„Darbo fermoje žiemą nėra daug – visi gyvuliai tiesiog stovi vietoje. Radau skelbimą, kad reikalingas žmogus naujai atidarytame žirgyne, pasiskambinau, pasakė, kad atvažiuočiau. Pradėjau dirbti – visai nieko. Paskui grįžau namo, nes vasarą – šienapjūtė, reikia pasiruošti kitai žiemai ir pan. Bet rugpjūtį ar rugsėjį vėl skambina bosas: atvažiuok, mums tavęs reikia“, – prisimena 24 metų emigrantas.
Aivaro pareigos – žirgyno darbuotojas, bet į šiuos du žodžius telpa labai daug. Žirgyne esantys žirgai – jautrūs, kruopščiai prižiūrimi ir be galo brangūs. Kiekvienas gyvūnas turi būti idealiai sveikas, švarus ir gavęs pakankamai subalansuoto maisto. Viskas tam, kad žirgų šou atvykę žiūrėti žmonės liktų tiesiog sužavėti.
„Darbas įvairus – nuo šukavimo iki išvedžiojimo. Prisiriši ant ilgos virvės ir ratuku suki 10 minučių į vieną pusę, 10 minučių – į kitą. Aišku, valau ir tuos aptvarus, šeriu. Taip ir prabėga diena“, – pasakoja vaikinas.
Žirgams – daugybė grožio procedūrų
Žirgų šokinėjimas per kliūtis – tai sportas, atsiradęs Anglijoje aštuonioliktame amžiuje. Pirmieji šou buvo rengiami Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje.
„Kai važiuoji į pasirodymus, žirgas turi atrodyti išvaizdžiai. Skutam tuos žirgus, dėl to jie su pledais – taip šildome juos. Turim specialias kirpimo mašinėles. Ne visiems žirgams tai patinka, bet vis tiek turi kažkaip rasti bendrą kalbą“, – sako Aivaras.
Čia su žirgais elgiamasi taip, lyg jie ruoštųsi grožio konkursui. Aivaras juokauja manąs, kad „Mis Lietuva“ susiruošia greičiau. Kol vaikinas nepradėjo dirbti dabartiniame darbe, net negalėjo įsivaizduoti, kad žirgui gali reikėti šitiek daug grožio procedūrų.
„Pavyzdžiui, prieš keliones, po kelionių juos visus prausi su specialiais šampūnais, su kempinėmis. Prieš varžybas, jei jos vietoje čia kažkur, uždengiam visą žirgą. Net turime specialias kaukes, kur tik akys šviečia, specialiai baltiems žirgams, nes tik įdėk į aptvarą naujų pjuvenų ir jie ima voliotis“, – žirgų priežiūros ypatybes atskleidžia lietuvis.
Žirgai atrodo įspūdingai, įspūdingos ir jų kainos. Paties pigiausio vertė – maždaug 8 tūkst. eurų, o kainų lubos šioje srityje neegzistuoja – šimtas tūkstančių eurų, net milijonas. Dažniausiai, jei jau Norvegijoje užsiimi tokiu sportu, pinigų turi.
Žirgynas, kuriame dirba Aivaras, dar visiškai naujas. Savininkas norvegas jį pastatė kaip dovaną jodinėjimą dievinančiai dukrai. Dauguma merginų, kurios čia jodinėja, – taip pat turtingų tėvų dukros, nes vien laikyti žirgą čia tikrai nepigu. O kur dar dalyvio mokesčiai varžybose, paties jojiko apranga ir kiti atributai.
Šie žirgai ir jų raiteliai keliauja po visą Europą – į varžybas Italijoje ar Prancūzijoje. Bet Aivaras keliauti stengiasi kuo mažiau, nes dirbti kelionėje – dvigubai sunkiau nei namuose.
„Tada reikia pabalnoti žirgus, žirgai turi atrodyti gražūs – dar daugiau darbo. Dar prisideda šukavimas, šėrimas, vandens nešimas, aptvarų valymas. [Aš keliauju], jei kažkas susirgo, bet dažniausiai stengiuosi būti namuose – dirbti žirgyne“, – teigia Aivaras.
Reikia būti pastabiam
Specialaus išsilavinimo vaikino darbui nereikia, tačiau būtinos kitos savybės, kurias turi tikrai ne kiekvienas. „Jeigu esi geras šukuotojas arba šiaip geras darbuotojas, tai visada rasi darbą su tais žirgais, nes ne kiekvienas moka, ne kiekvienas gali liesti žirgą“, – tvirtina Aivaras.
Emigrantas sako, kad stengiasi kuo daugiau išmokti, gilintis į kiekvieną detalę, nes paskui tokios patirties niekur nebegausi. Čia reikia ne tik žirgus mylėti, bet ir mokėti gerai suvaldyti stresą, nes darbas su gyvūnais toks jau yra: visad turi būti pasiruošęs staigmenoms.
„Visokių niuansų būna, tarkim, pameta pasagas. [...] Arba, tarkim, sustoja virškinimas, prasideda diegliai, tada matai, kad žirgas atsistoja, atsigula, kojomis kasosi. Bet taip būna labai retai“, – teigia Aivaras.
Jis gerai prisimena dieną, kai čia apsilankė patį pirmą kartą. Patirties su gyvūnais jis jau turėjo daug, bet konkrečiai su žirgais – nelabai. Tačiau įsivaizdavo, kad bus daug darbo, tą ir rado.
„Smulkmeniškas darbas, viską turi matyti. Tarkime, kiekvienas žirgas per dieną gauna 12 kg šieno ir matai, kad kažkuris nesuėda, vadinasi, kažkas ne taip“, – kalba lietuvis. Jis neslepia, kad pradžioje buvo visko – ir nesusigaudymo, ir nesusikalbėjimo, buvo ir kad žirgas, staiga dėl kažko susierzinęs, ima ir įspiria.
Lietuvių emigrantų aplink Bergeną – keli tūkstančiai. Bet kažin ar yra dar tautiečių, dirbančių žirgyne. Čia tau ne fabrikas, šypsosi Aivaras ir sako esantis labai laimingas: juk daro tai, kas patinka, ir dar gauna pinigų – ne kiekvienam taip pasiseka.
„Bosas labai draugiškas [...]. Jei padarau kažkokią klaidą, niekada nepasako kažko blogo“, – „Emigrantams“ pasakoja Aivaras.
Fermą išsinuomojo būdamas 15 metų
O dabar trumpam grįžkime atgal. Į laikus, kai viskas prasidėjo, kai močiutė Aivarui nupirko pirmąją jūrų kiaulytę ir staiga vaikinas dėl gyvūnų visiškai pametė galvą: „Nuvažiavome į turgų ir pamatėme jūrų kiaulytę. Močiutė ją nupirko – viskas nuo jos ir prasidėjo. Tada namuose atsirado katė ir t. t. Paskui, kai man buvo 15 metų, buvau išsinuomojęs fermą.“
Perskaitėte teisingai – iš niekur nieko devintokas vaikinas tapo ūkininku. Aivaras augo Utenos rajone. Jis prisimena, kad kai dar buvo vaikas, tėvai irgi ūkininkavo, bet paskui, pieno kainoms kritus, ūkį teko uždaryti. Bet tėvų nesėkmė Aivaro nuo ūkininkavimo neatbaidė. Atvirkščiai – vaikinas buvo pasiryžęs bet kam, kad tik turėtų nuosavą fermą.
„Susiradau tą ferma, susitariau su savininke, kad nuoma už metus – vienas ėriukas, ir pradėjau su tomis avelėmis. Mama padėjo, tėtis kažkiek padėjo. Tada atsirado žirgas, visokių paukščių – dekoratyvinių žąsų, kalakutų“, – pasakoja Aivaras.
Taigi įsivaizduokite: moksleivis po pamokų keliauja į fermą, ten rūpinasi keliomis dešimtimis avelių ir paukščių, taip pat savo noru ten leidžia savaitgalius. Išties retas egzempliorius.
„Ryte einu į mokyklą, tėvukas užbėga pašerti. Po mokyklos tiesiu taikymu važiuoju į fermą, o ten visą laiką atrandi ką veikti. [...] Man visiškai vienodai, ką kas galvoja, svarbu, kad man pačiam gerai, kad darau, kas man patinka. Rasdavau laiko ir su panelėmis pabūti, ir su draugais, bet vis tiek ūkis, gyvūnai man yra kažkas nerealaus“, – tvirtina Aivaras.
Teko padirbėti Anglijos laukuose
Deja, devintokui ūkininkui fermą teko išparduoti. Vaikinas gavo galimybę kelis mėnesius pasimokyti Danijoje, o tėvai tiesiai šviesiai pasakė: nešersim ir neprižiūrėsim. Šitaip pirmąją fermą Aivaras prarado. Tačiau, pasirodo, tai buvo tik pabandymas prieš tikrąjį ūkininkavimą.
„Pradėjau studijuoti Utenos profesinėje mokykloje maisto pramonę. Padirbėjau mėsos kombinate, duonos kepykloje, bet kažkaip tai ne man“, – pasakoja vaikinas, kurio teigimu, darbas – labai svarbi gyvenimo dalis ir, jeigu darai tai, ko nemėgsti, laimingas nesijausi niekada. Jis džiaugiasi, kad tą sužinojo taip anksti. Žinojo jis ir tai, kiek daug reikia stengtis, kad užsidirbtų sau pakankamą sumą pinigų.
Ir vieną dieną jis pasiryžo keliauti į Angliją, nes ten užsidirbti atrodė daug lengviau nei Utenos rajone.
„Dirbau laukuose, su bulvių kombainu, salierų fabrike, kopūstus nurinkinėjome. Tris mėnesius ištempiau. Sunkiausia būdavo pačiuose laukuose, kai lyja, šlapia, šalta. Trys mėnesiai – ne kažin kas, bet vis tiek atsivežiau namo [pinigų]. Tuo metu dar mokiausi profesinėje. Ačiū dėstytojams, kurie duodavo medžiagos, atsiskaitydavau nuotoliniu būdu“, – prisiminimais su laida „Emigrantai“ dalijasi Aivaras.
Antrąją fermą prižiūri partneris ir tėvai
Grįžęs iš Anglijos uždirbtus pinigus Aivaras investavo į savo fermą Zarasų rajone, kuri, nors jis dabar Norvegijoje, veikia ir šiandien.
„Nusipirkom sodybą per pusę su draugu. Seni šeimininkai paliko karvę, žirgą ir 10 avelių. Iš tikrųjų planavom ne į tą pusę – truputis gyvulių, tada kaimo turizmo sodyba, bet sakau – reikia kažką galvoti. Atsirado antra karvė, po kiek laiko – dar šešios. Tada nebeužteko vietos, reikėjo ieškoti fermos. Susiradom ją netoliese, nusipirkom. Paskui žiūrime, kad brangi savikaina, kai samdai visą techniką, kad pagamintų pašarus ir pan. Tada parašėme projektus, gavome jaunojo ūkininko [pažymėjimus], nusipirkom traktorių, šienapjovę, visokių padargų. [...] Pradėjome nuomotis daugiau žemės“, – pasakoja emigrantas.
Dabar sodybą Lietuvoje prižiūri partneris ir tėvai, o štai Aivaras – Norvegijoje. Vaikinas sako, kad aplink Uteną, iš kur jis kilęs, tokių dirbančių Norvegijoje ar Anglijoje – pilna, tik gal jo paties darbas ne toks tradicinis, daug įdomesnis ir su daugiau perspektyvų.
„Einu į darbą su malonumu, nėra taip, kad atsikeli ryte [ir galvoji] – ir vėl į tą darbą... Žinai, kas tavęs laukia, ką reikia padaryti. Diena kažkaip greitai prabėga. [...] Kas dėl finansinės pusės, tai pusę sumos už nuomą moku pats, pusę apmoka darbas, automobilį apmoka irgi darbas. Daugiau kažkaip nieko ir nereikia. To, kiek uždirbu, man visiškai užtenka – ir save išlaikau, ir į namus išsiunčiu, jei žinau, kad reikia“, – sako Aivaras.
Lietuvis teigia, kad bent kol kas gyventi Lietuvoje dar nenori – juk tik neseniai gavo puikų darbą, tik neseniai įsikūrė. Bet prisipažįsta apie viską, kas liko namuose, galvojantis dažnai. Be to, juk ten liko ne tik artimieji, bet ir ferma.
