Lietuviams priklausančioje įmonėje dirba 30 žmonių. Projektai vis brangesni ir įdomesni, todėl dirbti reikia daug, bet Kristina atvirai sako: šiandien jie neturi kuo skųstis.
Gerai sekėsi toli gražu ne visada. Su Andriumi Ispanijoje Kristina sukūrė jau antrą šeimą, nes ankstesnis gyvenimas nė kiek nepriminė to rojaus, kurį įsivaizdavo po atostogų Ispanijoje nusprendusi nebegrįžti namo.
Pirmasis Kristinos vyras į Ispaniją iškeliavo uždirbti jų vestuvėms, o ji, tada dar dvidešimtmetė, atskrido pažiūrėti, kaip jam sekasi. Pažiūrėjo, pasiliko, o tada teko daug iškentėti tam, kad galų gale gyventų taip kaip dabar.
„Teko pradėti nuo apelsinų skynimo. Kiek padirbusi supratau, kad tai ne mano veikla. Galima daugiau. Atostogos baigėsi, reikės grįžti į Lietuvą, kur niūriu, nėra saulės. Jaunystė, norisi judesio, čia visi trumpomis rankovėmis, norėjosi čia realizuoti save. Lietuvoje buvo viskas puiku, bet nuojauta kuždėjo, kad turiu likti čia. Gal tai likimas“, – gyvenimo svečioje šalyje pradžią prisimena Kristina.
Ar taip pasielgtų dar kartą, Kristina abejoja. Kai ji pranešė artimiesiems, kad į Lietuvą nebegrįš, mama pasakė: gali likti, bet suktis, turės kaip nori.
„Visas praeitas vargas, patirtis, mane sustiprino. Gimtinėje – tėvai, seserys, o čia nebuvo kur atsiremti. Teko nuomotis butą. Mano pats nemėgstamiausias patiekalas – alyvuogės. Visada išrinkdavau iš picų. Kai atsikrausčiau į tą butą, visa spintelė buvo pridėta alyvuogių konservų. Valgyti norisi, pinigų nebeliko, tai valgiau tas alyvuoges kaip skaniausią patiekalą. Iki šiandien jos man labai skanios“, – pasakoja emigrantė.
Kai atsikrausčiau į tą butą, visa spintelė buvo pridėta alyvuogių konservų. Valgyti norisi, pinigų nebeliko, tai valgiau tas alyvuoges kaip skaniausią patiekalą. Iki šiandien jos man labai skanios, – pasakoja emigrantė.
Ispanijoje būsimas vyras vestuvėms uždirbo. Jie grįžo į Kauną susituokti, bet santuoka, deja, nepavyko. Tą periodą Kristina vadina sunkiausiu gyvenime: viena su mažu vaiku svetimoje šalyje.
„Buvau patriotė, lietuvių vaikas turi gimti Lietuvoje, – sako Kristina. – Nusivyliau. Grįžome į Ispaniją, gyvenome kartu su pirmu vyru, bet jis iškėlė sąlygas: viskas turi būti taip, kaip aš pasakysiu, rink čekius, jokio cento į šoną, taupome. Tikriausiai nebuvau tam pasiruošusi, turėjau vilties, kad būsime šeima ir viską darysime kartu. Tarnauti.“
Apelsinų skynimas, bulvių rinkimas. Kristina ėmėsi bet kokio darbo, kad tik už jį mokėtų pinigus. Ispanų kalbos gerai dar nemokėjo, o be jos – kaip be rankų: geresnės vietos negausi. Galų gale ji tapo padavėja, atsirado pastovios pajamos ir gyvenimas po truputį pradėjo gerėti.
Panašiu metu Ispanijoje atsidūrė ir dabartinis Kristinos vyras Andrius. Baigęs mokslus jis kažkodėl nenorėjo tos tradicinės ateities: gauni diplomą, o tada dirbi samdomą darbą. Vyras sako labai siekęs žinių. Dar prieš išvykdamas į Ispaniją mokėjo anglų, vokiečių, rusų ir lenkų kalbas.
Šiandien Andrius su Kristina gyvena Alikantės provincijoje, kurortiniame Guardamar del Segura mieste. Dabar, prieš vasaros sezoną, gatvės čia tuščios, kai kurios kavinės nedirba. Bet atšilus orams miestas atgyja, paplūdimiai ir barai prisipildo turistų.
Čia Andrius ir Kristina yra ne tik tarp lietuvių žinomi verslininkai. Andrius sako, kad jiems priklausanti nekilnojamojo turto agentūra yra sėkmingiausia mieste. Savo istoriją vyras pasakoja tam, kad verslą norintys kurti jauni žmonės suprastų: jeigu daug dirbsi, kelis šimtus eurų gali paversti tūkstančiais. Pats Andrius į Ispaniją atvyko turėdamas 500 dolerių.
„Tais laikais 500 dolerių buvo daugiau nei šiandien 500 eurų. Tada Ispanijoje buvo peseta, viskas buvo pigiau. Tai buvo pakankama suma pragyventi porą mėnesių. Su tokia mintimi važiavau. Tikėjausi greitai gauti darbą, uždirbti ir toliau gyventi“, – prisimena vyras.
Tai buvo pakankama suma pragyventi porą mėnesių. Su tokia mintimi važiavau. Tikėjausi greitai gauti darbą, uždirbti ir toliau gyventi, – prisimena vyras.
Dauguma tais laikais į Ispaniją atvažiavusių lietuvių pradėjo nuo žemės ūkio: apelsinai, pomidorai, bulvės, cukinijos – neįmanoma suskaičiuoti, kiek tonų vaisių ir daržovių yra surinkta lietuvių rankomis. Kiti, tarp jų ir Andrius, pradėjo statybose. .
Darbas statybose buvo fiziškai sunkus, o kai visko pramoko, aukštąjį išsilavinimą turinčiam Andriui – nelabai ir įdomus. Jaunas vyras guodėsi tuo, kad tai – tik tarpinė stotelė į sėkmę. Ir jis neklydo – po truputį triūsas statybų aikštelėje peraugo į nuosavą verslą.
Pirmas etapas buvo ne verslo ryšių mezgimas, ne klientų paieška ar įmonės puslapio kūrimas. Pirmiausia Andrius gerai išmoko ispanų kalbą ir įsidarbino visai ne statybų, o turizmo srityje. Vos tik pramokęs vieną darbą, Andrius imdavosi kito. Verslininkas sako, kad tai geriausia, ką gali daryti jaunas žmogus: įgyti kuo daugiau patirties, o tada jau kurti ką nors savo.
Pirmąsias statybas lietuvis vykdė iš skolintų pinigų ir gerai suprato visas rizikas: jeigu nepasiseks – teks ilgam įklimpti į skolas.
Kelerius metus Andrius ir Kristina gyveno visai netoli vienas kito. Andrius jau buvo agentūrą atidaręs verslininkas, taip pat statantis ir pardavinėjantis nekilnojamąjį turtą. O Kristina tuo metu sunkiai dirbo ir viena rūpinosi sūnumi.
„Pradžia išsiskyrus buvo labai sunki. Ir tie laikai buvo sudėtingi Ispanijoje. To restorano, kuriame dirbau, savininkai turėjo ir nekilnojamo turto agentūrą, ir restoraną. Jie matė, kad šneku keliomis kalbomis, tad pasiūlė darbo agentūroje. Pakeičiau darbo pobūdį ir perėjau dirbti pas juos į agentūrą. Dieną dirbdavau agentūroje, per pietus restorane, po pietų vėl agentūroje ir vakare vėl restorane“, – pasakoja Kristina.
Tuo metu statybų sektoriuje laikai buvo geri. Rinka tik augo, statybų vyko daug, paskolas dalijo lengvai, o statybininkų nuolat trūko. Andrius abejoja, kad dabar kas nors leistų namus statyti žmonėms, visiškai neturintiems patirties.
Visai netyčia Kristina sužinojo, kad nekilnojamojo turto agentūroje uždirba daug mažiau, nei galėtų gauti kitur. Lietuviui priklausanti agentūra, kurioje ji po to įsidarbino, pasiūlė daugiau nei ankstesnė ir dar restoranas kartu sudėjus.
Žinoma, lietuvis agentūros savininkas – tas pats Andrius, už kurio Kristina jau ištekėjusi, kartu su juo vysto verslą. Tarnybinis romanas peraugo į rimtus santykius ir abiejų emigrantų gyvenimai stojo į vėžes.
„Iš pradžių buvo labai sudėtinga, nes pas dabartinį vyrą ir partneris buvo. Kartu dirbti buvo sudėtinga, tad teko išeiti. Išėjau dirbti į kitą agentūrą ir po kiek laiko pradėjau lauktis antro vaikelio. Vyras nusprendė atskirai įkurti agentūrą ir pradėti statyti. Taip veiklą pradėjome kartu“, – apie šeiminio verslo pradžią pasakoja Kristina.
Ispanijoje, Alikantės provincijoje, vis daugiau namų ir butų įsigyja lietuviai. Dažniausiai jie perka nedidelius butus prie jūros, kuriuos sezono metu nuomoja turistams ir taip gauna papildomų pajamų.
„Tikrai nesu tik turtingo verslininko žmona“, – sako Kristina. Jų įmonei priklauso 2 atskiri biurai, reikia suvaldyti daug procesų, padaryti viską, kad patenkinti liktų visi – ir klientai, ir darbuotojai. Vieni statybose mato sunkų triūsą ir dulkes, o Kristina čia mato kūrybą: gražius interjerus, vaizdus pro langus ir švytinčias savininkų akis, pirmąkart išvydus savo naujuosius namus.
„Manau, kad tai likimas. Nežinau, kas mane stūmė į tą Ispaniją. Gyvenime apie ją nebūčiau pagalvojusi. Jei pirmas vyras nebūtų išvykęs uždirbti vestuvėms, tikriausiai čia net ir nebūčiau atvažiavusi. Palanga, Šventoji – nuostabūs miestai, kur galėjau džiaugtis paplūdimiu. Tikriausiai likimas, kad sutikau antrą vyrą, kuriuo labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad mes kartu. Jis taip pat iš Kauno, Kaune gal net nebūtume susitikę“, – svarsto Kristina.