2015 m. Lietuvos gyventojai, statistikos departamento duomenimis, suvartojo 12 litrų absoliutaus (100 proc.) alkoholio vienam gyventojui arba 14 litrų absoliutaus (100 proc.) alkoholio vienam vyresniam negu 15 metų gyventojui.
Nors tarpukariu statistikos skaičiavimas kiek skyrėsi ir nebuvo toks išsamus kaip dabar, apytikslius statistinius palyginimus su tuo laikotarpiu daryti įmanoma. Lietuvoje tarpukariu oficialiąją šalies statistiką rengė Centralinis statistikos biuras – dabartinio Lietuvos statistikos departamento pirmtakas. Biuras kasmet skelbdavo Lietuvos statistikos metraščius, kuriuose pateikdavo svarbiausią informaciją apie šalies gyventojus, ūkį, pramonę ir t.t. Vėliausias egzistuojantis toks metraštis pasirodė 1939 m.
Kadangi tarpukario Lietuvoje egzistavo valstybinis degtinės monopolis – degtinę bei spiritą pardavinėjo tik specialios valstybinės parduotuvės – metraštis pateikia tikslius skaičius, kiek įvairaus stiprumo degtinės Lietuvoje būdavo parduodama per metus. Savo reikmėms gaminti degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus buvo draudžiama, grėsė griežtos baudos.
Statistikoje atsispindi ir kasmetiniai kitų tuo metu Lietuvoje gamintų alkoholinių gėrimų – alaus, midaus, vyno, konjako ir likerio – gamybos mastai. Nors Centralinis statistikos biuras skaičiavo tik gamybą, galima daryti prielaidą, kad legalaus alkoholio per metus buvo suvartojama maždaug tiek, kiek pagaminama – nei alkoholio eksportas, nei importas Lietuvoje tuo metu nebuvo plačiai paplitę ir sudarė labai mažą rinkos dalį.
Kiek degtinės 1939 m. pirko lietuviai?
Remiantis oficialia statistika, 1939 m. Lietuvoje buvo parduota 5 mln. litrų 38 laipsnių stiprumo degtinės, 140,3 tūkst. litrų 40 laipsnių stiprumo degtinės, 538,1 tūkst. litrų 50 laipsnių stiprumo degtinės ir 335,9 tūkst. litrų 95 laipsnių stiprumo spirito.
Taip pat Lietuvoje tais metais buvo pagaminta 25 tūkst. litrų konjako ir likerio, stipriųjų gėrimų (be degtinės, kurią importuoti drausta) importuota apie 13,5 tūkst. litrų. Darant prielaidą, kad parduotas šių gėrimų skaičius buvo panašus, bendras parduotų spiritinių gėrimų kiekis Lietuvoje 1939 m. sudarė apie 6,052 mln. litrų.
Palyginimui, 2015 m. Lietuvoje buvo parduota 36,1 mln. litrų spiritinių gėrimų – apie 6 kartus daugiau.
Pagal tą pačią statistiką, Lietuvoje 1939 m. buvo pagaminta 21,7 mln. litrų alaus misos. O Lietuvoje 2015 m. parduoto alaus kiekis siekė 268,3 mln. litrų. Alus į Lietuvą importuojamas nebuvo.
Vyno Lietuvoje 1939 m. buvo pagaminta 705,8 tūkst. litrų., dar 31,8 tūkst. litro importuota. 2015 m. Lietuvoje vyno buvo parduota 23,8 mln. litrų.
Taigi, nors alkoholio vartojimo mastai tarpukary atskirai skaičiuojami nebuvo, statistika rodo, kad alaus ir vyno tarpukario Lietuvoje buvo gaminama ir importuojama gerokai mažiau, negu dabar suvartoja lietuviai.
Tiesa, šie skaičiai nėra visiškai tikslūs – jie neįvertina kontrabandos, nelegalios stipriųjų gėrimų gamybos ir alaus ar vyno gamybos savais tikslais, ne pardavimui.
Kiek gryno alkoholio 1939 m. suvartojo lietuviai?
Ar įmanoma 1939 m. duomenis paversti į konkretų skaičių, rodantį, kiek legalaus alkoholio per metus, atmetus alaus ir vyno gamybą savo reikmėms, tada suvartodavo vidutinis Lietuvos gyventojas? Apytiksliai – įmanoma.
Perskaičiavus parduotuvėse parduotą degtinę bei spiritą į gryną alkoholį, gauname, kad lietuviai 1939 m. suvartojo 2,54 mln. litrų gryno alkoholio degtinės ir spirito pavidalu.
Su kitais alkoholiniais gėrimais – sunkiau, nes jų stiprumas ir pardavimo apimtys nežinomos – tik gamybos bei importo apimtys. Tačiau, darant prielaidas, kad pardavimo ir gamybos bei importo apimtys pernelyg nesiskiria ir kad alkoholinių gėrimų vidutinis stiprumas buvo panašus kaip dabar (alaus – 5 proc., vyno – 13 proc., kitų stipriųjų gėrimų – apie 30 proc.), galima gauti apytikslį suvartotą kiekį.
21,7 mln. litro pagamintos alaus misos tokiu atveju reiškia, kad lietuviai 1939 m. išgėrė 1,08 mln. litrų gryno alkoholio alaus pavidalu, o 737,4 tūkst. litrų pagaminto bei importuoto vyno reiškia, kad lietuviai išgėrė 95,8 tūkst. litrų gryno alkoholio vyno pavidalu. Dar 11,5 tūkst. litrų alkoholio išgerta konjako ir likerio bei kitų importuotų stipriųjų gėrimų pavidalu.
Susumavę gauname, kad lietuviai, remiantis statistikos duomenimis, 1939 m. suvartojo 3,73 litro gryno alkoholio.
Tas pats statistikos metraštis teigia, kad 1940 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno apie 2,92 mln. žmonių. Atmetus ką tik prijungtą ir į daugelį su ūkiu susijusių statistikos skaičiavimo kategorijų dar neįtrauktą Vilniaus kraštą, likusioje šalies dalyje gyveno apie 2,44 mln. žmonių.
Vadinasi, Lietuvos gyventojai 1939 m. suvartojo apie 1,53 litro legaliai gaminamo ir parduodamo gryno alkoholio vienam gyventojui. Tai maždaug 8 kartus mažiau negu 12 litrų gryno alkoholio vienam gyventojui, kuriuos turime dabar.
Istorikas: tarpukariu kontrabanda buvo ypač plačiai paplitusi
Tačiau statistika ne visada atspindi visą tiesą. Ką apie lietuvių alkoholio vartojimo įpročius tarpukariu gali pasakyti istorikai?
Pasak istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docento Sauliaus Kaubrio, istoriniai šaltiniai, nors išvadų apie konkretų suvartojamo Lietuvoje alkoholio kiekį pagal juos daryti negalima, rodo, kad alkoholio vartojimas tarpukariu buvo stipriai paplitęs, o valdžia siekė su juo kovoti. Istoriko teigimu, vien iš 1918–1932 m. laikotarpio buvo išleisti ir paskelbti bent 29 teisės aktai, susiję su alkoholio vartojimu.
Istoriko teigimu, oficialiame statistikos metraštyje neatsispindinti alkoholio gamyba savo reikmėms kaimuose, taip pat kontrabanda tarpukariu buvo plačiai paplitę dalykai. Nematomas ir valstybės neįtraukiamas į apskaitą alkoholio verslas buvo plačiai išsivystęs, nepaisant pastangų su tuo kovoti.
„Kaimuose žmonės, ypač biržiečiai ar pasvaliečiai, gaminosi alų ir savo išgėrimui, ir svečiams. Įvairių talkų metu būdavo išgeriama, ir kaimo vestuvės vykdavo.
Kaimuose žmonės, ypač biržiečiai ar pasvaliečiai, gaminosi alų ir savo išgėrimui, ir svečiams. Įvairių talkų metu būdavo išgeriama, ir kaimo vestuvės vykdavo.
Nebūtų galima pasakyti, kiek jie to aukštaitiško alaus pasigamindavo. Kitas dalykas – kontrabanda. Pasienio rajonuose, o iš 260-ies valsčių 55 tiesiogiai ribojosi su kitų valstybių sienomis, yra tam tikros prielaidos, kad kontrabandos buvo daug. Taip galėjo atsirasti nepamatuotas išgertas alkoholis. Spirito kontrabanda buvo nepaprastai pelningas dalykas, nes kainos abiejose sienos pusėse galėjo skirtis 10 ar 15 kartų. Čia nepaprastai didelis verslas“, – 15min sakė S.Kaubrys.
Specialisto teigimu, tarpukario Lietuvoje egzistavusios valstybinės degtinės parduotuvės buvo griežtai reguliuojamos: egzistavo taisyklės, kaip jos turi atrodyti, arti kokių pastatų (maldos namų, kapinių, mokyklų, ligoninių ir t.t.) jų negali būti.
Parduotuvėse negalėjo dirbti teisti asmenys, jos dirbti galėjo tik tam tikromis valandomis: 9–22 val. apskričių centruose ir 8–20 val. kitose vietose. Per didžiąsias metų šventes tokioms parduotuvėms dirbti buvo draudžiama. Taip pat jos negalėdavo dirbti naujokų į kariuomenę šaukimo ir mobilizacijos dienomis, Seimo rinkimų dienomis. O turgaus dienomis jos turėdavo užsidaryti 16 val. vakaro.
S.Kaubrio teigimu, vietinės valdžios institucijos stengėsi užtikrinti įstatymų laikymąsi, jų pažeidėjams grėsė baudos. Išlikę tarpukario policijos dokumentai, pavyzdžiui, rodo, kad Kupiškyje vien per 1929 m. gruodį buvo uždaryti trys slapti naminės degtinės varymo bravorai. Dokumentai rodo, kad panašiai aktyviai policija dirbo visose apskrityse.
Kai kurių apskričių viršininkai priimdavo ir dar griežtesnes taisykles savo apskrityse, pavyzdžiui, drausdavo pasirodyti „aiškiai girtiems“ žmonėms viešose vietose ir trukdyti rimtį.
Vis dėlto alkoholio vartojimas, pasakojo S.Kaubrys, buvo ir pačios policijos problema. 1925 m. gruodį išplatintas tuo metu slaptas laiškas apskričių policijos viršininkams atkreipė dėmesį į „policijoje įsisiūbavusį girtuokliavimą“. Atkreiptas dėmesys, kad dažnai būtent alkoholinių gėrimų vartojimas tampa blogo policininkų darbo priežastimi.
Istoriko teigimu, daug tarpukario Lietuvoje linksminosi ir studentai. Vienas studentų bendrabutis Kaune Aleksote vietinių gyventojų netgi buvo vadinamas „Žvėrinčium“ dėl nesibaigiančių linksmybių jame. O studentų korporacijų renginiai neatsitiktinai buvo vadinami „Alučiais“.
Iš rašytojų, pasak istoriko, daugiausia gėrė Kazys Binkis. Anot jo, amžininkai apie K.Binkį netgi rašė: „Kiek reikia gerti, kad tokį dvarą pragertų?“ Kilnoti taurelę mėgo ir Balys Sruoga, kuris su savo studentais mielai eidavo „iš kavinės į kavinę“ ir juos vaišindavo.
„Sovietmetis, aišku, nesukūrė prielaidų tapti blaivesniems. Bet ir tarpukario laikotarpiu buvo linksminamasi, geriama“, – konstatavo S.Kaubrys.
