Vilniaus miesto savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja Albina Šiupienienė neslėpė pasipiktinimo, kad sostinėje lieka vis mažiau lietuviškai pavadintų kavinių, barų, restoranų ar parduotuvių. Anot jos, šių įstaigų pavadinimus verslininkai turėtų derinti su savivaldybės kalbininkais, tačiau taip būna ne visada. Mat jie gali nueiti lengvesniu keliu – Valstybiniame patentų biure įregistruoti pavadinimą kaip prekių ženklą.
„Dabar verslininkai dažniau ne pavadina kažkokiu vardu kavines ar barus, o ženklina prekių ženklais. Dauguma užsienietiškų užrašų, kuriuos matome senamiestyje, miesto centre, yra ne pavadinimai, o prekių ženklai, todėl jų buvimui negalime prieštarauti“, – sakė A.Šiupienienė.
Bausti negalima
 |
| BFL nuotr./Anot A.Šiupienienės, nubausti nelietuviškai savo kavines ar kitas įstaigas pavadinusių verslininkų negalima. |
Anot savivaldybės kalbos tvarkytojos, pagal įstatymus pavadinimai privalo būti taisyklingi linksniuojami žodžiai. „Bet turime, tarkim, pavadinimą „Gabi“, kuris nėra įregistruotas kaip prekių ženklas, todėl pavadinimas turėtų būti „Gabis“ arba „Gabė“. Pranešime apie tai kavinės vadovams, bet nubausti jų negalėsime. Viskas priklauso tik nuo lietuvių sąžinės – svarbi jiems gimtoji kalba ar ne“, – neslėpė A.Šiupienienė.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės pavaduotoja Jūratė Palionytė aiškino, kad žmonės neretai klysta manydami, kad verslininkai patys sugalvoja angliškus pavadinimus, mat dažniausiai tai būna pasaulyje žinomi prekių ženklai, kurie vartojami ir Lietuvoje. „Jeigu ant prekių būtų lietuvių gamintojų ženklai, tai, matyt, ir iškabos būtų lietuviškos. Turime lietuviškų prekių ženklų, tarkim, „Leliją“, „Snaigę“, tik jų mažai. Žmonės be reikalo piktinasi ir dėl viešbučių pavadinimų. Dažniausiai tai tarptautinių tinklų pavadinimai. Tiek Lietuvoje, tiek Afrikoje ar Australijoje to paties tinklo viešbučiai vadinami vienodai“, – sakė J.Palionytė.
Specialistės teigimu, didžiausia problema – lietuviai nenori savo kavinių ar kitų įstaigų vadinti lietuviškai. „Kaip sako vienas mano kolega, kažkas yra žmonėms atsitikę. Jie, gyvendami Lietuvoje, labai nori nelietuviškų pavadinimų. Gal iš provincialumo tai kyla – atrodo, kad jeigu pasivadinsiu angliškai, tai atrodysiu gudresnis“, – svarstė J.Palionytė.
A.Šiupienienės manymu, būtina griežtinti įstatymus, kad būtų galima apeliuoti ne tik į verslininkų sąžinę, bet ir juos drausminti baudomis.
„Karčemą“ turėtume pamiršti
„Neretai kavinių pavadinimuose vartojamas žodis „karčema“ taip pat turėtų būti pamirštas, nes ši svetimybė neturėtų būti vartojama bendrinėje lietuvių kalboje. „Karčema“ nėra lietuviškas žodis, nors ir atrodo įprastas. Mes turime „smuklę“ ir daugiau vartotinų žodžių. Bet kai kurie verslininkai pasigriebia iš tarmių žodžių, manydami, kad tai labai gražu. Tiesa, turime ir daug „pabų“, kurių irgi neturėtų būti, – sakė J.Palionytė. – Žodžių „gaspadinė“, „karčema“ neišmesi iš dainų, kitokios tautosakos, bet vartojant bendrinę kalbą reikėtų užmesti akį ir į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną arba pasiklausti specialistų.“
