„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2015 03 15

Lietuvės Izraelyje: dukra – į kariuomenę, mama – į policiją

Jeigu nuvykę į triukšmingiausią ir nuodėmingiausią Izraelio miestą Tel Avivą pateksite į bėdą – pavyzdžiui, nukentėsite nuo vagių arba įsivelsite į kokias gatvės muštynes – labai gali būti, kad pirmoji prisistačiusi jums į pagalbą bus lietuvė, apie kurią šįkart pasakoja LRT Televizijos laida „Emigrantai“.
Ingrida Gibly
Ingrida Gibly / Laidos kadras

Viešosios ir kelių policijos patrulė Ingrida Gibly akylai stebi įvykius mieste ir, jeigu tik išgirsta apie bėdos ištiktą tautietį, pirmenybės tvarka imasi tos bylos.

Kai prieš 23 metus Ingrida nusprendė iš gimtojo Kauno persikelti į Tel Avivą, pagrindinė to priežastis buvo meilė. Tačiau santykiai su irakiečiu žydu baigėsi. O gražuolė lietuvė ten taip ir pasiliko.

Pliusinė temperatūra ištisus metus, platūs paplūdimiai prie Viduržiemio jūros ir nepaprastai gardus žydiškos virtuvės maistas – prie viso to lietuvė taip priprato, kad niekur iš čia nebenorėjo važiuoti.

„Pasigimdžiau dvi dukras, užauginau viena. Tiesa, mama dažnai atvažiuodavo, padėdavo“, – pasakoja Ingrida.   

LRT nuotr./Ingrida Gibly su dukromis
LRT nuotr./Ingrida Gibly su dukromis

Moteris sako, kad vienai auginti vaikus Izraelyje visiškai normalu: „Ypač Tel Avive yra labai daug išsiskyrusių porų. Jau vos ne populiaru pasidarė – truputį kas negerai ir skiriasi: nieko neatsitiko, toliau tęsiam gyvenimą, kiekvienas žiūrim, kad būtų gerai, o ne gyvenam iki gyvenimo pabaigos su tuo pačiu žmogum, su kuriuo negerai.“

Jau vos ne populiaru pasidarė – truputį kas negerai ir skiriasi: nieko neatsitiko, toliau tęsiam gyvenimą, kiekvienas žiūrim, kad būtų gerai, o ne gyvenam iki gyvenimo pabaigos su tuo pačiu žmogum, su kuriuo negerai

Negalėjo pakęsti vyro pavydo

Kietas charakteris, kurį kalbėdama demonstruoja Ingrida, – ne vaidyba. Iš tiesų ši lietuvė stebina izraeliečius savo sugebėjimu savarankiškai suktis. Vietinės moterys jai reiškia pagarbą ne tik už ryžtą vienai auginti dukras, bet ir už sugebėjimą tuo pačiu metu siekti karjeros bei nepamiršti rūpintis savimi.

Keturių kambarių bute, kurį Ingrida nuomojasi prestižinėje Tel Avivo vietoje, nuošaliau nuo miesto triukšmo, nėra jokių vyriškų daiktų. Tik ji ir dukros – dvidešimtmetė Evelina ir šešiolikametė Kamilė.

„Irakietis žydas, bet jis ir kiaulieną valgo, ir neprisižiūri ten tų šabų... Laisvo stiliaus žmogus. [...] Ir dukras tokias užauginome“, – apie buvusį vyrą kalba Ingrida.

„Emigrantų“ pašnekovė prisipažįsta, kad ji yra moteris, kurios žodis visuomet būna paskutinis. Ši savybė, pasak Ingridos, stipriai trukdė jos ir vyro santykiams. Su vyru Ingrida išsiskyrė prieš šešerius metus.

„Aš su viskuo galiu susitvarkyti, visas kliūtis galiu pereiti, nedarau iš nieko problemų. [...] Nuo mažų dienų buvau savarankiška, man visuomet ir viskas gerai“, – tvirtina Ingrida.  

Šešeri metai išsiskyrusi, šešeri metai policijoje – šie skaičiai sutampa ne veltui. Ingrida net nemėgina slėpti: buvusiam vyrui jos mintis tapti tvarkos sergėtoja buvo ne prie širdies.

„Mane visą laiką policija traukė. Galų gale vieną kartą pagalvojau, kad reikia padaryti tai, ko noriu. Mano buvęs vyras to nenorėjo. Jis nelabai mėgsta policijos. Bet aš žinau savo norus ir dariau tai, kas man patinka“, – sako Ingrida.

Pasak emigrantės, žydai vyrai nori, kad jų moterys sėdėtų namuose ir turėtų kuo mažiau galimybių megzti naujas pažintis. Tačiau jai tai netiko.

Žydai vyrai nori, kad jų moterys sėdėtų namuose ir turėtų kuo mažiau galimybių megzti naujas pažintis. Tačiau jai tai netiko

„Supratau, kad mes negalime būti kartu. Esame skirtingi žmonės ir bus geriau išsiskyrus, nes pykdavomės. Jis būdavo labai pavydus ir tai buvo pati didžiausia problema. Aš to negalėjau ištverti“, – neslepia moteris.

Poros santykiai jau buvo pradėję vėsti, tačiau vos tik Ingrida prabildavo apie norą sukti skirtingais keliais, ne pats vyras, o jo šeimos nariai pasiusdavo. Moteris atvira: buvo ir grasinimų, ir net persekiojimo.

„Galima sakyti ėjau į karą su gimine. Žinojau, kad taip bus, bet aš nenuleidau rankų, sakiau, kas bus, tas bus. [...] Vyras nesijautė priešu, aš jam leidau suprasti, kad negalime būti priešai, nes turime bendrų vaikų, todėl turėsime bendrauti ir nėra ko karščiuotis, pykti, tai ne pasaulio pabaiga. Jis suprato ir mes paskui tapome draugais“, – „Emigrantams“ pasakoja Ingrida. 

LRT nuotr./Ingrida Gibly
LRT nuotr./Ingrida Gibly

Apie kai kurias darbo sritis negali kalbėti  

Kad taptų policijos pareigūne, lietuvė turėjo baigti nelengvus kursus: „Vienas etapas trunka pusę metų, kitas etapas – irgi pusę metų. Egzaminai yra nelengvi. Aišku, patikrina visą tavo istoriją, kad nebūtų jokių atidarytų kriminalinių bylų. Patikrina viską, kai baigi kursus, ir tik tada priima.“

Nors parengtis aukščiausio lygio, pavojus dirbant patruliu Tel Avive – ne ką didesnis, nei bet kuriame Lietuvos mieste. Internete skaitydama, kas darosi pas mus, Ingrida sako dažnai liekanti apstulbusi: „Manau, kad čia nėra tokio žiaurumo.“

Moteris, kurios budėjimo zona yra nepaprastu grožiu garsėjantis Tel Avivo senamiestis Jaffa, tvirtina, kad labiausiai jai patinka dirbti tuomet, kai yra „veiksmo, kai nenuobodu, kai reikia važiuoti, kai kviečia ten, kviečia šen.“

Ingrida taip pat mėgsta budėti keliuose, nes su vairuotojais mažiausiai problemų. Anot Ingridos, Izraelyje daug mažiau girtų vairuotojų, nei Lietuvoje. 

„Naujai kartai į smegenis įdiegtas toks dalykas, kad jeigu jie važiuoja į gimtadienį, į vakarėlį, tai važiuoja su taksi, grįžta su taksi, patys nevairuoja. Tą labai smagu girdėti“, – sako Ingrida.

Jeigu kada turėsite bėdų su Izraelio policija, gudrauti net nebandykite, vietos pareigūnai nepaperkami.

Ingrida prisipažįsta sulaukianti Izraelyje gyvenančių lietuvių prašymų padėti išvengti baudos, bet ji nieko negali padaryti. Moteris aiškina esanti labai stebima, nes yra ne tik paprastas patrulis: „Yra dar tam tikros kitos sritys, apie kurias negalima kalbėti.“

Įdomu tai, kad darbas policijoje ir nuolatinė rizika – Ingridai nė kiek nenaudingi finansiškai. Prižiūrėti namais tapusio miesto tvarką yra tik jos hobis.

„Taip, tai savanoriškas darbas. Aš ne už atlyginimą dirbu, bet gaunu tam tikrų privilegijų. [...] Mes važiuojame į įvairias keliones, tam tikrose parduotuvėse gauname visokių nuolaidų, darbe yra pusryčiai, pietūs, vakarienė“, – pasakoja emigrantė.

Tiesa, šis hobis neturi laisvo grafiko. Jeigu jau tam pasiryžti, privalai taikytis prie vadovų nustatytų taisyklių: „Dabar daugiau dirbu vakare, naktį, anksčiau būdavo, kad rytais ir dieną. Faktiškai reikia aštuonias valandas atidirbti.“

Savanoriškas darbas policijoje Izraelyje itin populiarus, tuo užsiimti nori patys įvairiausi žmonės: verslininkai, darbininkai ir net studentai: „Kai aš lankiau kursus, buvo 200 žmonių. Pateko į policiją gal tiktai 30.“ Savanorystė – visai nereiškia, kad Izraelio saugumo organai gyvena skurdžiai. Jeigu tik norėtų, lietuvė galėtų tapti etatine darbuotoja, bet jai to kol kas nereikia.

„Man siūlė labai daug kartų, bet aš to nenorėjau dėl savų priežasčių“, – sako Ingrida, bet priežasčių neatskleidžia.

Santykių su lietuviu nenorėtų

Dukras ir save Ingrida išlaiko dėka dviejų vyrų. Dalis pajamų – buvusiojo mokami alimentai, kitus pinigus uždirba naujos savo simpatijos įmonėje, kur atlieka įvairius administracinius darbus.

Naujas Ingridos mylimasis – marokietis žydas verslininkas. Itin dėmesingas, romantiškas ir siūlantis moteriai gyventi be rūpesčių. Jeigu ji norėtų, galėtų net nedirbti. Jis išlaikytų ją ir dukras.

„Draugaujam ketverius metus, bet [dėl vedybų] dar truputį laukiame, nėra kur skubėti, yra laiko“, – sako Ingrida.

Bute Ramatgan priemiestyje Ingrida su Kamile ir Evelina gyvena jau paskutinius mėnesius. Netrukus jos kraustysis į naujus namus, tik ten jau bus ir vyriškų daiktų.

Lietuvė sako, kad po tiek metų, praleistų Izraelyje, santykių su lietuviais ar kitais rytų europiečiais neįsivaizduoja – juose trūktų karšto temperamento.

„Juokaudami draugai sako, kad aš pati kaip marokietė. Esu kaip degtukas, užsidegu labai greitai. Marokiečiai yra nervuoti, greitai užsidega, aš irgi tokia esu“, – prisipažįsta Ingrida.

Tel Avive itin populiarus kūno kultas. Nesvarbu, kiek žmogui metų – ar 20, ar 50, daugelis rūpinasi figūra ir stengiasi valgyti tik sveikai.

Tel Avive itin populiarus kūno kultas. Nesvarbu, kiek žmogui metų – ar 20, ar 50, daugelis rūpinasi figūra ir stengiasi valgyti tik sveikai

„Daugiausiai valgau žuvį, mėsos tik kartais, daug daržovių, naudoju tik alyvuogių aliejų. Beveik visai nekepu, tik virimas ir orkaitė. Ko negaliu atsisakyti, tai saldumynų – nė vienos dienos be jų. Saldumynai man yra viskas, energija“, – neslepia moteris.

Kad neatsirastų papildomų kilogramų, Ingrida rūpinasi ir aktyviai sportuodama. Puikias linijas demonstruojanti moteris už jas dėkinga dviračiui: „Labai daug metų dviračiu važinėju, dalyvauju visuose maratonuose, didžiausias nuvažiuotas atstumas – šimtas kilometrų.“

Dukra pakeitė religiją  

Ingrida yra savo dukrų idealas. Iš aplinkinių ji nuolat girdi komplimentus už sugebėjimą tvarkytis namuose ir šiuolaikinį auklėjimą. Ingrida pasakoja, kad nors abi mergaitės gimė Izraelyje, jos moka kalbėti lietuviškai.

„Mokiau nuo pat mažumės. Visuomet kalbėdavau lietuviškai, kad, kai nuvažiuojam į Lietuvą, jos galėtų bendrauti, suprastų, mokėtų pasakyti. Paskui skaityti, rašyti mokiau. Su akcentu kalba, bet gali susikalbėti“, – sako Ingrida.

Ją stebina Lietuvoje dabar kilusi panika, kad tūkstančiams jaunų vaikinų teks eiti tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Emigrantė ramina, kad nėra ko bijoti, nes ir jos pačios dukra ką tik grįžo namo atitarnavusi.

„Manau, kad eiti į armiją – labai geras dalykas. Vaikai išmoksta ir savarankiškumo. Ne visi juk moka už save pakovoti, armija išmokina visko“, – įsitikinusi Ingrida.

Izraelyje daugeliui jaunų žmonių kariuomenė yra tarsi auklėjamoji priemonė. Tarnaudami daug kas net ryžtasi pakeisti religiją, Evelina buvo viena tokių.

„Anksčiau ji buvo katalikė. Bet viskas gerai. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę, ko jis nori, ir aš niekada tam neprieštarauju“, – tvirtina „Emigrantų“ pašnekovė.

Po dvidešimt trejų Izraelyje praleistų metų lietuvė šią šalį vadina savo namais. Į gimtąjį Kauną grįžta kartą per pora metų ir jai to gana: „Čia [Izraelyje] žmonės labai šilti, čia nėra alkoholizmo. Lietuvoje „užmuša“ tas alkoholizmas, mane nuo to krečia.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs