Lietuvos žydų bendruomenės atstovai smurtą ir padažnėjusius išpuolius Europoje visų pirma sieja su čia gyvenančiais musulmonais.
„Situacija Europoje šiandien yra gana nepalanki, negraži, ir aš bijau, kad nebūtų dar blogiau, nei yra dabar. Esu pokario vaikas. Daug kas kalba, kad ši karta, kurių tėvai išgyveno karo baisybes, turi nemažai problemų, nes mes visą laiką bijome. Ir aš asmeniškai bijau, kad vėl neateitų buvę laikai. Dabartiniai įvykiai man primena nacistinę Vokietiją – ir ten viskas prasidėjo nuo paprastų dalykų: kažkas kažką įžeisdavo, išdauždavo kokią parduotuvės vitriną, ir po truputį buvo einama iki to, kas įvyko“, – sako Vilniaus Šalomo Aleichemo žydų gimnazijos direktorius Miša Jakobas.
Žydų šeimose populiarus tostas, kai linkima kitąmet susitikti Jeruzalėje. O Biblijoje galima atrasti žydų posakį iš Babilono vergovės laikų: „Jeigu aš užmiršiu tave, Jeruzale, tebūna užmiršta mano dešinė. Teprilimpa mano liežuvis prie gomurio, jeigu aš tavęs neminėsiu, jei tavęs nelaikysiu didžiausia savo linksmybe.“
Vakarų Europoje pastebimos padidėjusios žydų migracijos į Izraelį tendencijos visų pirma siejamos su prastėjančia saugumo situacija ir stiprėjančiu antisemitizmu.
Dabar Vakarų Europoje pastebimos padidėjusios žydų migracijos į Izraelį tendencijos visų pirma siejamos su prastėjančia saugumo situacija ir stiprėjančiu antisemitizmu.
Pavyzdžiui, iš Prancūzijos, kurioje gyvena per pusę milijono žydų, pernai išvyko 7 tūkst. – dvigubai daugiau nei ankstesniais metais. Prancūzija jau tapo valstybe, iš kurios į Izraelį atvyksta daugiausiai imigrantų.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu po išpuolių virtinės paragino Senojo žemyno žydus persikelti į Izraelį.
„Ši atakų banga veikiausiai tęsis. Žydai nusipelnė saugiai gyventi visose šalyse, bet savo broliams ir seserims žydams sakome – Izraelis yra jūsų namai“, – pabrėžė premjeras.
Tokie politiko žodžiai Europoje nebuvo sutikti palankiai, o ir žydų bendruomenės kritikavo premjero kvietimą.
„Tai nėra pats teisingiausias būdas kovoti su terorizmu – tiesiog bėgti į kitą valstybę. Izraelis yra žydų valstybė, bet ir žydai yra skirtingi, žydas, gyvenantis Europoje, yra ir europietis, savo valstybės pilietis. Kodėl jis dabar turi bėgti? Ar tai tikrai yra būdas visiems išsigelbėti nuo terorizmo ir išvengti baimės?“ – svarsto Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Pasak jos, prognozuoti, kad vienoks ar kitoks pasirinkimas yra vienintelis ir teisingas – labai sudėtinga. Ji pateikia pokarinės Jeruzalės pavyzdį, kur atmosfera karą pergyvenusiems žydams taip pat nebuvo pati palankiausia. Jau iki karo Izraelyje gyvenę žydai ne tik gailėjo išgyvenusiųjų, bet ir juos smerkė, klausdami, kodėl jiems reikėjo taip ilgai pasilikti nacistinėje Vokietijoje ir kitose Europos šalyse.
„Kas gi galėjo pagalvoti, kad Lietuvos kaime ateis kaimynas ir tave nužudys? Ar buvo tokia mintis kam nors atėjusi į galvą? Todėl vienareikšmių gyvenimo receptų neįmanoma atrasti ir dabar“, – sako F.Kukliansky.
„Kas gi galėjo pagalvoti, kad Lietuvos kaime ateis kaimynas ir tave nužudys? Ar buvo tokia mintis kam nors atėjusi į galvą? Todėl vienareikšmių gyvenimo receptų neįmanoma atrasti ir dabar“, – sako F.Kukliansky.
Nacistinės okupacijos laikotarpiu Lietuva neteko didžiausios dalies žydų bendruomenės iš visų Europos valstybių. Vos per keletą 1941 m. mėnesių buvo išžudyta per 150 tūkst. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų.
Iš viso per Antrąjį pasaulinį karą žuvo 195–196 tūkst., tai yra apie 96 proc. visų Lietuvos žydų.
Lietuva prarado šimtmečius kurtą čia gyvenusių žydų civilizaciją, štetlų (miestelių) kultūrą, didelę dalį šalies kultūros, mokslo ir ekonomikos elito, talentingus įvairiausių sričių profesionalus, kraštą mylėjusius ir jam dirbusius žmones.
Šiandieninė Lietuvos žydų bendruomenė vienija per 5 tūkst. narių. Daugiausiai jų telkiasi Vilniuje ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose.
F.Kukliansky pasakoja, kad žydai iš Lietuvos šiuo metu praktiškai neišvažiuoja: pasitaiko pavienių atvejų, kai emigruojama į Izraelį, tačiau žydų bendruomenės skaičius yra stabilus ir priklauso tik nuo bendrų demografinių tendencijų. Nemažėja ir Vilniuje veikiančio žydų darželio „Salvija“ bei Vilniaus Šalomo Aleichemo žydų gimnazijos mokinių skaičius.
„Visada sakau – nebėra kam išvažiuoti, beveik visi išvažiavo aštuntajame dešimtmetyje, daug kas išvyko ir po nepriklausomybės paskelbimo. Jau mažai kam ir beliko važiuoti. O likusieji Lietuvoje susitvarkė savo gyvenimą čia. Galima labai neblogai gyventi ir Lietuvoje: čia puikus ir gražus kraštas, žmonės dori, kultūra man priimtina. Čia išaugau, dirbu savo mėgstamą darbą, auklėju įvairių tautybių vaikučius, šiuo metu tikrai esu laimingas. Duok Dieve, kad tik karo nebūtų“, – sako žydų gimnazijos direktorius M.Jakobas.
Vis dėlto Lietuvos žydų bendruomenės atstovai sulaukia stereotipinių vertinimų, nepakantumo ar antisemitizmo apraiškų.
Pernai JAV nevyriausybinės organizacijos „Anti-Defamation League“ 102 pasaulio šalyse atliktas antisemitizmo tyrimas parodė, kad lietuviai yra labiausiai antisemitiški Baltijos šalyse.
JAV nevyriausybinės organizacijos „Anti-Defamation League“ 102 pasaulio šalyse atliktas antisemitizmo tyrimas parodė, kad lietuviai yra labiausiai antisemitiški Baltijos šalyse.
Apklausos metu respondentų buvo prašoma įvertinti 11 stereotipinių teiginių apie žydus. Jeigu respondentas į daugiau nei pusę į jų atsakė teigiamai, jo pažiūros įvertintos kaip antisemitiškos.
Tokių žmonių Lietuvoje – 36 proc. (Latvijoje – 28 proc., Estijoje – 22 proc.).
Atliekant tyrimą išaiškėjo ir tam tikros demografinės tendencijos: vyrams labiau būdingas stereotipinis mąstymas, Lietuvoje, kitaip nei daugelyje kitų pasaulio kraštų, šalies jaunimas panašiai linkęs į antisemitizmą kaip ir vidutinio amžiaus žmonės.
Net 34 proc. apklaustųjų teigė, kad niekada nėra sutikę ir bendravę su žydų tautybės asmeniu, o didžioji dalis apie žydus sužino iš televizijos ir interneto.
Be to, net 14 proc. apklaustųjų nėra nieko girdėję apie Holokaustą Antrojo pasaulinio karo metais, ketvirtadalis teigė, kad per karą žuvusių žydų skaičius yra dirbtinai padidintas.
Lietuvos gyventojai nežinojo ir kiek šalyje gyvena žydų: daugiausiai (43 proc.) sakė manantys, kad žydų dalis sudaro 2–10 proc. Lietuvos populiacijos, nors iš tikrųjų žydų tautybės žmonių šiuo metu yra tik 0,17 proc. Tiesa, būtina paminėti, kad atliekant tyrimą apklausta tik penki šimtai respondentų.
Apie tris šimtus narių vienijančios Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininko Felikso Pozemskio teigimu, pastaruoju metu situacija šalyje pagerėjo – sumažėjo negatyvių ar antisemitinių komentarų internete, pastebimai pasikeitė ir požiūris spaudoje. O įveikti labiausiai išplitusį vadinamąjį buitinį antisemitizmą nėra paprasta, nes tam daug įtakos turi šeimos kontekstas bei švietimo sistema.
Įveikti labiausiai išplitusį vadinamąjį buitinį antisemitizmą nėra paprasta, nes tam daug įtakos turi šeimos kontekstas bei švietimo sistema.
Vytauto Didžiojo universiteto politologo Bernaro Ivanovo manymu, radikalių islamistų išpuoliai Europoje neturėtų sukelti galimų paaštrėjimų ir išpuolių prieš sinagogas ar paveldo objektus Lietuvoje, tačiau antisemitizmo apraiškų šalyje užtenka ir be europinių pretekstų.
Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia pernai balandį vienoje Kauno picerijų įvykusį incidentą, kai į restoraną atėjo nacistine uniforma vilkintis asmuo ir tik britų fotografui užteko pilietinės drąsos iškviesti policiją ir tai įvertinti, o daugumai lietuvių tai pasirodė visiškai normalu.
„Prisimename ir tam tikras publikacijas, karikatūras spaudoje. Tylus visuomenės pritarimas tam, deja, yra, o pats antisemitizmas Lietuvoje nėra reflektuojamas ir nėra įvertintas. Daugeliui žmonių tai yra tamsus miškas ir jie patys to nesuvokia, galbūt laikydami save nacionalistais ar tiesiog mylinčiais tėvynę. Nėra jokios diskusijos šiuo klausimu, nesimato ir iniciatyvų iš mokslininkų ar žiniasklaidos pusės, kad visuomenė pagaliau gautų tam tikrą suvokimą ir refleksiją apie tai, kas yra nacizmas, kas yra antisemitizmas, kuo modernus antisemitizmas skiriasi nuo tradicinio ir pan.“, – įsitikinęs mokslininkas.
Pasak jo, tai yra visos pokomunistinės erdvės fenomenas, ir Lietuva, kurioje Holokausto tragedija daugelį metų buvo traktuojama kaip „sovietinių piliečių žudynės“, čia niekuo neišsiskiria. Pavyzdžiui, ir Vokietijoje deramas Holokausto įvertinimas užtruko daugelį metų, kol pagaliau buvo nustatytas adekvatus santykis su praeitimi. O komunistinėje Rytų Vokietijoje to iki šiol nepadaryta, todėl ir dabar čia kur kas daugiau neonacistinių grupuočių bei antisemitizmo.
Labiausiai Lietuvos žydų bendruomenę šiandien žeidžiantis reiškinys yra kone kasmet per svarbiausias nacionalines šventes rengiamų eitynių metu skambantys „Lietuva – lietuviams“ ir kiti panašūs nacionalistiniai šūkiai.
Pasak F.Kukliansky, tai jau tapo taip įprasta, kad niekas nebekreipia dėmesio. Tačiau vis dėlto derėtų – juk tai parodo, kad dalis šias eitynes rengiančių organizacijų narių ne visus Lietuvos gyventojus laiko visaverčiais.
„Tai yra tendencija ir su ja reikia kovoti. Tokie šūkiai stumia į labai nemalonią padėtį, mus lyg erzina ir stengiasi įvelti į kažkokius nereikalingus konfliktus, debatus. Antisemitizmas Lietuvoje nėra paplitęs ryškus reiškinys, šiuo metu dėl to vyksta vos vienas ikiteisminis tyrimas. Turime daug organizacijų, kurios šiuo klausimu rūpinasi kartais net daugiau nei mes patys. Bet, mano supratimu, jeigu tokie pasisakymai per vieną didžiausių Lietuvos švenčių yra galimi, tuomet dar ne viskas padaryta“, – pabrėžia Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.
Į tokio pobūdžio akcijas jautriai reaguoja ir M.Jakobas. Pasak jo, visuomet stebina labai siauras tokių žmonių mąstymas – šiuolaikinis globalus pasaulis juk jau nebėra toks, kuriam tiktų toks vienpusiškas požiūris.
„Įsivaizduokite, jeigu dabar Londone žmonės išeitų į gatves ir skanduotų: lietuviai, lauk namo. Arba ir Izraelyje, kur taip pat gyvena lietuvių, ar esate girdėję, kad kas nors taip šauktų? Kai islamistai susidorojo su krikščionimis Egipte, kodėl neišėjus Vasario 16-ąją ir nepareiškus solidarumo, užuojautos žuvusiems krikščionims, kad tokie dalykai daugiau nesikartotų. Savo šalį reikia mylėti, būti patriotais ir nacionalistais iki tam tikro lygio, bet nė vieno žmogaus negalima įžeidinėti, iš jo juoktis, nes jie taip pat čia dirba tėvynės labui, moka mokesčius“, – samprotauja pedagogas.
„Savo šalį reikia mylėti, būti patriotais ir nacionalistais iki tam tikro lygio, bet nė vieno žmogaus negalima įžeidinėti, iš jo juoktis, nes jie taip pat čia dirba tėvynės labui, moka mokesčius“, – sako M.Jakobas.
Nors išpuoliai Europoje žydų bendruomenes sukrėtė, didžiausias Lietuvos žydų rūpestis šiuo metu yra ne jų saugumas, bet deramas jų istorijos, paveldo ir atminimo įprasminimas. F.Kukliansky teigimu, tiek apie Holokaustą, tiek apie žydų indėlį ir vaidmenį Lietuvos istorijoje iki šiol kalbama per mažai.
Be to, visuomet stengiamasi labiau pabrėžti tik malonius ir patogius dalykus, skaudžią ir tragišką istoriją nutylint ar mėginant ją pagražinti.
Klaipėdoje netrukus iškils paminklas Abiejų Tautų Respublikos karvedžiui, Napoleono kariuomenės karininkui žydui Berekui Joselevičiui. Didžiąją dalį lėšų projektui surinko žydų bendruomenė, nors jis garsino ir Lietuvos vardą, o Lenkijoje sunku atrasti miestelį, kuriame nebūtų B.Joselevičiaus vardu pavadintos gatvės.
Ilgai diskutuota ir apie verslininko, sionisto, Izraelio vėliavos autoriaus Dovydo Volfsono įamžinimą jo gimtuosiuose Darbėnuose, tačiau iki šiol čia nėra net lentelės jo atminimui.
Kaip nėra įprasmintas ir žydų gelbėtojos Onos Šimaitės, teisininko Jokūbo Robinzono ir daugelio kitų Lietuvos istorijai reikšmingų žmonių atminimas.
„Tiek daug dar reikia padaryti, bet kaip ir dėl visko biurokratinėje sistemoje – pakalbame ir išsiskirstome. Galbūt aš esu maksimalistė ir per daug noriu. Nemažai yra padaryta, bet turėtų būti padaryta dar daugiau, – teigia F.Kukliansky. – Žydų bendruomenė šiuo metu yra viena aktyviausių tautinių bendruomenių, stengiamės nepamesti savo kultūros, identiteto, norime savo vaikams perduoti nors tą likutį, kuris mums liko ir kuris atgimė kartu su nepriklausoma Lietuva. Dalyvaudami visose žydų organizacijose, mes propaguojame Lietuvos kultūrą, pagal išgales rūpinamės paveldu. Nuoširdžiai, nepaisant to, kas atsitiko tarp lietuvių ir žydų, mylime savo valstybę, norime būti jai naudingi ir prisidėti prie visko, kas progresyvu.“
Atskirties istorija
Istorikas dr. Elmantas Meilus įsitikinęs, kad antisemitizmo, juolab Holokausto tema lietuviams yra tarsi slaptas kompleksas, kurio didžioji dalis mūsų tautiečių nenori pripažinti.
Pasak istoriko, visi suprantame, kad Holokaustas vyko, tačiau nenorime prisiimti dėl to kaltės. Vyrauja požiūris, kad esame aukos, tie, kuriuos visada skriaudė, kuriems tekdavo nuolatos gintis. Jei įvyko kas nors blogo, kaltė dėl to primetama saujelei „blogiečių“, o savos atsakomybės kratomasi.
Nors žydų žudynėse iš tiesų dalyvavo palyginti nedidelė dalis lietuvių (panaši dalis juos gelbėjo), reikėtų pripažinti, kad absoliuti dauguma tai stebėjo ir nieko nedarė. Ne paslaptis, kad dalis dėl to jautėsi piktdžiugiškai: mano rankos švarios, bet jiems taip ir reikia – gavo pagal nuopelnus.
Nors žydų žudynėse iš tiesų dalyvavo palyginti nedidelė dalis lietuvių (panaši dalis juos gelbėjo), reikėtų pripažinti, kad absoliuti dauguma tai stebėjo ir nieko nedarė.
„Slaptas, neatviras antisemitizmas tarp nemažos dalies lietuvių visada buvo ir išliko. Skirtumas tik tas, kad 1941 m. jis prasiveržė. Manau, tai lėmė 1940–1941 m. situacija – sovietinė okupacija“, – svarsto E.Meilus.
Pasak jo, kadangi tada patys ne geriausiai pasirodėme ir savo likimą atidavėme į svetimųjų rankas, susikaupė daug pykčio, ir natūraliai imta ieškoti kaltų.
Kaip dažnai nutinka, kaltu tapo artimiausias, tačiau svetimas, kitoks.
Istorikas atkreipia dėmesį: nors pasišaipymų, požiūrio į žydus, kaip kitokius, būta visada, kitaip nei daug kur kitur, Lietuvoje neatsirado teorinio, esą „moksliškai“ pagrįsto antisemitizmo. Nors tarp lietuvių požiūris į žydus, kaip į svetimus, egzistavo, tai nebuvo piktybiška ir, kitaip nei Rusijos imperijoje ar Europoje, neperaugdavo į pogromus (Vakaruose – viduramžiais, Rytų ir Vidurio Europoje – naujaisiais laikais).
Iki Abiejų Tautų Respublikos žlugimo žydai gyveno pagal savo tvarką ir buvo mažai integruoti į vietinę visuomenę. Jei kildavo bylų, jie tai spręsdavo tarp savęs, o ne bendruose teismuose (nebent bylos kildavo su krikščionimis), taip pat jie išlaikė savo religiją, kitonišką gyvenimo būdą ir papročius.
„Pavyzdžiui, net teismuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu buvo sakoma „žydas ir žmonės“. Vadinasi, „žydas“ buvo tarsi atskira teisinė kategorija, – pateikia pavyzdį E.Meilus. – Arba, sakykime, tarpukario Lietuvoje buvo sukurta keletą metų veikusi Žydų reikalų ministerija. Jie būdavo nuolat išskiriami iš visuomenės, neskatinami integruotis, tad požiūris į žydą, kaip į kažką šalia gyvenantį, įprastą, bet vis dėlto svetimą, nuolatos buvo stiprinamas.“
Istoriškai susiklostė, kad žydai buvo turtingesni. Jie garsėjo kaip prekybininkai, verslininkai (tarpukariu daugiausia žydai valdė prekybos, pramonės įmones), bankininkai, taip pat amatininkai. Nuo viduramžių krikščionims buvo draudžiama imti palūkanas, tad šią nišą natūraliai užėmė žydai – taip atsirado pasiturintis bankininkų sluoksnis.
Kadangi žydai dominavo ekonomikoje, prakutusiems lietuviams bandant įeiti į verslą įtampa tarp tautų stiprėjo. Natūralu, kad lietuviai, kaip ir žydai, pirmiausia palaikė savus. Lietuviai, dominuojanti tauta šalyje, aišku, bandė daryti spaudimą tiek administracinėmis, tiek fizinėmis priemonėmis (pavyzdžiui, langus išdaužydavo), taip pat spaudoje ėmė rodytis antisemitinių publikacijų (ypač kai į valdžią Vokietijoje atėjo Adolfas Hitleris).
„Čia labai teigiamą vaidmenį suvaidino tuometinis prezidentas Antanas Smetona, kuris ir spaudą, ir verslininkus privertė elgtis korektiškiau ir viešai antisemitinių dalykų neeskaluoti“, – pastebi E.Meilus.
Jo požiūriu, nemažai įtampų kildavo ir dėl to, kad tiek carinės imperijos, tiek stalinizmo laikotarpiu dalis žydų veikė kaip priešų, o ne tautos, su kuria gyvena, pusėje.
Pavyzdžiui, carinės Rusijos laikais nemažai žydų, norėdami įsiteikti tuometinei valdžiai ir išlaikyti savo ekonomines pozicijas, pritarė rusifikavimo politikai. Bet štai Vaižganto „Pragiedruliuose“ nemažai vietos skirta istorijoms apie žydų ir lietuvių bendradarbiavimą platinant uždraustą lietuvišką spaudą.
Vaižganto „Pragiedruliuose“ nemažai vietos skirta istorijoms apie žydų ir lietuvių bendradarbiavimą platinant uždraustą lietuvišką spaudą.
Gana daug žydų kilmės žmonių buvo ir tarp sovietinės administracijos pareigūnų, dirbo represinėse struktūrose stalinizmo laikotarpiu. Kaip yra rašęs istorikas Augustinas Janulaitis, žydai nuolatos būdavo tarp kūjo ir priekalo, nes rusų valdžia juos dažnai laikė nepatikimais elementais, galimais išdavikais, o lietuviai – rusų padlaižiais ir konkurentais.
Antisemitizmas pasaulyje stiprėja
Pagal apibrėžimą antisemitizmas – tai prieš žydus, kaip religinę ar rasinę grupę, nukreiptas priešiškumas ar diskriminacija. Patys žydai antisemitizmą supranta plačiau – kaip diskriminavimą, neapykantą ir išankstinį nusistatymą prieš žydus, kaip religinę ar rasinę, taip pat nacionalinę ar etninę grupę.
Po Antrojo pasaulinio karo labai stiprių antisemitinių nuotaikų bent jau Europoje ilgą laiką beveik nebuvo. Netgi priešingai – galima sakyti, vyravo „antiantisemitizmas“.
Visi buvo sukrėsti Holokausto tragedijos, kai vienų žmonių rankomis buvo nukankinta ir išžudyta milijonai kitų, visiškai nekaltų vaikų, moterų ir vyrų, ir tik todėl, kad šie turėjo žydiško kraujo.
Visi buvo sukrėsti Holokausto tragedijos, kai vienų žmonių rankomis buvo nukankinta ir išžudyta milijonai kitų, visiškai nekaltų vaikų, moterų ir vyrų, ir tik todėl, kad šie turėjo žydiško kraujo.
Tačiau nuo pastarojo didelio karo praėjo septyni dešimtmečiai ir į Europą vėl atslinko tamsus antisemitizmo šešėlis. Tiesa, dabar tokiomis nuotaikomis ypač persiėmę čia gyvenantys musulmonai, nors antisemitinių minčių pasitaiko ir kitų europiečių galvose. Kartais prasitaria net politikai.
Vienas Holokaustą išgyvenęs žydas, dabar jau senukas, minėjime prie Aušvico stovyklos prieš porą savaičių sušuko: „Daugiau nenoriu čia sugrįžti!“
Jo žodžiai puikiai perteikia Europoje gyvenančių žydų nuotaikas matant vis dažniau pasikartojančius išpuolius, per kuriuos žydai nukenčia ne vien dėl to, kad buvo tik atsitiktiniai praeiviai.
Kopenhagoje žudikas mėgino įsiveržti į žydų renginį, kuriame dalyvavo per 80 žmonių, daugiausia vaikų. Kas žino, kuo tai būtų pasibaigę, jei ne žudiką sulaikęs ir savo gyvybę paaukojęs vyras.
Prieš mėnesį visus sukrėtė žudynės Paryžiaus košerinio maisto parduotuvėje, į kurią tiesiu taikymu nuvyko „Charlie Hebdo“ redakciją prieš tai šaltakraujiškai iššaudęs nusikaltėlis.
Ir tai jau nebe pavieniai atvejai, o vis dažniau pasikartojanti tendencija, žydams kelianti šiurpą.
Pernai keturi žmonės žuvo Žydų muziejuje Briuselyje. 2012 m. rabinas ir trys mažamečiai vaikai buvo nužudyti žydų mokykloje Tulūzoje.
O kur dar antisemitiniai išpuoliai, per kuriuos, laimei, apsieinama be aukų. Tokių atvejų ypač padaugėjo nuo praėjusių metų vasaros.
Pavyzdžiui, pernai liepą vos per vieną savaitę buvo surengti išpuoliai prieš aštuonias Prancūzijos sinagogas. Vieną jų Paryžiaus Sarcelio priemiestyje apmėtyta padegamaisiais užtaisais stebint 400 žmonių miniai.
Per išpuolius buvo nuniokotas ir apiplėštas košerinio maisto prekybos centras, taip pat vaistinė. Būta plakatų su šūkiais „Mirtis žydams“ ir „Perpjaukime žydams gerkles“.
Prancūzijos sostinės Barbeso rajone akmenis svaidę protestuotojai degino Izraelio vėliavas.
O štai Vokietijos Vupertalio mieste „Molotovo kokteiliais“ apmėtyta sinagoga, kuri buvo sugriauta per Krištolinę naktį 1938-aisiais. Berlyno imamas Abu Bilalas Ismailas savo ruožtu paragino Alachą „sunaikinti sionistus žydus – suskaičiuoti juos visus iki vieno“.
Frankfurte vienas antisemitinę kampaniją surengęs asmuo pro langą mėtė butelius, Hamburge po Izraeliui paremti skirto mitingo buvo sumuštas senyvas vyras, Berlyne žydų ortodoksų paauglys sulaukė smūgių į veidą.
Beje, anksčiau tarp Izraelio ir palestiniečių konflikto bei antisemitinių išpuolių Europoje būta aiškaus ryšio.
2008–2009 m. Izraeliui Palestinos teritorijose vykdant operaciją „Išlydytas plienas“, per tris savaites Prancūzijoje buvo užfiksuoti 66 antisemitiniai išpuoliai. Tačiau dabar išpuoliai ir protestai vis rečiau susiję su politiniais įvykiais ir vis dažniau – su stiprėjančiu antisemitizmu visuomenėje.
Vokietijos centrinės žydų tarybos prezidentas Dieteris Graumannas teigia, kad dabar yra patys blogiausi laikai nuo pat nacių eros. O Prancūzijos žydų organizacijas vienijančios grupės „Crif“ prezidentas Roger Cukiermanas teigia, kad antižydiškos nuotaikos šalyje pranoksta paprasčiausią politinį ar humanitarinį pasipriešinimą dabartinei Izraelio kovai Gazoje.
„Paryžiaus gatvėse jie nešaukia „mirtis izraeliečiams“, jie šaukia „mirtis žydams“, – teigia R.Cukiermanas.
„Paryžiaus gatvėse jie nešaukia „mirtis izraeliečiams“, jie šaukia „mirtis žydams“, – teigia R.Cukiermanas.
Antisemitinius išpuolius dar pernai pasmerkė Vokietijos kanclerė Angela Merkel bei Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas.
Tačiau pavojus žydams kyla ne tik šiose šalyse. Antisemitizmą Nyderlanduose stebinti institucija „Cidi“ teigia, kad pasitaiko savaičių, kai sulaukiama iki šimto pavojaus skambučių, o Amsterdamo rabino Benjamino Jacobso durys kelis kartus buvo apmėtytos akmenimis. Belgijoje vienai moteriai buvo pranešta, kad parduotuvė žydų šiuo metu neaptarnauja.
Italijos sostinėje Romoje parduotuvių ir kitų įmonių savininkai žydai ant langų ar apsauginių žaliuzių ryte dažnai randa išpaišytus antižydiškus šūkius ar svastikas.
Žinoma, negalima sakyti, kad Europoje susikoncentravo visi pasaulio antisemitai. Antisemitiniais laikytinų išpuolių pasitaiko ir kituose žemynuose.
Negalima sakyti, kad Europoje susikoncentravo visi pasaulio antisemitai. Antisemitiniais laikytinų išpuolių pasitaiko ir kituose žemynuose.
2008 m. Mumbajuje (Indija) keturi teroristai, šaudydami žmones miesto kavinėse ir viešbučiuose, yrėsi link nedidelio žydų ortodoksų centro, kuriame žiauriai nužudė jauną rabiną ir jo nėščią žmoną.
Artimųjų Rytų tyrimų instituto ataskaitoje apie antisemitizmą cituojamas per religinę Egipto televiziją „Al Rahma“ 2009 m. kalbėjęs Egipto dvasininkas Muhammadas Husseinas Yaqubas: „Jei žydai mums atiduotų Palestiną, ar mes juos pamiltume? Aišku, kad ne. Jie yra mūsų priešai ne todėl, kad okupavo Palestiną. Net jei jie niekada nieko nebūtų užėmę, jie vis tiek būtų mūsų priešai. Mes juos naikinsime tol, kol planetoje neliks nė vieno vienintelio žydo.“
Įvertinti, kiek pasaulyje yra panašiai mąstančių žmonių, nelengva. Tačiau šį tą pasakyti gali gyventojų apklausos.
Neseniai Antidefamacijos lygos atlikta studija, kurios metu 102 šalyse apklausta 53,1 tūkst. žmonių, liudija, kad Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje antisemitinėmis nuotaikomis gyvena trys ketvirtadaliai (74 proc.) visų apklaustųjų, Rytų Europoje – trečdalis (34 proc.), Vakarų Europoje tokių yra ketvirtadalis (24 proc.), Pietų Amerikoje – penktadalis (19 proc.).
Per kitą apklausą, atliktą tyrimų centro „Pew Research Center“, siekta išsiaiškinti, kiek musulmonų gyvenamuose regionuose yra žydus palankiai vertinančių žmonių. Skaičiai buvo apgailėtini – paaiškėjo, kad Turkijoje žydus palankiai vertina 4 proc. gyventojų, Libane – 3 proc., o štai Egipte, Jordanijoje ir Pakistane – vos 2 proc. apklaustųjų.
Nesame pasirengę
Ar pasaulyje stiprėjanti įtampa gali privesti prie smurto Lietuvoje? Kartu, atsižvelgiant į pastaruosius išpuolius Danijoje, kyla klausimas, ar prireikus Lietuva būtų pasirengusi apsisaugoti nuo teroristinių atakų, ar esame vien lengvas taikinys?
Politologas doc. dr. Tomas Janeliūnas mano, kad nesame tinkamai pasirengę potencialiems teroristiniams išpuoliams Lietuvoje, tačiau pabrėžia, kad kitos šalys taip pat nepasirengusios. Visos valstybės šiuo požiūriu yra potencialiai pažeidžiamos, nepaisant to, kokio lygio yra jų saugumo sistemos.
„Tai labai sunkiai prognozuojamos grėsmės. Be didelių investicijų į žvalgybą nuspėti tokio tipo grėsmių apskritai neįmanoma, – įsitikinęs politologas. – Pastaraisiais metais Lietuva tam didelio dėmesio neskyrė. Manoma, kad mūsų šalyje pagrindo teroristiniams išpuoliams yra labai nedaug.“
„Tai labai sunkiai prognozuojamos grėsmės. Be didelių investicijų į žvalgybą nuspėti tokio tipo grėsmių apskritai neįmanoma“, – įsitikinęs T.Janeliūnas.
Taigi tinkamai tam pasirengę nesame, o mūsų ramybę daugiausia lemia tai, kad Lietuvoje nėra buvę panašių precedentų ir nematyti nerimą keliančių veiksnių.
Pasak Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nario dr. Arvydo Anušausko, kalbant apie terorizmo grėsmę reikia turėti galvoje, kad ji neatsiras iš niekur.
Na, o Lietuvoje, kitaip nei daugelyje kitų Europos valstybių, vargiai surastume pakankamų socialinių, etninių, religinių ar kitokių priežasčių realiai grėsmei kilti. Taip pat suvokiama, kad Lietuvoje bent kol kas neveikia gerai organizuotų grupių ar grupelių, sudarytų iš radikalizuotų žmonių, apsilankiusių ginkluotų konfliktų zonose.
„Kitur tai jau yra reiškinys, tačiau Lietuvoje to konstatuoti negalima“, – atkreipia dėmesį parlamentaras.
Šiuo metu teroristinių išpuolių tikimybė Lietuvoje vertinama kaip žema, nors globali padėtis darosi vis pavojingesnė (dėl radikalios islamistų organizacijos „Islamo valstybė Irake ir Sirijoje“ (ISIS) bei kitų teroristinių grupuočių stiprėjimo, padažnėjusių teroristinių išpuolių Europoje ar padėties ES pašonėje – chaoso Rusijoje ir Ukrainoje).
„Viduje ekstremistinių organizacijų neturime, o išorėje veikiančioms organizacijoms taip pat nėra didelio tikslo rengti tokius išpuolius būtent Lietuvoje. Kaip atskira valstybė nesame įdomūs, – konstatuoja T.Janeliūnas. – Dabartinė situacija rodo, kad neturėtume skirti nei itin daug resursų, nei lėšų šios grėsmės prevencijai. Mums kyla kur kas didesnių grėsmių kitose srityse.“
Politologo požiūriu, kadangi pastaruoju metu niekaip nesame įsitraukę į tiesioginę kovą prieš ISIS (nevykdome kokių nors specialių operacijų, nebombarduojame ir pan.), vargiai galime išprovokuoti tiesioginius išpuolius, o vietinė musulmonų bendruomenė taiki, niekada nepasižymėjusi radikalumu.
Galima konstatuoti, kad Lietuva veikiau vertintina ne kaip potencialus taikinys, o kaip tam tikra tarpinė stotelė, tranzitinė valstybė.
Galima konstatuoti, kad Lietuva veikiau vertintina ne kaip potencialus teroristų taikinys, o kaip tam tikra tarpinė stotelė, tranzitinė valstybė.
Po Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių JAV susiformavo doktrina, teigianti, kad pačioje Lietuvoje radikalėjimui pagrindo nėra ir veikiau galime tapti nebent tarpine valstybe teroristams arba su teroristais bendradarbiaujančioms nusikalstamoms grupuotėms, kurios plauna pinigus, parduoda ginklus, narkotikus, kad teroristai turėtų pajamų.
Vis dėlto, atsižvelgdama į paaštrėjusią situaciją, Lietuva ėmėsi tam tikrų veiksmų. Lietuvos valstybės institucijos buvo įpareigotos peržiūrėti visą pasirengimo tokiems iššūkiams sistemą. Vienas svarbiausių planuojamų pokyčių – kovos su terorizmu strateginio koordinavimo funkciją iš Valstybės saugumo departamento (VSD) perduoti Vidaus reikalų ministerijai (VRM).
VSD jau ne kartą kėlė klausimą dėl šios funkcijos priskyrimo jai pagrįstumo. A.Anušausko teigimu, abejonės turi pagrindo. Vis dėlto dažniausiai ES šalyse tokios institucijos nekoordinuoja kitų institucijų veiklos – kad ir pavaldžių Vidaus reikalų ministerijai, vadovaujamai politiko, kaip yra dabar.
Antra vertus, logikos čia yra: juk VSD turi pajėgumų surinkti informaciją apie iš užsienio kylančias grėsmes.
„Kol kas vidinių priežasčių pavojui nematome, bet iš užsienio jos gali ateiti. Keisdamasis informacija su partneriais, VSD turi galimybę operatyviai gauti tokią informaciją, todėl VSD šią funkciją tinkamai atlikti kur kas lengviau nei VRM“, – mano NSGK narys.
„Kol kas vidinių priežasčių pavojui nematome, bet iš užsienio jos gali ateiti. Keisdamasis informacija su partneriais, VSD turi galimybę operatyviai gauti tokią informaciją, todėl VSD šią funkciją tinkamai atlikti kur kas lengviau nei VRM“, – mano A.Anušauskas.
Jis pabrėžia, kad jei kovos su terorizmu koordinavimas būtų perduotas VRM, realu, jog prasidėtų kalbos dėl to, kad nepakanka išteklių, nėra pajėgumų, būtinas papildomas finansavimas ir pan.
Pašnekovų teigimu, teroristinio išpuolio atveju taikiniais veikiausiai taptų ne kokie nors strateginiai, kariniai objektai, o civiliai. Kadangi kiekvieno teroristinio išpuolio tikslas – pasėti paniką, neretai pasirenkami netikėti, brutalūs išpuoliai prieš atsitiktinius žmones. Būtent taip sukeliamas šokas, parodoma, kad taikiniu gali tapti bet kas. Juo labiau kad strateginiai objektai yra gerai saugomi, jiems skiriamas didesnis dėmesys.
Taigi tikimybė, kad teroristiniai išpuoliai būtų rengiami prieš tokius objektus, veikiausiai mažesnė nei prieš atsitiktinius, lengvesnius taikinius.
„Net ir teroristai atsižvelgia į efekto ir resurso santykį, kitaip tariant, kaip paprastesnėmis priemonėmis pasiekti didesnį efektą. Išpuoliams prieš gerai saugomus objektus reikia kur kas daugiau išteklių, detalesnio planavimo, tačiau jie nebūtinai bus tokie sėkmingi kaip smulkūs išpuoliai prieš nekaltus žmones“, – apibendrina T.Janeliūnas.
