Po nesusiklosčiusių santykių su vienu vyruku Laimai ant pečių liko dukra, kurią reikėjo ir pamaitinti, ir į mokslus išleisti. O Šeduvoje gerai apmokamų darbų nebuvo. Visas pajamas moteris gaudavo miesto gatvėse platindama nebrangią kosmetiką, bet to visoms išlaidoms padengti neužteko.
„[Kai išvykau], mano dukra buvo devynerių metų, ji liko su mano mama. Buvo labai sunku. Išvažiavusi per savaitę galėjau užsidirbti lietuvišką mėnesio atlyginimą – net ne per savaitę, o per penkias darbo dienas. Jei nebūčiau emigravusi, ji nebūtų turėjusi to, ką turi šiandien, nebūtų pamačiusi to, ką pamatė“, – teigia Laima.
Kai išvykau, mano dukra buvo devynerių metų, ji liko su mano mama. Buvo labai sunku. Išvažiavusi per savaitę galėjau užsidirbti lietuvišką mėnesio atlyginimą – net ne per savaitę, o per penkias darbo dienas.
Pasinaudojo Lietuvoje įgytais įgūdžiais
Nors vienturtę dukrą Laima labai myli, nors jautėsi labai prie jos prisirišusi, pasiimti ją kartu buvo neįmanoma. Važiuojant užsidirbti reikia galvoti tik apie darbą, o ne apie motiniškus jausmus, karčia realybe dalinasi emigrantė.
„Sunku ir graudu prisiminti: būdavo taip, kad skambini į namus ir pokalbis baigiasi ašaromis. Paskui kažkaip apsipratome, paskui mama su dukra atvažiavo pas mane į Ispaniją, pavasarojo“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ prisimena Laima.
Per dvylika Ispanijoje praleistų metų Laimai teko išbandyti daugybę darbų fabrikuose, ūkiuose, galiausiai ji net dirbo apsaugininke vienoje didelėje bendrovėje. Bet vieną šilčiausių Europos valstybių ištiko ekonominė krizė. Pirmiausia atleidimų banga palietė svetimtaučius, taip pat – ir čia įsikurti spėjusią šeduviškę.
Pasinaudojusi dar Lietuvoje įgytais kosmetikos platintojos įgūdžiais Laima kreipėsi į ispaniškus kvepalus visame pasaulyje parduodančią kompaniją „Equivalenza“ ir gavo pasiūlymą keliauti į Prancūzijos sostinę. Pasak moters, nepriimti pasiūlymo platinti kvepalus negalėjo – tai buvo gelbėjimosi ratas.
Mano darbas buvo klientų paieška prie mokyklų, bažnyčių. Tiesiog kartais atskiri veidą arba išgirsti kalbant ispaniškai. Arba rusiškai.
„Atvykau čionai prieš dvejus metus. Mano darbas buvo klientų paieška prie mokyklų, bažnyčių. Tiesiog kartais atskiri veidą arba išgirsti kalbant ispaniškai. Arba rusiškai. Gal penki pasakys „ne“, bet galbūt trys pasakys „taip“, niekas per galvą neduos. Man nėra jokių problemų užkalbinti žmogų“, – teigia moteris.
Pirmuosius metus Paryžiuje ispanų kompanija Laimai ir jos kolegei ispanei nuomojo butą, mokėjo didesnius procentus nuo parduotų prekių. Bet pernai šiltnamio sąlygos baigėsi: moterims teko apsispręsti, ar lieka šiame daugiausiai Europoje turistų sulaukiančiame mieste, ar kraunasi lagaminus ir grįžta į Ispaniją. Laimos apsisprendimą lėmė netyčia pasitaikęs darbo pasiūlymas.
„Dirbau vienoje ispanų šeimoje, vedžiau į darželį tris vaikučius. Tai truko keturis mėnesius. Gyvenau [su ta šeima] šalia Eifelio bokšto, šalia Marso laukų. Šiek tiek pramokau prancūzų kalbos, ėjau į šiokius tokius kursus. [...] Paskui susipažinau su vyriškiu ir mes nusprendėme gyventi drauge“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Draugas su krepšinio rezultatu negalėjo susitaikyti tris dienas
Simpatijų ir gerbėjų per keturiolika emigracijoje praleistų metų buvo ne vienas, tačiau meilės mieste sutiktam vyrui Laima pajautė ypatingus jausmus – nuojauta kuždėjo, kad pagaliau tai gali būti jos gyvenimo šansas.
„Buvome viename draugų vakarėly [...]. Tada nusprendžiau, kad šitam vyriškiui paliksiu savo telefono numerį. Mes susirašinėjome žinutėmis keletą mėnesių, paskui kažkaip atradome laiko susitikti. Susitikome, pradėjome susitikinėti savaitgaliais. Žodžiu, viskas plėtojosi, plėtojosi... Paskui aš išvažiavau į Ispaniją atostogauti, jis atvažiavo pas mane. Vėliau aš išskridau į Lietuvą atostogų, jis atskrido į Lietuvą, atostogavome keletą dienų Lietuvoje. Taip viskas prasidėjo“, – pažinties istoriją atskleidžia emigrantė.
Lietuvės mylimuoju tapo egzotiškos išvaizdos vyriškis, į Paryžių atvykęs iš Martinikos salos, priklausančios Prancūzijai.
„Jis jau prieš daugelį metų yra emigravęs. Nors, aišku, jis važiuoja ir tenai, jo mama ten gyvena. Jis čia atvažiavo žaisti krepšinio, jis yra buvęs profesionalus krepšininkas. Kai vyksta rungtynės su Lietuva, aš, be abejo, sergu už Lietuvą, o jis – už Prancūziją. Jei Lietuva nugali, jis būna labai nusiminęs.
Kai mes susipažinome, vyko Europos čempionatas ir buvo vienerios rungtynės, kai Lietuva laimėjo geru rezultatu prieš prancūzus. Tai jis negalėjo su tuo susitaikyti kokias tris dienas, negalėjo man nei paskambinti. Man buvo labai įdomu, kuo tai baigsis. Paskui, praėjus porai trejetui dienų, jis man skambina, sako, kad jokių žinių iš manęs nėra ir taip toliau. Aš, aišku, dar ant žaizdos užpyliau druskos: tai kur sveikinimai, sakau, pradėkime nuo to“, – pasakoja Laima.
Romantiškas staigmenas mėgstantis daryti kavalierius Laimą papirko išskirtiniu dėmesingumu ir jautria širdimi. Tačiau moteris prisipažįsta iš pradžių šiek tiek bijojusi dėl tamsios jo odos spalvos. Ką pagalvos namiškiai – tokį klausimą vis kėlė savo galvoje.
Prieš kelionę į Lietuvą nerimavo abu
Prieš pirmąjį poros vizitą į Laimos gimtąją Šeduvą jaudinosi abu. Jam ši kelionė atrodė pavojinga kone gyvybei, o ji nerimavo dėl galimai smuksiančio įvaizdžio tarp miestelio gyventojų.
„Turiu draugę baltarusę, ištekėjusią už prancūzo. Jis darbo reikalais yra labai daug keliavęs ir gyvenęs daugelyje šalių, taip pat ir Rusijoje. Mes buvome pas juos svečiuose ir jis mano draugui kalbėjo apie tai, kad gyveno Maskvoje, kad ten labai mažai tamsiaodžių ir kad, jeigu jis nuvažiuos į Lietuvą, tai irgi labai keistai viskas bus.
Mano draugas turėjo galvoje tą mintį – kaip jis čia dabar važiuos į Lietuvą, kaip jausis, žodžiu, kas jam gali atsitikti Lietuvoje būnant tamsiaodžiu.
Kurį laiką po to pokalbio mano draugas turėjo galvoje tą mintį – kaip jis čia dabar važiuos į Lietuvą, kaip jausis, žodžiu, kas jam gali atsitikti Lietuvoje būnant tamsiaodžiu. Tada aš jam pradėjau kalbėti: pagalvok, taigi tavęs ten niekas nepažįsta, tu atėjai, išėjai, bet kitas dalykas, kad ten visi mane pažįsta, ten pažįsta mano namiškius, ten visi sakys – va čia ta su tokiu ir taip toliau. Sakau – gal labiau pagalvokim apie tai, kaip aš jausiuosi“, – prieš kelionę į Lietuvą apėmusiais jausmais su „Emigrantais“ dalijasi moteris.
Bet juoda odos spalva Šeduvoje šoko niekam nesukėlė. Laimą su kavalieriumi draugiškai priėmė, kvietė krepšinio kartu žaisti. Emigrantė džiūgauja, kad net mama palaimino jų santykius.
Dabar Laima su mylimuoju gyvena jo bute viename iš Neuilly-sur-Marne miestelio daugiabučių. Filmuoti viduje jis neleido – sako, kad Prancūzijoje neįprasta į namus įsileisti nepažįstamų žmonių, dar ką nužiūrės.
Labiausiai Laima didžiuojasi kieme esančia krepšinio aikštele, pažaisti ateina abu su mylimuoju, nes ši sporto šaka – abiejų antroji religija.
Kryžiaus keliai dėl socialinio draudimo numerio
Vis dėlto lietuvė prisipažįsta, kad su darbais ir pinigais jai nelabai sekasi: „Be abejo, yra užnugaris, turiu draugą, kuris man sako – būk rami. Jis dirba Paryžiaus vandenų valymo įmonėje ir dirba jau daugelį metų. Žodžiu, mes galime puikiai gyventi ir iš jo vieno algos“.
Socialinio draudimo pažymėjimas, gyvenant Prancūzijoje, yra kone pirmo būtinumo dokumentas. Tam, kad jį gautų, daugelis nueina kryžiaus kelius.
Laima nujaučia, kad gimtinėje toks jos statusas daug kam sukels piktų minčių – dažnam atrodo, kad Vakarų šalyse darbus ant kiekvieno kampo dalina. Tačiau taip nėra, teigia emigrantė. Ir įrodinėdama, jog tikrai deda pastangas kabintis į gyvenimą, pasakoja, kad bandė griebtis bet kokio darbo.
„Kodėl reikėjo griebti čia, Prancūzijoj, bent jau man, pirmą pasitaikiusį darbą? Prancūzų kalbos nemoku, reikia būtinai turėti socialinio draudimo numerį, kad būtum socialiai apdraustas, kad turėtum gydytoją. Atrodo, gyvename Europos Sąjungoje ir visų teisės yra lygios, tačiau aš turėjau ispanišką sveikatos kortelę ir Prancūzijoje niekas apie ją nenorėjo girdėti“, – sako Laima.
Socialinio draudimo pažymėjimas, gyvenant Prancūzijoje, yra kone pirmo būtinumo dokumentas. Tam, kad jį gautų, daugelis nueina kryžiaus kelius.
„Man reikėjo šito socialinio draudimo numerio, ėjau, dariau viską, kad jį gaučiau. Su vienu darbuotoju kalbiesi, lyg ir viskas aišku, – pristatykite tokį dokumentą. Ateini su tuo dokumentu, kitas prašo dar vieno dokumento. Niekada nebūna taip, kad tas pats darbuotojas tave priiminėtų, jie keičiasi. Žodžiu, nebeišlaikė mano nervai, aš pasakiau, kad visi žmonės, kurie dirba socialiniame draudime, yra nekompetentingi, o man buvo pasakyta – viso gero, ponia.
Tiesiog radau skelbimą, kad reikalinga valytoja valymo įmonėje, kuri dirba statybose. Mane priėmė.
Aišku, išėjau su ašaromis akyse. Ir tada nusprendžiau, kad viskas, baigiu su tuo durų varstymu ir šituo europietišku įstatymų aiškinimu jiems. Tiesiog ieškosiu darbo, koks pirmas pasitaikys. Žinau, kad turiu teisę dirbti, darbo kontraktas man atvers kelią gauti socialinį numerį“, – teigia Laima.
Taip laimės ieškotoja pirmą kartą savo darbo istorijoje tapo eiline valytoja: „Tiesiog radau skelbimą, kad reikalinga valytoja valymo įmonėje, kuri dirba statybose. Mane priėmė“.
Keleto mėnesių valymai baigėsi netikėtai – kai Laima su mylimuoju grįžo iš atostogų Kanarų salose, jai pranešė, kad daugiau ji samdoma nebus: „Bent jau mano draugas kalbėjo, esą Prancūzijoje irgi jaučiasi kažkokios krizės [apraiškos], statybos irgi stoja. Kai išvažiavau atostogauti, tai vadui pasakiau, kad noriu atostogų, ir jis sakė, kad nėra jokių problemų. Nemaniau, kad grįžusi atsidursiu tokioje situacijoje, kad pasakys – atleisk, dabar nėra darbo.“
Svajoja apie darbą turizmo srityje
Tuo metu, kai „Emigrantų“ kūrybinė grupė lankėsi Prancūzijoje, Laima gyveno laukimo nuotaikomis. Be nuolatinio pajamų šaltinio jau nebe pirmą kartą likusi moteris spaudė kumščius, kad tik gautų valstybės skiriamą pašalpą.
Nemaniau, kad grįžusi atsidursiu tokioje situacijoje, kad pasakys – atleisk, dabar nėra darbo.
„Dabar esu darbo biržoje. Pagal Prancūzijos įstatymus per paskutinius 28 mėnesius turi būti išdirbęs 120 dienų arba 620 valandų, kad gautum pagalbą. [...] Man niekas konkrečiai nepasakė, kad aš gausiu tą bedarbio pašalpą. [...] Užsirašius į darbo biržą, tau niekas nieko nepasiūlys, tik puslapius internete, kur gali ieškotis darbo ir kažkokių kursų“, – pasakoja emigrantė.
Bet vien iš pašalpų gyventi Laima nesiruošia. Kai tik gyvenime pasidaro sunkiau – ji visada prisimena, kad turi kosmetikos platintojos įgūdžių, ir puola į gatves ieškoti klientų.
Rankų niekada nenuleidžianti moteris grįžti prie nekvalifikuoto darbo nenorėtų, ji sau mintyse kloja šviesią ateitį ir dalinasi tikslais, kurių bandys siekti: „Mano didžiausia svajonė būtų dirbti kažką, kas susiję su turizmu. Bandžiau eiti į turizmo agentūras. [...] Buvo tokių pasiūlymų, kad reikia ispaniškai kalbančios, rusiškai kalbančios, bet kartu ir angliškai kalbančios, o angliškai dar nekalbu, bet gal tai ateity.“
Nors per tiek metų emigracijoje keturiasdešimtmetė Laima jau įprato gyventi toli nuo gimtųjų namų – Lietuvos ji neatsižada ir sako svajojanti kada nors grįžti.
„Visada traukia grįžti, Lietuva yra Lietuva. Manau, kad vieną dieną aš būtinai grįšiu. Jau buvo tokių planų. [...] Šiuo metu pasikeitę viskas, susipažinau su žmogumi. Jam patinka Lietuva, jis mielu noru, manau, važiuotų į Lietuvą, bet jam dar trūksta šiek tiek darbo stažo. Bet mes turime planų bendrai įsigyti kažkokį nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Tikiuosi, kad tai per keletą metų išsipildys“, – neslepia Laima.
Na, ir gera žinia, kuria Laima pasidalino prieš atsisveikindama su „Emigrantų“ laidos kūrėjais. Meilės daugybę metų ieškojusi moteris susižadėjo su mylimuoju ir netrukus žengs prie altoriaus. Laima pabrėžia, kad ir jai, ir jos sužadėtiniui labai svarbu, jog jie abu išpažįsta tą pačią religiją.
