Jos gyvenimą pakeitė atsitiktinė pažintis miesto parke, ant suoliuko, kai netikėtai užkalbinęs nepažįstamas vyras privertė ją susimąstyti. Visą savo istoriją ji papasakojo LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“.
Lietuvoje savęs neatrado
Savo istoriją Inga pradeda nuo Lietuvos, kur, sako, niekaip negalėjo savęs atrasti. „Dar nežinojau, ko noriu iš gyvenimo“, – prisipažįsta ji.
„Baigiau studijas Vilniuje, tada čia pradėjau ieškoti darbo, bet nelabai sekėsi. Ten galėjau dirbti kokioje parduotuvėje, prekes dėlioti, bet pagalvojau, kad nesinori. Norėjosi kažkur į užsienį išvažiuoti. Sužinojau, kad yra tokia programa „AuPair“, – pasakoja lietuvė.
„AuPair“ – programa, kai į svečią šalį siunčiamos auklėmis dirbti norinčios merginos. Nuėjusi į agentūrą, Inga sužinojo, kad greičiausiai išvykti dirbti aukle galima į Olandiją. Šią kryptį ji ir pasirinko.
Lietuvė prisimena, kad prieš 15 metų, kai jau buvo susiruošusi išvykti į užsienį, visi galvojo, kad tie, kurie gyvena bent labiau į Vakarus, yra daug laimingesni ir turtingesni. Tokios pat nuomonės buvo ir ji. Tačiau atvykusi į Olandiją ji pamatė čia visai kitokį pasaulį, negu įsivaizdavo.
„Žinojau, kad yra tos raudonų žibintų gatvės, kad žmonės tokie truputėlį laisvi, kad gėlių ten daug. Daugiau nieko aš ir nežinojau. Galvojau, kad turbūt ten labai turtingi visi yra. Ir baltomis šypsenomis“, – prisimena Inga.
Planavo užsidirbti krūvą pinigų ir grįžti
Tada, kai atvyko į Olandiją, Ingai buvo vos dvidešimt dveji. Ji buvo nekeliavusi po pasaulį, beveik nesusidūrusi su kitų tautų žmonėmis. Tad viskas, ką išvydo Roterdame, jai kėlė didžiulį įspūdį.
„Apsigyvenau tokioje gana turtingoje šeimoje, gyvenome labai gražioje vietoje. Ten aplinkui visi turtuoliai buvo. Tai mano pirmas įspūdis buvo toks, kad visi olandai turtingi, kad viskas gražu, tik rožėmis klota. Paskui, kai jau daugiau metų pragyvenau Olandijoje, ypač kai pradėjau studijuoti ir dirbti, pamačiau ir kitą Olandijos pusę. [...] Ir laimingų, ir nelaimingų, ir skurdo, ir nelaimių – visko“, – pasakoja emigrantė.
Kaip ir daugelis emigrantų, Inga neplanavo, kad jos išvykimas truks taip ilgai. Manė, kad Olandijoje tik užsidirbs krūvą pinigų, o tada grįš kurti gyvenimo atgal į Lietuvą.
„Galvojau, kad atvažiuosiu, išmoksiu anglų kalbą (planavau, kad kalbėsiu angliškai), paskui grįšiu į Lietuvą, stosiu į universitetą. Bet atvažiavau, pradėjo man čia patikti, pasilikau dar ilgiau. Paskui kitą šeimą susiradau, kurioje vaiką prižiūrėjau“, – sako Inga.
Vaikų auklė, nors toks darbas ir nebuvo Ingos mėgstamiausias, buvo vienintelis legalus būdas, kaip lietuvei pasilikti Olandijoje. Nuo šios profesijos pradėdavo šimtai mūsų tautiečių.
„Man visai kitkas galvoj būdavo. Atsimenu, gaudavau kiekvieną savaitę tuos arbatpinigius, jau apgalvoju, kokią striukę nusipirksiu, kokius batus, į diskoteką eisiu. Vienintelis dalykas galvoje buvo kažkaip“, – prisimena Lietuvė.
Gyvenimą pakeitė pažintis parke
Visgi Inga nesigaili buvusi aukle. Būtent laimingas atsitiktinumas vieną dieną, kai ji su prižiūrimu vaiku lankėsi žaidimų aikštelėje, atvedė ją iki profesionalios psichologės karjeros. Ji ant suoliuko susipažino su vyresnio amžiaus olandu, kuris domėjosi psichologija. Lietuvė jam pasakodavo apie savo gimtinę, šeimą.
Savo istoriją Inga pradeda nuo Lietuvos, kur, sako, niekaip negalėjo savęs atrasti. „Dar nežinojau, ko noriu iš gyvenimo“, – prisipažįsta ji.
Inga šimtu procentų įsitikinusi, kad pažintis su šiuo vyru pakeitė visą jos gyvenimą. Būtent jo ištarti žodžiai, jo patarimai privertė ją susimastyti. Labai greitai jaunai lietuvei olandas tapo dideliu autoritetu ir paskatinimu studijuoti psichologiją.
Savęs neatradusiai lietuvei kiekvieną kartą po pokalbių su vyresniu olandu norėjosi keisti gyvenimą, pradėti siekti didesnių dalykų, nei ji tuo metu turėjo.
„Sunku net ir apibūdinti, kad mes taip susidraugavom, jis man kaip šeimos narys tapo, kaip mama ir tėtis Olandijoje. Draugu nepavadinsi, nes vis tiek žmogus vyresnis, meilės jokios nebuvo, per didelis amžiaus skirtumas, bet paprasčiausiai abudu kažkokius bendrus interesus atradom. Ir man labai įdomu buvo su juo kalbėti. Jis iš tikrųjų labai daug žinių turėjo“, – pasakoja Inga.
Dabar analizuodama praeitį Inga sako puikiai suprantanti, kodėl daug žmonių nuolat pasirenka išvykti iš Lietuvos. Didžioji dauguma jų – visai tokie, kokia buvo ir ji pati. Mūsų tautą kankina nepasitikėjimas savimi, galvojimas, kad aplinkui daug geresnių, protingesnių sugebančių daugiau, bet tai tikrai nėra tiesa, „Emigrantams“ sako ji.
Keisti gyvenimą Inga pradėjo nuo mokslų – ji tvirtai nusprendė, kad bus rimta psichologe, kuri, kaip ir tas vyras ant suolelio, įkvėps kitus žmones siekti tikslų ir parodys šviesiąją gyvenimo pusę.
„Pirmas žingsnis – reikėjo nugalėti baimę stoti į universitetą: ar aš sugebėsiu, nes čia reikia ir olandų, ir anglų kalbos, ir matematikos? Ir dar žinau, kad jeigu aš ten psichologiją studijuosiu, ten bus daug statistikos. Visų pirma reikėjo save įtikinti, kad aš pakankamai protinga, kad studijas įveikčiau“, – atvirauja emigrantė.
Dar universitete jai pasakė, kad tik nuo 50 iki 30 proc. baigusių psichologijos studijas susiras darbą, šansai dar mažėja, jei esi kitatautis.
Išsikovoti vietą po saulę Olandijoje bet kuriam atvykėliui yra nepalyginamai sunkiau nei vietiniams. Bet kurioje sferoje visuomet pirmenybė čia bus suteikiama tikram olandui, o tik vėliau kitataučiui. Inga tai puikiai žinojo, bet neišsigando.
Nebesupranta, kur yra namai
Nepasitikinti savimi ir savo darbo nemylinti vaikų auklė tapo kitus įkvepiančia ir gelbėjančia psichologe. Už tokį savo gyvenimo virsmą ji amžinai jausis dėkinga tam parke sutiktam olandui.
Roterdame gyvena daugiau nei pusė milijono pastovių gyventojų, tūkstančiai emigrantų nuolat čia plūsta iš Azijos, Afrikos ir Rytų Europos. Psichologinės pagalbos čia kasdien prireikia vis daugiau žmonių. Ir tie susirgimai, kuriais ima skųstis žmonės, – vis rimtesni.
Per dieną Inga priima po septynis–aštuonis psichologinių problemų turinčius žmones. Penkerius metus ji dirbo su pačiais olandais, o dabar persiorientavo ir ėmėsi gelbėti tokius pačius kaip ji – atvykėlius emigrantus. Daugiausiai tai – turkai, marokiečiai, bet yra ir nemažai rusų, ukrainiečių, lenkų, pasitaiko ir lietuvių.
Inga nesigaili buvusi aukle. Būtent laimingas atsitiktinumas vieną dieną, kai ji su prižiūrimu vaiku lankėsi žaidimų aikštelėje, atvedė ją iki profesionalios psichologės karjeros.
„Kalbant apie migrantus, tai labai dažnai yra tėvynės ilgesys, nepritapimas. O šiaip tai kaip ir visų žmonių problemos: vyras su žmona nesutaria, su vaikais kokios nors problemos, vaikai negerbia ir t. t.“ – „Emigrantams“ sako lietuvė.
Emigracija į kitą šalį žmonėms savaime sukuria labai daug psichologinių bėdų. Inga sako, kad net ir labiausiai savimi pasitikintis asmuo gali palūžti. Daug kam ima atrodyti, kad svetimoje šalyje esi niekam neįdomus, prastesnis už visus likusius. Tada ir prasideda bėdos.
„Atvažiuoji į tą svetimą šalį ir po kiek laiko pastebi, kad tavęs ten niekas nelaukia. Reikia ieškotis darbo, artimųjų nėra. Čia, pastebiu, visi lietuviai labai labai sunkiai dirba.
Ir dar labai dažnai girdžiu, kad lietuviai sako, jog grįžta namo, ten nebesijaučia kaip namie, grįžta į Olandiją, bet ir čia nesijaučia kaip namie. Jie praranda savo tėvynę, savo tokią jaukią, šiltą vietelę. Nei ten priklauso, nei ten. Ir sunku yra žmonėms“, – aiškina psichologė.
Pastebėjo lietuvių taupumą
Dažniausiai į Ingos duris pasibeldžia sunkūs – visiškai morališkai palūžę pacientai, kuriems reikalingas ilgas ir sudėtingas gydymas. Psichologė sako, kad kone visų emigrantų problemos yra labai panašios.
„Jie nori, kad tas liūdesys praeitų. Sako, kad, pavyzdžiui, nieko nenori daryti, tik lovoje gulėti: nei į darbą, niekur nebegali eiti. Blogai jaučiasi, nežino, kas yra“, – vardija Inga.
Kad niekada nereikėtų kreiptis į psichologus, ji ragina žmones, kuo daugiau kalbėti tarpusavyje, nebijoti savo problemų, su artimais žmonėmis dalintis visais, net ir pačiais sunkiausiais išgyvenimais. O jeigu aplinkui nėra tų, kuriais pasitikite – kartais padeda net ir išsipasakojimas visiškai nepažįstamiems.
Roterdame karjerą padariusi lietuvė sako pastebėjusi, kad daugelis žmonių savo psichologines bėdas atsineša iš vaikystės išgyvenimų. Tačiau kuo toliau, tuo žmogui būna sunkiau su tuo susigyventi.
Iki smulkmenų mėgstanti analizuoti žmones Inga sako pastebėjusi vieną, labai ryškų skirtumą tarp olandų ir lietuvių: „Olandai yra tokie labiau savimi pasitikintys negu lietuviai. Lietuviai dažnai patys save negatyviai apibūdina.“
Gydytis pas tokią specialistę kaip Inga be šeimos gydytojo siuntimo būtų itin brangu. Psichologų Olandijoje ima vis labiau trūkti, todėl šie specialistai čia itin vertinami ir jų paslaugų kainos vis kyla.
Viena sesija kainuoja mažiausiai 80–90 eurų, o tokias sesijas kai kurie žmonės lanko ir dvejus metus. Tiesa, kai pas psichologą pacientai siunčiami šeimos gydytojo, paslaugos nekainuoja, bet jei savarankiškai nusprendžiama kreiptis į psichologą, sumos siekia tūkstančius.
Visgi didžioji Ingos pacientų dalis yra bedarbiai, gyvenantys iš pašalpų. Ypač daug į Olandiją atvykusių turkų Roterdame gyvena be jokio pastovaus pajamų šaltinio. Iš jų psichologė sako nuolat girdinti nusiskundimus, kaip sunku šalyje gyventi, o lietuviai dėl tokių dalykų esą nesiskundžia.
„Iš lietuvių tokių nusiskundimų gyvenime nesu girdėjusi. Jeigu kas nors gauna pašalpą, tai tikrai yra labai patenkintas. Lietuviai yra turbūt labai taupūs žmonės. Jie tikrai labai daug neuždirba, bet jie taupo ir susitaupo. Kitataučiai gal mažiau susitaupo“, – savo pastebėjimus „Emigrantams“ vardijo lietuvė.
Svajoja grįžti į Lietuvą
Tuo tarpu Inga savo gyvenimu Olandijoje nesiskundžia. Jos namai – gražus, senovinis daugiabutis Roterdamo centre. Čia ji gyvena su olandu, su kuriuo kartu yra jau 5-erius metus. Kartu jie augina pusantrų metų sūnų. Kai Inga susipažino su mylimuoju, jis buvo skulptorius, bet dabar, padrąsintas lietuvės, studijuoja fiziką.
Savo sūnui lietuvė davė mylimo vyro vardą – tad dabar namuose yra Nylsas vyresnysis ir mažasis Nylsiukas.
Susilaukusi sūnaus Inga sako pajutusi, kad jai vis labiau ima trūkti Lietuvos. Penkiolika metų apie tai net nesusimąstydavo, o dabar apie savo gimtinę galvoja nuolat.
„Kažkaip seniau niekada nesusivokdavau, ką iš tikrųjų man ta lietuvybė reiškia. Aš jau tiek metų čia, su tais olandais, kažkaip nei tų pažįstamų lietuvių neturiu, nieko, bet man kažkaip tai net nebuvo svarbu. Bet po sūnaus gimimo kažkas manyje pasikeitė.
Pasijaučiau, kad aš esu lietuvė Olandijoje. Ir galvoju, kad noriu, jog mano sūnus irgi būtų lietuvis. Aišku, jisai nebus visiškai – jis pusiau olandas, bet man labai svarbu, kad jis kažkaip ir tos kultūros perimtų“, – atvirauja emigrantė.
Su sūnumi Inga sako kalbanti tik lietuviškai. Ji pažadėjo sau padaryti viską, kad mažylis mokėtų kalbėti mamos kalba. Ir kad atvykęs į Lietuvą jaustųsi tarsi vietinis. Inga „Emigrantams“ atskleidė savo svajonę – po penkiolikos metų emigracijoje ji pagaliau norėtų vėl gyventi Lietuvoje.
