Kas toji tautinė tapatybė?
„Trumpai – tapatybė yra tam tikras žmogaus savęs suvokimas. Tai, ką žmogus laiko svarbiais dalykais pačiam save suvokiant ir save pristatant kitiems žmonėms.
Tautinė tapatybė yra nuoroda į kultūrinę bendruomenę, kuri yra mums svarbi kaip mūsų patirties ir mūsų ateities šaltinis, kaip kultūrinių normų orientyras ir būtent savęs, kaip tam tikros kultūrinės bendruomenės nario, supratimas“, – sako dr. A.Savicka.
Sociologė pasakoja, kad tapatybės klausimus nagrinėti ėmėsi neatsitiktinai – iš dalies susidomėjimą lėmė šeimos kultūrinio skirtingumo patirtis. „Gyvename tautiniu pagrindu mišrioje šeimoje ir vaikus auginame atsižvelgdami į kelių kultūrų patirtis“, – sako tyrėja. Anot jos, asmeniniai motyvai ir verčia susimąstyti, kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų.
„Žmogus negyvena socialinėje izoliacijoje, nebręsta ir nesiformuoja socialinėje atskirtyje, jis yra kažkokios bendruomenės narys ir tam savęs suvokimui, kuo jis yra, bendruomenės tapatybės elementai yra labai svarbūs. Aišku, ne visais laikotarpiais ta bendruomenė ir jos telkimosi pagrindas buvo būtent tautinis. Tai yra daugiau modernus dalykas, atsiradęs su nacionalinių valstybių įsikūrimu“, – sako A.Savicka.
Tapatybės klausimas – nuolat gyvas
Anot A.Savickos, tapatybė svarbi bet kuriai bendruomenei kaip jos telkimosi ašis. „Kiekvienai bendruomenei reikalingas tam tikras naratyvas, kuris leistų save identifikuoti su tauta, suprasti save kaip jos narį“, – sako sociologė.
Pasak jos, toks naratyvas nuolat keičiasi ir kinta priklausomai tiek nuo tam tikro laiko aktualijų, nuo politinių, geopolitinių aplinkybių ir kito aktualaus konteksto. „Dėl to šis klausimas išlieka nuolatos gyvas, niekada nėra iki galo išspręstas ar atsakytas“, – sako A.Savicka.
Tautinio pakilimo metu, Sąjūdžio laiku lietuviškoji tapatybė vienareikšmiškai buvo tema numeris vienas.
Sociologės teigimu, per pastaruosius kelis dešimtmečius tapatybės aktualumo klausimas buvo banguojantis. „Tautinio pakilimo metu, Sąjūdžio laiku lietuviškoji tapatybė vienareikšmiškai buvo tema numeris vienas ir buvo labai svarbu patiems sau apsibrėžti, kas mes esame, ko mes norime, kur mes norime keliauti“, – sako A.Savicka.
Atkūrus valstybę, sako A.Savicka, šis klausimas nebedominavo tyrimuose. Vis dėlto pastaruoju metu pastebimas šios temos suaktualėjimas. Anot sociologės, tai lėmė suintensyvėjusi globalizacija, eurointegracija ir emigracijos procesai.
Pasak sociologės, globaliame pasaulyje, kuriame vis svarbesnė tampa virtuali erdvė, būtent tautiškumas yra vienas stipresnių požymių, pagal kurį mes buriamės į bendruomenes. „Pavyzdžiui, lingvistinis tautiškumo aspektas skaitmeninėje erdvėje įgauna naują prasmę – mes telkiamės jau nebe teritoriniu pagrindu, bet lingvistiniu pagrindu, atskiros komunikacijos erdvės susitelkia būtent kalbos pagrindu“, – sako sociologė.
Lietuviškoji tapatybė – etninė ar pilietinė?
Dažniausiai tautinė tapatybė suvokiama dvejopai – kaip etninė ir pilietinė tapatybė. Etninė tautiškumo samprata apima kalbą, tautinę kilmę, etninę kultūrą, papročius, tradicijas, o pilietinė – įstatymų gerbimą, pilietiškumo jausmą, pilietines pareigas.
Anot A.Savickos, dažniausiai moksliniuose darbuose teigiama, kad Lietuvoje dominuoja etninė tautiškumo samprata, o lietuvio savęs suvokimui svarbiausi tokie dalykai kaip kalba, lietuviška kilmė, papročių ir tradicijų išmanymas. Pasak sociologės, toks suvokimas būdingas ne tik Lietuvai, bet ir visam Vidurio ir Rytų Europos regionui.
„Sąjūdžio laikotarpiu etninė kilmė buvo labai svarbi, atskiru laikotarpiu galbūt buvo netgi tam tikra priešprieša tarp lietuviškai kalbančių ir nelietuviškai kalbančių mūsų šalies gyventojų. Aišku, Lietuvoje vis dėlto išvengėme labai jau radikalių to pasireiškimo formų, bet toks laikotarpis buvo. Dabar daugumai būtų keista, jeigu mes imtumėm šiuo pagrindu labai savo piliečius diferencijuoti, ir tai tikrai yra visuomenei nebepriimtini dalykai. Tuo metu tai buvo svarbu, nes tokios buvo geopolitinės aplinkybės ir būtent tas kalbos mokėjimas, etninės kultūros bendrumas buvo svarbiausi dalykai, jie galėjo didžiausia jėga sutelkti bendruomenę, o tai ir buvo reikalinga“, – sako A.Savicka.
Remdamasi Europos vertybių tyrimo duomenimis, sociologė sako, kad šiandien etninės ir pilietinės tapatybės santykis yra kiek sudėtingesnis. „Šie teoriniai konstruktai – etninio ir pilietinio tautiškumo, jie ir tėra teoriniai konceptai. O gyvenime nėra priešpriešos tarp etninio ir pilietinio tautiškumo. Jie neneigia vienas kito, o iš tikrųjų sugyvena labai gražioje dermėje. Priklausomai nuo konkretaus istorinio laikotarpio ar politinių aplinkybių, vienas arba kitas dėmuo gali tapti aktualesnis, kitas gali tapti mažiau svarbiu, bet tarp jų priešpriešos nėra“, – sako A.Savicka.
Vis dėlto sociologė teigia, kad Lietuvoje etninis tautiškumas yra labiau suprantamas.
„Ypač akcentuojame kalbą, bet ne mažiau svarbūs yra ir pilietiniai dalykai suvokiant save kaip lietuvį, kaip Lietuvos gyventoją. Gal iš tikrųjų mes labiau net ir linkę atskirti, kas yra lietuvis, o kas yra Lietuvos gyventojas. Tarsi vienas yra tautiškumo elementas, kitas yra pilietiškumo dalykus aptariantis elementas“, – teigia tyrėja.
Kodėl mums tokia svarbi lietuvių kalba?
Anot A.Savickos, lietuvių kalba – pats svarbiausias tautinės tapatybės dėmuo lietuviams. „Lietuvių kalba labai svarbi lietuvio savęs suvokimui. Atrodo, kad yra tiesiog nesuvokiama, kad lietuviu gali būti kažkas, kas nemoka lietuvių kalbos“, – sako sociologė.
„Turbūt kiekvienas net ir labai nesusimąstydamas atsakytų, kad būti lietuviu reiškia kalbėti lietuviškai, suprasti tą kalbą. Ir ne tik lingvistine prasme suprasti, bet suprasti ir įvairias gilumines, užkoduotas reikšmes“, – sako pašnekovė.
A.Savickos teigimu, toks kalbos svarbos iškėlimas – išties unikalus, kitose tautose kalba taip labai nėra akcentuojama kaip Lietuvoje.
Pasak jos, būtent kova už lietuvišką raštą ir lėmė tai, kad lietuviams šiandien kalba vis dar išlieka pirmuoju tautinės savivokos elementu.
Kova už lietuvių kalbą ir lietuvišką raštą paliko gilų atspaudą sąmonėje ir istorinėje atmintyje. Tai vienas iš svarbiausių laikotarpių tautinei savivokai.
„Sunku pasakyti vienareikšmiškai, nuo ko tai priklauso, bet aš kelčiau tokią hipotezę, kad visgi kova už lietuvių kalbą ir lietuvišką raštą paliko gilų atspaudą sąmonėje ir istorinėje atmintyje. Tai vienas iš svarbiausių laikotarpių tautinei savivokai“, – teigia sociologė.
Didelių kartų skirtumų nesijaučia
A.Savicka pasakoja, kad yra nemažai tyrimų, rodančių, kad jaunesnė karta į tautiškumo klausimus žiūri kiek paprasčiau. „Jie mato kismo poreikį – kad negalime mes vaikščioti medinėmis klumpėmis ir šokti tik tautinius šokius. Ir galbūt to netgi nelaiko būtinumu išsaugant tapatybę. Vyresnės kartos labiau akcentuoja, kad reikia prisilaikyti tradicijos, kultūrinių normų, ir kad tas kismas tai yra kaip didžiausia grėsmė“, – sako ji.
Jaunesnioji karta mato kismo poreikį – kad negalime mes vaikščioti medinėmis klumpėmis ir šokti tik tautinius šokius.
Vis dėlto, kaip pasakoja A.Savicka, atlikusi savo pačios tyrimą apie lietuviškąją tapatybę ji nustebo – ryškių skirtumų tarp kartų neaptiko. „Pagrindiniai tautinės tapatybės elementai – ar kalba, ar įstatymų laikymasis, ar lietuviška kilmė, gimimas Lietuvoje – visiems yra vienodai svarbūs ir šių dalykų prioritetų eilė yra vienoda tiek jaunesniems žmonėms, tiek vyresniems. Galbūt jie visus tuos dalykus užpildo kiek kitokiu turiniu“, – sako sociologė.
Netikėta pačiai tyrėjai buvo ir tai, kad tautinę tapatybę labai panašiai supranta ir skirtingo išsilavinimo žmonės. „Galima buvo tikėtis, kad labiau išsimokslinę žmonės, matę daugiau pasaulio ir daugiau keliavę, susidūrę su kitokiomis kultūromis, galėtų turėti kitokį savo tautiškumo supratimą, kylantį iš kitokių kultūrų ir jų įvairovės suvokimo, bet šio tyrimo duomenys tokių dalykų neatskleidė“, – pasakoja A.Savicka.
Tapatybės paieškose esame ne vieni
„Nustebčiau sužinojusi, kad kokia nors tauta yra atsakiusi į visus klausimus, išsprendusi visas problemas ir tiesiog turi savo tautinę tapatybę kaip kažkokį aiškų dalyką. Manau, kad to tiesiog negali būti. Nėra kažkokio baigtinio tautinės tapatybės elementų sąrašo, negalime pasakyti, kad būti lietuviu reiškia tą ir tą, o kitos tautos atstovu – ką nors kita“, – sako A.Savicka.
Nustebčiau sužinojusi, kad kokia nors tauta yra atsakiusi į visus klausimus, išsprendusi visas problemas ir tiesiog turi savo tautinę tapatybę kaip kažkokį aiškų dalyką.
Sociologė sako, kad besikeičiančios ir dinamiškos tapatybės ieškojimas yra universalus dalykas ir būdingas visoms tautoms. „Tačiau ko mes, kaip lietuviai, ieškome, ir kokių atsakymų ieško kitų tautų atstovai, tai jau yra labai individualu ir unikalu, nes kiekvienos tautos ir istorinė, ir kultūrinė patirtis yra labai skirtinga“, – teigia A.Savicka.
