kompleksinis dalykas, vienu metu aprėpiantis tautinius, religinius, kultūrinius, net klasinius ir lyčių santykius. Dažnai, vadovaujantis „biurokratiniu protu“, ši doktrina paverčiama tarptautiškumu – apsiribojama skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonių santykiais.
Anot filosofo, tokiose vienmatėse visuomenėse tampame panašūs vieni į kitus. Švedija ir Norvegija, priešingai, padeda žmonėms puoselėti savo kultūras, kad išryškėtų skirtumai, bet kartu derėtų nesuderinami dalykai, pavyzdžiui, moterų teisės ir islamas.
 |
| T.Shahas: „Vaikštau Londono gatvėmis ir negirdžiu anglų kalbos. Girdžiu hindi, ispanų, lietuvių. Kartais atrodo, kad Anglija praranda savo tapatybę.“ |
„Tikrovėje, kur viešpatauja biurokratinis protas, pasirenkama lengviausia perspektyva – suvienodinti, sukurti vienmačius žmones, užuot suteikus galimybę būti savo subkultūros atstovu. Reiktų įvairovę stiprinti, o ji ištrinama. Bet toks lengvas kelias tik sukelia didesnius konfliktus“, – mano G.Mažeikis.
Kultūrų hibridas
Vilniaus knygų mugėje viešėjusiam britų rašytojui, keliautojui ir dokumentinių filmų kūrėjui Tahirui Shah marga Lietuvos visuomenė pasirodė kaip didelis privalumas.
„Regiu daugelį kultūros ir istorijos sluoksnių. Jūsų visuomenė turi gylį. Keliauju į vietas, kur kartais nėra jokio žmonių judėjimo ženklų, jokios įvairovės. O jūs esate kultūrų hibridas“, – savaitraščiui „15min“ Lietuvą gyrė svečias.
Jis pats yra daugiakultūriškumo kūdikis: turi afganistaniečių ir indų parsių kraujo, gimė ir augo Didžiojoje Britanijoje, vedė indę, o dabar įsikūręs Maroke, nekalbant apie studijas ir darbą įvairiose pasaulio šalyse.
Komentuodamas prieš keletą metų nuskambėjusius britų premjero Davido Camerono žodžius, kad daugiakultūriškumas žlugo, kūrėjas teigė galintis suprasti kraštutinius dešiniuosius: „Anglų šeimos mato, kad jų gatvėje gyvena vien pakistaniečiai, kad šie prašo socialinių garantijų ir mėgina išlupti iš vyriausybės pinigų. Vargšai anglai nusivylę. Aš irgi būčiau nusivylęs.“
„Anglų šeimos mato, kad jų gatvėje gyvena vien pakistaniečiai, kad šie prašo socialinių garantijų ir mėgina išlupti iš vyriausybės pinigų. Vargšai anglai nusivylę. Aš irgi būčiau nusivylęs.“
T.Shah liūdna gimtinę matyti vis mažiau anglišką. „Vaikštau Londono gatvėmis ir negirdžiu anglų kalbos. Girdžiu hindi, ispanų, lietuvių. Kartais atrodo, kad Anglija praranda savo tapatybę. Maroke tapatybė yra labai stipri, ji yra visuomenės širdis. Žmonės gerbia karališkąją šeimą. Niekas nesišaipytų iš karaliaus. Anglai daugiau nieko neveikia, tik juokauja apie karalienę. Lietuvoje turite stiprią tapatybę. Gal tik užsienietis gali tai pastebėti“, – kalbėjo pašnekovas.
Svečias teigė per trumpą viešnagę susidaręs įspūdį, kad mūsų šalyje gyvenantys lenkai ir rusai ne visiškai integravęsi į lietuvių dominuojamą visuomenę: „Turi daryti, kas priimtina šalyje. Afganistane norėjau vilkėti šortus, bet tai nepadoru. Manau, taip pat nepriimtina vilkėti burkas Europoje. Privalai pritapti prie vietos, kur gyveni. Mano tėvas sakė: jei gyveni Anglijoje, kalbėk angliškai geriau nei kas nors kitas. Gali būti kitoks, bet vietą, kur gyveni, reikia gerbti.“
Europiečiai bijo savęs?
Kitas Knygų mugės svečias – ketvirtį amžiaus Nyderlanduose gyvenantis iranietis rašytojas Kaderas Abdolah įsitikinęs, kad daugiakultūriškumas tėra politinis terminas ir neteisinga etiketė.
Savo šalis žmonės palieka su kultūriniu bagažu, bet, įsikūrę svetur, per 20–30 metų gali sėkmingai tapti kitos visuomenės dalimi, nors kai kurie vis tiek neišmoksta kalbos, ieško saviškių ir gyvena savotiškuose getuose.
Rašytojas nelinkęs šių žmonių vadinti imigrantais. Atviroje JAV visuomenėje didžiuma yra atvykėliai ar jų palikuonys, o Europoje į tai tebežiūrima senamadiškai, primetamos taisyklės. Atvykėlių pareiga – priimti naujos šalies kultūrą, bet kartu puoselėti savąją, gabaliuką jos prilipdyti prie bendros mozaikos.
„Europai visų prašyti pasikeisti pavojinga, ji susirgs. Imigrantai turi priimti taisykles, bet vaikams turi perduoti savo kalbą ir tradicijas, kad visuomenėje viskas susimaišytų“, – receptą pateikė K.Abdolah.
Kas verčia priešintis atvykėliams – baimė dėl darbo vietų, nenoras priimti kitos kultūros? Atmetimo reakcija esą žmogiška, bet labiausiai europiečiai bijo patys savęs, įsitikinęs K.Abdolah.
 |
| K.Abdolah: „Imigraciją lemia ne tai, kad kažkas nori atvažiuoti, o tai, kad reikia žmonių.“ |
„Europą kankina problemos, kurios visu stiprumu pasireikš po 200 metų. Ji sensta, europiečių – lietuvių, olandų – mažėja. Per kitus 50 metų atvyks šimtai tūkstančių afrikiečių ir azijiečių, įlies naujo kraujo ir Europa vėl bus stipri. Imigraciją lemia ne tai, kad kažkas nori atvažiuoti, o tai, kad reikia žmonių“, – svarstė rašytojas.
Europos lyderiai pasiduoda
2010 metų rudenį jauniesiems vokiečių krikščionims demokratams ištarti kanclerės Angelos Merkel žodžiai kone prilygo nukritusiam meteoritui, nors, apžvalgininkų teigimu, ji garsiai pasakė tai, kas seniai buvo aišku daugeliui, – daugiakultūrės visuomenės nepavyko sulipdyti.
Įsitikinimas, kad vokiečiai ir imigrantai – šaliai po karo padėję atsigauti kviestiniai darbininkai bei jų palikuonys, gali laimingai gyventi kartu, pasirodė iliuzija. A.Merkel pripažino, kad atvykėliai nedėjo pakankamai pastangų integruotis, pramokti vokiškai, bet paskubėjo pridurti, kad imigrantai Vokietijoje vis tiek laukiami.
Kas trečias vokietis pyksta, jog šalį užtvindė užsieniečiai, antra tiek įsitikinę, kad šiuos vilioja tik socialinė gerovė.
Centrinio banko pareigūnas Thilo Sarrazinas kirto stipriau – savo knygoje jis pareiškė, kad „Berlyno turkai neproduktyvūs jokioje srityje, išskyrus prekybą vaisiais ir daržovėmis“, o imigrantus apkaltino dėl visuomenės žlugimo. Tokie pareiškimai jam kainavo postą, bet ne populiarumą.
Kas trečias vokietis pyksta, jog šalį užtvindė užsieniečiai (pagal imigrantų skaičių – 10,7 mln. iš 82 mln. gyventojų – ši šalis nusileidžia tik JAV ir Rusijai), antra tiek įsitikinę, kad šiuos vilioja tik socialinė gerovė. Mažiau nei dešimtadalis mano, kad imigrantai sėkmingai prisitaikė, bet pusei arabai atrodo nemalonūs. 13 proc. vokiečių apsidžiaugtų fiureriu valdžioje, kas antras apribotų islamo praktiką, penktadalis nepatenkintas žydų įtaka.
Po kelių mėnesių britų premjeras Davidas Cameronas pakartojo: daugiakultūriškumo doktrina žlugo. Ji paskatino segregaciją, atskirų kultūrų atstovus laikytis kas sau ir prieštarauti dominuojančioms vertybėms.
D.Cameronas pasiūlė nebefinansuoti etninių grupių, kurios nesilaiko demokratiškų vertybių, ir nutraukti pasyvios tolerancijos praktiką, kai įstatymų nepažeidžiantys imigrantai paliekami ramybėje bei, pavyzdžiui, tęsia prievartinių santuokų tradiciją.
„Taip, ji žlugo“, – po kelių dienų aidu atsiliepė tuometis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, televizijos debatuose paklaustas apie imigrantų religinių ir kultūrinių skirtumų puoselėjimo politiką. Esą reikia gerbti įvairovę, bet nereikia visuomenės, kurioje bendruomenės gyvena viena šalia kitos. „Mes per daug rūpinomės atvykėlių tapatybe ir nepakankamai galvojome apie juos priimančios šalies tapatybę“, – aiškino jis.
Lietuviai nemėgsta kitataučių
Lietuvoje daugėja manančiųjų, kad valstybė turi skirti daugiau dėmesio imigrantų integracijai (lietuvių kalbos kursams, vaikų švietimui), ir vis mažiau galvoja, kad šie naudingi ekonomikai.
Pernai atliktos Etninių tyrimų instituto apklausos duomenimis, 7 iš 10 apklaustųjų užsieniečius įsileistų, jei jiems būtų darbo, o ketvirtadalis atvykti dirbti apskritai uždraustų. 6 iš 10 gyventojų nenorėtų imigrantų iš Afrikos, beveik tiek pat nepageidauja kinų. Maždaug pusė nepritaria turkų, kazachų ir kaukaziečių imigracijai.
Gyventojų registro tarnybos duomenimis, pastaraisiais metais imigrantų Lietuvoje mažėjo. 2009 m. jų buvo apie 28,5 tūkst., o 2011 m. – mažiau nei 26,6 tūkst.
