Dabar net prisiminti linksma, kad viskas prasidėjo nuo senais laikais siautusio bumo važiuoti į užsienį dirbti aukle.
Į Norvegiją vedė noras rizikuoti
Tuo metu buvau beveik baigusi mokslus Klaipėdos verslo ir paslaugų mokykloje. Pamenu, tuo metu dar atlikau praktiką įmonėje, kuri užsiima renginių organizavimu. Šis darbas tada atrodė idealus, skirtas būtent man – mėgstu naujoves, įspūdžius, nebijau rizikuoti. Į Norvegiją mane pakvietė teta, kuri šioje šalyje gyveno jau 2-3 metus. Ji man pasiūlė padirbėti aukle. Žinojau, kad aukle vienoje šeimoje ilgiausiai dirbti galima 2 metus. Va čia ir išlindo mano noras rizikuoti – kai tik baigiau mokyklą, pasiėmiau su savimi šiek tiek rūbų ir išvažiavau.
Gyvenau pas juos, turėjau nuosavą kambarį, automobilį taip pat davė.
Šeima, kurioje dirbau, tada turėjo 3 vaikučius (po kiek laiko dar vieno susilaukė). Nuostabūs žmonės. Gyvenau pas juos, turėjau nuosavą kambarį, automobilį taip pat davė. Iškart pradėjau lankyti norvegų kalbos kursus. Manau, kad jei atvažiuoji į šalį, kurios kalbos nemoki, ir žadi būti ilgiau nei pusę metų, tai privalai bent minimaliai kalbą išmokti. Turėjau tikslą kuo greičiau tai padaryti. Būdavo labai smagu, kai vaikučiai, kuriuos prižiūrėjau, mane „mokė“ – rodė daiktą ir sakė tris, keturis kartus kaip tai vadinasi, o aš turėdavau kartoti.
Dirbau ten metus ir tada šeima paklausė: gal dar metus noriu padirbėti pas juos, nes ir aš, ir mano atliktas darbas jiems patiko. O ir vaikučiai prie manęs buvo pripratę ir norėjo, kad pasilikčiau. Tikrai nebuvo sunku pasakyti TAIP. Nusprendžiau laikyti Bergeno testą (jei nori Norvegijoje studijuoti universitete, turi jį išsilaikyti). Laikiau vos metus prabuvusi Norvegijoje, tad nepavyko. Tada atrodė, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis: ką daryti, ar į Lietuvą grįžti, juk neišlaikiau, tai tikrai nebeišlaikysiu...
Pusmetis mokslų
Vaikučių, kuriuos prižiūrėjau, mamytė su manimi pakalbėjo apie tai, patarė dar mokytis, nenuleisti rankų ir sakė padės, jei reikės. Tai pusę metų sėdėjau prie knygų, mokiausi. Išbuvusi Norvegijoje 1,5 metų, vėl laikiau Bergeno testą ir išlaikiau! Tada stojau į aukštąją, įstojau. Jau buvau pradėjusi ieškoti kito darbo, nes buvo likę tik pusė metų dirbti aukle pas šeimą. Išsiunčiau savo CV į beveik 65 įstaigas, mane pakvietė tik į 1 interviu iš visų šitų 65. Ir... gavau darbą.
Išsiunčiau savo CV į beveik 65 įstaigas.
Darbas boulingo salėje ir ekonomikos studijos
Darbas buvo boulingo salėje (daugiausiai vakarais), bet man labai tiko, nes pradėjau studijuoti ekonomiką ir administraciją. Dar po metų man pasiūlė dar geresnį darbą. Sutikau su pasiūlymu, nutraukiau studijas, nes visą laiką skyriau darbui.
Susipažino su draugu norvegu
Tuo metu susipažinau su savo draugu (esame šeima jau 8 metai). Padirbusi boulinge apie 3 metus, nusprendžiau išbandyti ką nors naujo. Kalbą mokėjau gana gerai ir, išsiuntusi tik apie 20 CV, gavau darbą picerijoje, kurioje po 2 mėnesių tapau direktorės pavaduotoja, o po 1 metų – direktore. Dar po 1,5 metų vadovauju jau dviem picerijoms.
Norvegijoje dirbu jau 5 metai ir esu labai laiminga. Nieko nebūčiau pasiekusi, jei nebūčiau mokiusis norvegų kalbos. Beje, su pirmąja šeima, kurioje dirbau, vis dar palaikom draugiškus ryšius – jie gyvena visai netoli nuo mūsų.
Norvegiškos vaikų auklėjimo taisyklės
Dabar turiu šeimą ir pati. Su draugu norvegu esame kartu jau 8 metai, turime vaikutį, kuriam jau greitai bus metukai. Jau gavome vietą darželyje, tai nuo rugpjūčio mėnesio pradės jį lankyti. Labai dėl to džiaugiuosi, nes mūsų vaikutis dievina žaisti su kitais vaikais ir nematau prasmės būti su juo 2-3 metus namuose. Jau geriau leisti vaiką į darželį, ten ir vaikučiui įdomu, ir išmoks žaisti su kitais vaikais. Norvegijoje galioja griežtos taisyklės – negalima mušti vaikų, net truputį užduoti negalima. Tačiau esu 100 proc. už tas taisykles – niekaip negaliu suvokti, kaip kai kurie tėvai gali pakelti ranką prieš savo vaiką.
Niekaip negaliu suvokti, kaip kai kurie tėvai gali pakelti ranką prieš savo vaiką.
Šeimoje bendraujame norvegų kalba, bet vaikutį mokinu ir lietuvių. Nebūtina jam rašyti lietuviškai, užteks, kad kalbėti mokės. O jei vėliau, kai paaugs, pats norės mokytis rašyti lietuviškai, tai su mielu noru leisiu arba į lietuvių mokyklėlę čia Norvegijoje arba internetu mokysimės.
Tiesa, ir pilietybė mano vaikelio – Norvegijos. Aš ir pati galiu rinktis Norvegijos pilietybę, tačiau nesusiduriu su jokiomis problemomis ir būdama Lietuvos pilietė. Tad nematau būtinybės ją pasikeisti. Draugų daug turime ir norvegų, ir lietuvių...
Norvegai tokie pat žmonės, kaip lietuviai. Skirtumas tik tas, kad Norvegijos valstybė turi griežtas taisykles (tikrai griežtesnes nei Lietuvos), o kai kurie lietuviai, kurie atvažiuoja į Norvegiją, galvoja, kad gali čia elgtis kaip nori – nebus jokių pasekmių. Deja, tie, kurie taip galvoja, geriau jau ir pasiliktų Lietuvoje.
