Šeštadienio popietę Belgijos lietuvių keliai nusidrieks į Prancūziją – kaip rašoma kvietime, „pajusti trumpiausios nakties misteriją ir bendruomeniškumą vaišinantis, kupoliaujant, garbinant ugnį, vandenį ir žalumynus, taip pasisemiant jėgų ilgai žiemai“. Kas savo automobiliu, kas įsiprašęs į kitų mašiną trauks į Maso upės slėnį netoli sienos su Belgija.
Reikėjo vis didesnės erdvės
Jonines šioje šalyje įsikūrę lietuviai švenčia kasmet. Prieš kelerius metus šventė vyko Grez–Doiceau miestelyje į rytus nuo Briuselio, vėliau – lietuvišką peizažą primenančių pievų ir miškų apsuptoje belgo, vardu Jeanas, sodyboje. Su lietuviais susibičiuliavęs vyras turėjo namą prie nedidelės Argentinos upės, į kurią švenčiantieji leisdavo vainikus.
 |
| Belgijos lietuvių bendruomenės (Michaelio Roekaertso) nuotr./Dalia Kabašinskaitė |
„Upelė buvo tokia siaura, kad per vainikus vandens nebūdavo matyti. Bet tą apeigą atlikti labai malonu“, – savaitraščiui „15min“ pasakojo Belgijos lietuvių bendruomenės valdybos narė Dalia Kabašinskaitė.
Moterį į Briuselį prieš penkerius metus atvedė meilė. Jos vyras Jonines su lietuviais švęsdavo ir anksčiau. Tuometė bendruomenės pirmininkė pasikviesdavo grupelę žmonių į nedidelę šventę savo sode. Čia susirinkusieji dainuodavo, skambindavo gitara. Bendruomenei ėmus augti, prireikė didesnės erdvės.
Pernai bendruomenė tokią aptiko Prancūzijos ir Belgijos pasienyje, atokiame slėnyje. Čia žmones sukvietė vienos lietuvės vyras, kurio tėvas – išeivis iš Lietuvos, po karo likęs Belgijoje.
„Ten, kalnuose, nuostabiai didelė erdvė. Per Jonines žmogus visiškai susilieja su gamta. Negali švęsti palapinėje, slėpdamasis nuo lietaus. Norisi palydėti ir pasitikti saulę, į upę nuleisti vainikus, kupoliauti, šokti prie laužo. Gali sugrįžti į senovę ir pabūti žmogumi, kuris gyveno pagal saulę“, – kalbėjo D.Kabašinskaitė, 10 metų dainavusi folkloro ansamblyje, sovietmečiu su bendraminčiais Jonines švęsdavusi slapta, o dabar organizuojanti šventę tautiečiams.
Kaimas stebėjosi
Prieš keletą metų Joninės Belgijoje buvo virtusios puota. Lietuvoje viešėję ir Kernavėje į Rasų šventę pakliuvę belgai ja taip susižavėjo, kad nusprendė pakartoti. Grįžę susirado lietuvių ir latvių bendruomenes, vienas iš keliauninkų pasiūlė savos žemės plotą kaime ir surengė didžiules vaišes su bufetu bei stalais. Tokia šventė lietuviams pasirodė netikra, todėl jie grįžo prie baltų kompanijos.
Bet paparčio žiedo su lietuviais ieško ne vien saviškiai – bendruomenės nariai atsiveža kitataučių sutuoktinių, gyvenimo draugų ar bičiulių. Susirenka per šimtą žmonių – daugiau ir nereikia, kitaip, anot D.Kabašinskaitės, šventė prarastų intymumą. Šiemet turėtų prisijungti ir Laifour kaimelio, greta kurio vėl rinksis lietuviai, gyventojai.
„Pernai jų nekvietėme. Tikriausiai stebėjosi: suvažiavo sektantai, – juokėsi bendruomenės atstovė. – Gal kaimas nesuprato, kas darosi, todėl šiemet nusprendėme pakviesti vietos žmones.“ Iš to lietuviai tik išloš – norėdamas, kad gyventojai aktyviai dalyvautų Joninėse, kaimo meras leido laužą kurti prie upės. Pernai jis liepsnojo prie šeimininko sodybos.
Šokiai ir dainos – privalomi
Keletą metų per Jonines grodavo tuometės bendruomenės pirmininkės brolis – vestuvių muzikantas.
Kai šventė persikėlė į Jeano sodybą, organizatoriai sugalvojo pasikviesti folkloro ansamblį iš Lietuvos, kad atlikėjai parodytų ta proga tinkamų šokių ir žaidimų, pamokytų dainų. Porą kartų muzikantai, kurių kelionei pinigų skyrė specialus užsienio lietuviams skirtas fondas, padėjo surengti smagias ir tikresnes Jonines.
Dabar šventėje skamba pačių dainuojamos dainos – bendruomenė turi nedidelį moterų chorą, kuriam priklauso ir D.Kabašinskaitė. Jai svarbu, kad žmonės dalyvautų apeigose ir išties švęstų, o ne vien žiūrėtų, kaip kiti šoka ir dainuoja. Todėl muzikuojantys svečiai prašomi pasiimti savo instrumentus, apsirengti tautinius drabužius.
Būna ir raganų
Nors Joninės turi senas tradicijas, organizatoriai šventės programą keičia, priklausomai nuo vietos ir susirenkančių žmonių. Pavyzdžiui, šiemet planuoja daugiau apeigų nei anksčiau, mat bus daugiau lietuvių, kurie anksčiau priklausė folkloro ansambliams ar yra panašiai šventę.
„Pernai prancūzų nekvietėme. Tikriausiai stebėjosi: suvažiavo sektantai. Gal kaimas nesuprato, kas darosi, todėl šiemet nusprendėme pakviesti vietos žmones.“
Šeštadienio vakarą įėję pro specialiai pastatytus vartus dalyviai simboliškai apsipraus (lietuviai tikėjo, kad šis ritualas magišką Joninių dieną šalin nuveja negandas) ir nusišluostys drobiniu rankšluosčiu, tuomet pagarbins pievoje stūksantį ąžuolą.
Pasipuošę tradiciniais vainikais žmonės pasistiprins prie bendro suneštinių vaišių stalo, o tuomet, dainuodami tradicines dainas, patrauks kupoliauti – rinkti stebuklingų žolynų.
„Mums labai pasisekė – Prancūzijoje radome nenušienautą pievą, pilną gėlių. Kalno viršuje yra laukymė, nuo kurios gražiai matomas saulėlydis, – pasakojo D.Kabašinskaitė. – Palydėsime saulę, prie aukuro pagarbinsime Gabiją, o kai pradės temti, su fakelais žygiuosime nuleisti vainikų.
Kelias iki upės – netrumpas, bet labai gražus. O upė – plati kaip Nemunas. Kai vainikai su žvakelėmis pasileidžia vienas paskui kitą pasroviui, vaizdas įspūdingas. Tuomet – šokiai iki aušros ir maudymasis rasoje. Pernai užklupo lietus, tad visi išsimaudė lietuje ir saulės nebesutikome.“
Joninių šventė neįsivaizduojama be būrėjų – viena ar dvi moterys pranašauja ateitį iš surinktų žolynų. Prie jų nuolat nutįsta ilgiausia eilė.
Belgams šventė svetima
D.Kabašinskaitė nėra girdėjusi, kad Belgijoje lietuviai dar kur nors švęstu Jonines, nebent koks Jonas ar Janina su artimaisiais ir bičiuliais.
Nyderlandų lietuviai taip pat prašosi į kaimynų šventę, mat patiems organizuoti – ne taip lengva. Liuksemburge Joninės taip pat minimos. Kai kurie tautiečiai, persikėlę iš šios šalies į Briuselį, prisidės prie šeštadienio renginio organizavimo.
Užtat belgams Joninės svetimos – pašnekovės manymu, dėl to, kad šalis buvo anksti industrializuota. Pramonė esą atitolina žmogų nuo gamtos, o šalyse, kuriose žemės ūkis reikšmingesnis, yra priešingai.
Anksčiau D.Kabašinskaitė metus gyveno Švedijoje – ten Vasaros vidurio (Midsommar) ir panašios šventės itin populiarios.
