– Lietuviškas knygynas – unikalus verslas Jungtinėje Karalystėje, kodėl pasirinkote būtent tokį verslą?
– Knygynas buvo įkurtas 2007-aisiais, mėgstame juokauti, kad savininkams Daliui Eismontui ir Martynui Jokšui atsibodo knygas lagaminais iš Lietuvos tįsti, patogiau savo knygyną šalia turėti, be to, Daliaus žmona Gytė dirba lituanistinėje mokykloje, taigi, lietuviška knyga – jos kasdienybė. Mane pakvietė atvykti dirbti į knygyną iš Strasbūro, kur tuo metu dirbau Politikos mokslų institute. Grįžtant prie klausimo, kodėl būtent knygų verslas, galiu atsakyti klausimu: o kodėl gi ne?
– Buvo sunku prasibrauti į šią sritį Londone?
– Tai buvo tuščia niša. Iš pradžių knygynas veikė lietuviškų prekių bazės sandėlyje. Nebuvo ten nei krėslų, nei kilimų, tačiau knygynas – vieta, kur knygos pasiekia skaitytoją. Žmonės, atvykę prekių savo parduotuvėms, įsigydavo ir knygų. Tokiu būdu lietuviškos knygos pasklido ne tik lietuvių vadovaujamose, bet ir užsieniečių parduotuvėse, kuriose apsiperka lietuviai. Siųsdavome knygas nusipirkusiems internetu, pirkėjų, atvažiuojančių tik dėl poros knygų, būdavo reta.
– Per 8-erius knygyno veiklos metus pasikeitė skaitytojų požiūris ir poreikiai?
– Mūsų skaitytojų ratas – platus, tad negaliu tvirtinti, kad jų požiūris keičiasi. Tiesiog kinta skaitomų knygų populiarumas. Vienų labiau ieškoma vienu metu, kitų – kitu. Pavyzdžiui, išleidžiamas naujas bestseleris arba staiga visi susidomi kokia nors nauja gyvenimo būdo sritimi: sveika mityba, neįprastu aprangos stiliumi ar sporto šaka.
Kartais žmogus turi viską, bet nėra laimingas. Kitas į tavo vidų neįlįs ir nesutaisys to, kas sulūžę, bet knyga tai padaryti gali.
– Kaip manote, knygos reikalingos tik dėl informacijos?
– Tai tik viena iš knygos paskirčių – informacija. Be abejo, knygose esančios žinios gali padėti susivokti aplinkoje. Išvykus iš savo šalies, savo namų, kuriuose gyventa su savo šeima, patenkama į visiškai naują, nepažįstamą aplinką, kur reikia kaip įmanoma greičiau prisitaikyti. O tai – sunkus išbandymas, kurį kiekvienas išgyvena savaip.
Aplinka, kurioje augome, suformuoja tam tikrus požiūrius bei elgesio normas, todėl susidūrę su sunkumais reaguojame, kaip esame išmokyti – nematome kitų galimybių. Tuo tarpu knygose tas pačias problemas žmonės iš kitos aplinkos sprendžia kitaip. Kad ir istorijos apie moterų musulmonių šeimoje patiriamą smurtą. Mūsų akimis žvelgiant, išeičių yra daugybė, tačiau jos jų nemato, nes pažįsta tik vieną elgesio modelį. Knyga atveria pažinimo duris ir praplečia suvokimo ribas.
– Nemažai emigrantų rašo apie tai knygas, kaip manote, kodėl jos populiarios?
– Nepasakyčiau, kad tokių knygų būtų daug. Apskritai nėra daug rašančių lietuvių. Knygos apie emigraciją – tarsi veidrodžiai. Atrodo, jas skaitant svarstoma, ar tau labiau pasisekė nei rašytojui. O gal kaip tik išgyveni lygiai tą patį ir tavo mintis užrašė kažkas kitas. Visos šios patirčių knygos padeda pradedantiems gyvenimą svetur. Skaitydami apie kitų patirtis ir klaidas galime pasimokyti, ir taip išvengti daugelio nemalonių patyrimų. Svetima patirtis užsilieka atmintyje ir patekus į panašią situaciją, tarsi jau žinai kaip reaguoti, nes kažkada apie tai skaitei knygoje.
– Kokie lietuviai lankosi jūsų knygyne?
– Labai įvairūs, mat žmonių srautas nesustoja. Galbūt visgi pats plačiausias ratas žmonių, skaitančių grožinę literatūrą.
Nesutinku su tais, kurie grožinę literatūrą laiko „tuščia“, o jos skaitymą „laiko švaistymu“. Iš tiesų, yra nepaprastai daug skirtingų rūšių: juk tai ir poezija – sielai, ir trileriai – įtampai, psichologiniai-filosofiniai romanai, istoriniai, meilės, detektyvai, fantastiniai ir galybė vis dar naujai beatsirandančių – kaip Andriaus Tapino „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ – steam punk‘as.
Šiandieninis dideliu greičiu besikeičiantis naujienų kaleidoskopas tampa nuolatinio streso priežastimi, o mintyse nenutyla sprendžiamų ir neišspręstų problemų dūzgesys. Kokiu būdu išjungti šį šurmulį? Tik pasiėmus gerą knygą. Įsitraukus į kito, išgalvoto asmens gyvenimą, kuris neturi nieko bendro su tavuoju, mintys nurimsta.
Vieni nusiramina gamtoje, kiti sportuodami, tačiau jei kelionei iš taško A į tašką B per dieną sugaišti po valandą ar daugiau, ir po darbo rankų nepakeli, tokiems malonumams nelieka vietos dienotvarkėje. Kartais atrodo, kuo atsakingesnis, sprendimų priėmimo ir greito informacijos apdorojimo reikalaujantis kasdienis žmogaus darbas, tuo paprastesnes knygas jis skaito.
Pagalvokite apie tai, kad mokėdami pinigus už knygą jūs taip pat dalyvaujate „knygos išlikimo“ istorijoje.
Noriu atkreipti dėmesį dar į vieną skaitymo suteikiamą gėrį – jausmų terapiją. Išvykę iš Lietuvos palikome savo artimuosius, tuos, kurie mus pažįsta nuo vaikystės, kurie mokėtų išklausyt, suprasti.
Dažnai net patys artimiausi žmonės nesugeba paguosti, kad ir kaip norėtų, nes taip pat yra pavargę, kamuojami streso. Tuomet skaitydamas, kad ir pačią naiviausią meilės istoriją, gali nuoširdžiai išverkti tą sunkumą, susikaupusį sieloje per visą darbo savaitę.
– Ar skaitytojai noriai perka lietuvių autorių knygas?
– Šiuo klausimu yra dvi grupės skaitytojų. Viena – tie, kurie pažįsta aprašomas vietas bei situacijas, išgyveno laikus, apie kuriuos rašo autorius, tad knyga jiems kalba „jų kalba“.
Kita grupė skaitytojų, atvirkščiai, nemėgsta lietuvių autorių. Nes jie rašo apie dalykus, kurie paliečia širdį, apie problemas, kurios iki skausmo pažįstamos ir jas reikia spręsti. Ne visi, pavargę po darbų, nori skaityti apie dalykus, kurie jiems ir taip neduoda ramybės. Nors dažniausiai, žmogų labiau domina pati istorija, nei jos autoriaus tautybė.
– Vis labiau populiarėja elektroninės knygos, nustumdamos į šalį popierines. Ką apie tai manote?
– Suprasdamas rašmenis gali perskaityti bet kuriame amžiuje parašytą popierinę knygą. O jūs pamenate tuos kvadratinius diskelius, kuriuose esančią informaciją nuskaitydavo kompiuteriai? Pamėginkite dabar iš tokio ištraukti informaciją. Gali paimti blizgantį diską, žiūrėti į jį kiek nori, bet neįskaitysi, kas jame įrašyta. Gali valandų valandas hipnotizuoti telefono kortelę, bet nesužinosi, kas joje. Tad, jei nėra įrenginio, nieko negali padaryti.
Su knygomis – paprasčiau, įrankį skaitymui visada turime po ranka ir nereikia jokių papildomų pastangų. Taigi, manau, kad kaip kinas neuždarė teatrų, televizija – kino teatrų, taip ir popierinė ir elektroninė knygos suras savo vietas mūsų civilizacijoje ir kasdienybėje.
– Knygyne rengiate skaitytojų susitikimus su įvairiais autoriais. Lietuviai renkasi gausiai, ar jiems įdomu pabendrauti su rašytojais?
– Taip, į šiuos susirinkimus lietuviai renkasi noriai. Žinoma, negaliu suabsoliutinti, kad visi skaitytojai renkasi į visus susitikimus. Kiekvienas rašytojas turi savo skaitytoją.
Gera naujiena mamoms, renginio metu mūsų darbuotoja prižiūri vaikus. Taigi jei dar prieš porą metų mamytėms būdavo gan keblu ateiti į renginį su vaikeliu, tai dabar kviečiame drąsiai. Juk ne paslaptis, kad dažnai vaikus auginančių mamų pasaulis apsiriboja tik vaiko poreikiais, mat išleidžiančios „pasižmonėti“ mamos ar močiutės čia nėra. O atėjusios į susitikimus su knygų autoriais moteris praplečia savo akiratį ir vaikai pažaidžia su bendraamžiais.
Taip pat per šiuos susitikimus naikinamas stereotipas, kad rašytojai dirba užsidarę savo erdvėje ir pas juos patekti gali tik išrinktieji. Rašytojai irgi žmonės. Smagu, kad žmonės ateina. Tai parodo, kad lietuviams svarbu ne tik duona. Nors jie gyvena toli, būna pavargę po darbų, vis tiek lankosi kultūriniuose renginiuose kad ir ne savaitgalį. Taip pat esame dėkingi ir mus lankantiems svečiams, kurie be jokio užmokesčio aukoja savo laiką.
– Skaitytojai prašo užsakyti knygų, kurių neranda jūsų knygyne, ir ar priimate tokius užsakymus?
– Mes bendradarbiaujame su visomis didžiausiomis Lietuvos leidyklomis ir knygų platintojais. Tad knygyne yra visas asortimentas, kurį galima rasti Lietuvoje. Kai kurių, ne tokių populiarių ar žinomų knygų – atsivežame po vieną egzempliorių. Jei kokios knygos neturime knygyne, vadinasi, ją ką tik pardavėme ir laukiame atkeliaujant. Negaliu užsakyti knygų, kurių leidyklos neturi.
Dažnai net patys artimiausi žmonės yra negabūs paguosti, kad ir kaip norėtų, nes taip pat yra pavargę, kamuojami streso.
Sekundę pagalvokite apie knygos kelionę iš leidyklos sandėlio iki knygyno lentynos, koks jis netrumpas. Pirmiausia knygos suruošiamos vežimui, tada, įprastai penktadienį, vežėjai surenka iš leidyklų dėžes su knygomis, jas sukrauna, tada veža per visą Europą, keliasi keltu, kol atveža į Angliją. Atvežę vežėjai rankomis visas dėžes užneša laiptais į knygyną. Kur jas išpakuojame, skaičiuojame, klijuojame kainas ir dėliojame į lentynas.
Pagalvokite apie tai, kad mokėdami pinigus už knygą jūs taip pat dalyvaujate „knygos išlikimo“ istorijoje.
– Labai artimai bendraujate su klientais, kaip jums tai pavyksta?
– Dažnai žmonės sako, baigsiu darbą, tada gyvensiu arba „čia tik darbas“, o „čia gyvenimas“. Paskaičiuokime: para turi 24 val. iš jų, jei pasiseka, 8 val. miegame. 10 valandų dirbame ir 1,5 val. keliaujame namo, tad kiek laiko lieka gyvenimui? Taip mąstant lieka labai mažai.
Aš gyvenu kiekvieną minutę ten, kur tuo metu esu, o šiuo metu esu čia – knygyne. Todėl knygynas nėra tik „darbo vieta, iš kurios reikia kuo greičiau sprukti ir tada pradėt gyvent“.
Tai vieta, kurioje teka nemažai mano gyvenimo laiko, todėl žmonės, įeinantys pro knygyno duris, įeina į mano gyvenimą. Vieni iš jų nepalieka jokio pėdsako, kiti tampa savais, artimais. Žmonės čia papasakoja pačių įvairiausių istorijų, bet kas ištarta knygyne, lieka knygyne. Visada lengviau atverti širdį nepažįstamam žmogui.
– Lietuviai domisi saviugdos knygomis?
– Taip, tai vienas iš populiariausių skyrių. Nepaprastai populiarios verslo motyvacijos knygos. Žmonės dažnai turi padriką savo gyvenimo viziją, pavyzdžiui, nori būti laimingi.
Bet ką reiškia būti laimingu? Šeima, vaikai, pinigai, sveikata. Bet ar visos šeimos – laimingos? Ar visi, turintys pinigų, laimingi? Motyvacijos knygos išmoko kelti sau teisingus klausimus ir suprasti, kas laimė yra tau pačiam. Kartais žmogus turi viską, bet nėra laimingas. Kitas į tavo vidų neįlįs ir nesutaisys to, kas sulūžę, bet knyga tai padaryti gali.
