Lietuvos trispalve apdengtą laisvės kovotojo karstą į amžinojo poilsio vietą atlydėjo šalies vadovai, kariai ir tūkstančiai eilinių žmonių.
„Šiandien ypatinga diena, kažin ar tikėjomės, kad jos sulauksime. <..> Tai, kad tokią sisteminę tiek metų saugotą neapykantą matome ir dabar, žinome, kad visos aukos yra svarbios ir jos lėmė mūsų likimą. Net vienas žmogus sistemai buvo toks pavojingas, toks svarbus, kad reikėjo sunaikinti ne tik jį patį ir jo šeimą, bet ir paslėpti jo tapatybę. Bet nepavyko“, – kalbėjo D.Grybauskaitė.
Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas pabrėžė, kad A.Ramanauskas-Vanagas sugebėjo derinti pedagogo ir karininko savybes, griežtai laikėsi karinės disciplinos, aktyviai dirbo pogrindžio spaudoje.
Kūną galima nužudyti, bet laisvės vilties savo Tėvynėje, tikėjimo ir tiesos – neįmanoma.
A.Ramanausko dukra Auksutė Skokauskienė sako esanti laiminga, kad pagaliau turės tėvo kapą. Ji vylėsi, kad jis taps visų laisvės kovotojų simboliu.
„Dabar aš turėsiu jo kapą, pašventintą vietą, kur galėsiu nueiti bet kada, kada norėsiu pabūti su juo“, – LRT televizijai sakė ji.
„Lietuva laisva, Lietuva jį prisimena ir turės jo kapą. Tai simbolis visų, kovojusių už Lietuvos laisvę. Juk liko dar tiek daug nežinomų kapų“, – pridūrė ji.
A.Ramanausko-Vanago anūkė, Lietuvos kariuomenės karininkė Inga Jancevičienė dėkojo visiems žmonėms, kurie atėjo pagerbti jos senelio atminimo.
„Kūną galima nužudyti, bet laisvės vilties savo Tėvynėje, tikėjimo ir tiesos – neįmanoma“, – sakė ji.
Arkivyskupas: tai džiaugsmo ir teisingumo diena
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas per pamaldas Šv. Jonų bažnyčioje sakė, kad laisvės kovotojas A.Ramanauskas-Vanagas visada laikėsi savo pažado Dievui ir Tėvynei.
„Jo auka ir mums nešė daug vaisių, padėjo, kad ir mes galėtume džiaugtis laisvės dovana“, – sakė arkivyskupas.
„Laidotuvės retai būna džiaugsmo diena, bet šiandien ji tokia yra. Džiaugsmo, kad atstatomas teisingumas ir grąžinama skola. Džiaugsmo, kad esame laisvi ir orūs atiduoti pagarbą savo didvyriams. Džiaugsmo, kad mūsų tautos medžio šaknys liko gyvos ir leidžia atžalas“, – vėliau per šv. Mišias Vilniaus katedroje sakė G.Grušas.
Arkivyskupo teigimu, derama pagarba laisvės kovotojui reiškia teisingumo atkūrimą sovietų represijų aukoms.
„Šią valandą teisingumas atkuriamas ne tik Vanagui, bet jis atkuriamas visiems broliams ir seserims, kurių kūnai gulėjo išniekinti mūsų miestelių aikštėse, visiems, kurių kapai iki šiol nežinomi, visiems, kurie žuvo kalėjimuose, lageriuose ir Sibiro platybėse“, – kalbėjo G. Grušas.
A.Ramanauskas-Vanagas – laisvės simbolis
Visuomenė su velionio palaikais galėjo atsisveikinti iki vidurdienio, jo palaikai buvo pašarvoti Šv. Jonų bažnyčioje. Bažnyčios aikštėje atsisveikinti su partizanų vadu susirinko daug žmonių. Vėliau gedulinga procesija vyko į Arkikatedrą baziliką, buvo aukojamos mišios, po jų procesija vyko į Antakalnio kapines.
Pagerbti A.Ramanausko-Vanago atminimo Šv. Jonų bažnyčioje susirinkę žmonės 15min tvirtino, kad partizanų vadas yra laisvės kovų simbolis.
„Ir pareigos jausmas ir apskritai pagerbimas mūsų laisvės simbolio, vieno didžiausio XX a. laisvės simbolių. <...> Moko mus iki šiol savo sakykime vertybėm, tomis, kurias jis paliko, kokias užrašė, dėl ko kovojo. Tai tiesiog negalima neateit pagerbt.“
„Šis žmogus buvo visos Lietuvos simbolis, laisvės kovų simbolis. <...> Manau, jis turėtų išlikti simboliu visiems žmonėms, kaip pavyzdžiu, kiek galima atkentėti už savo laisvę, už savo Tėvynę ir už savo tautos žmones.“
„Tai yra labai didelė istorijos dalis ir svarbi dalis, todėl nusprendėme, kad reikia aplankyti ir atiduoti pagarbą žmogui, kovojusiam už Lietuvos laisvę.“
Transliacija iš Šv. Jonų bažnyčios:
Pokario metais A.Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu.
Po kelerių slapstymosi metų A.Ramanauskas-Vanagas suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.
Ginkluota kova tęsėsi iki 1953 metų. Lietuva partizanų tikslą pasiekė ir nepriklausomą valstybę atkūrė 1990 metais.
