Baigusi mokslus Lietuvoje, Aurelija atvyko į Norvegiją pas ten gyvenantį ir dirbantį brolį.
Pradėjusi nuo namų dažymo, vėliau pas ūkininkus bulves kasusi, dvejus metus dirbo audinių ir lapių fermoje.
„Emigrantų“ žurnalistams lietuvė pasakojo, kad tekdavo auginti mažus lapiukus, juos puoselėti, o galiausiai nugalabyti dėl jų gražaus ir blizgančio kailio.
Darbas buvo sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai, o atlyginimas moters netenkino.
Vieną vasarą Aurelija grįžo pailsėti į Lietuvą per Jonines.
Joninių naktį ji rado žiedą – susipažino su būsimu vyru – mechaniku Povilu.
Joninių naktį ji rado žiedą – susipažino su būsimu vyru – mechaniku Povilu. Pora pradėjo draugauti ir netrukus kartu išvyko į Norvegiją.
Deja, žadėtos darbo vietos audinių fermoje Povilui neatsirado.
Maža to, Aurelija taip pat prarado darbą. Pora įklimpo į skolas, tačiau nepaliovė aktyviai ieškoti darbo.
Praėjus kiek laiko, Aurelija įsidarbino valymo įmonėje. Darbdaviai reikalavo ne tik kokybės, bet ir greičio.
Per darbo dieną lietuvei reikėjo išvalyti septynis didelius namus. Pasisekė ir Povilui – jis rado darbo vietą automobilių servise.
Aurelija varginančioje valymo firmoje praleido šešerius metus, kol pastojo.
Per motinystės atostogas sugalvojau, kad noriu išsilaikyti sunkvežimio teises.
„Per motinystės atostogas sugalvojau, kad noriu išsilaikyti sunkvežimio teises“, – „Emigrantų“ žurnalistams pasakojo Aurelija. Išsiuntusi gyvenimo aprašymą, lietuvė greitai buvo pakviesta į darbo pokalbį.
Lietuvoje retenybė, kad prie sunkvežimio vairo sėstų moteris, o Norvegijoje toks vaizdas įprastas. Šiandien lietuvė ne tik džiaugiasi darbu, geru atlyginimu, kolektyvu be intrigų, bet ir geru gyvenimu. Šeima nusipirko namą, daug keliauja. „Po kelių savaičių vyksime atostogų į Ameriką, tai mano vyro svajonė“, – laidai „Emigrantai“ pasakojo Aurelija ir pridūrė, kad vis dėlto jos didžiausia svajonė grįžti į Lietuvą ir gyventi Klaipėdoje.
