Kasmet dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo į Migracijos departamentą kreipiasi keli tūkstančiai lietuviškų šaknų turinčių užsieniečių.
Ilgą laiką Lietuvos pilietybę susigrąžinti galėjo tie, kurių giminaičiai kažkuriuo metu tarpukariu buvo šalies piliečiai.
Tačiau prieš keletą metų įstatymas imtas traktuoti siauriau, tad dabar norinčių atkurti pilietybę prašoma įrodyti, kad jų protėviai Lietuvos pilietybės neprarado iki pat sovietų okupacijos 1940-ųjų birželio 15 d.
Daliai A.Schamrotho giminės tai padaryti pavyko, departamentui pateikti dokumentai tiko ir pilietybę jiems atkurti leista, bet po dviejų mėnesių analogiški kitų tos pačios giminės narių prašymai jau buvo atmesti.
15min kalbinti pašnekovai teigia, kad tokių situacijų būta ir anksčiau, o norint jų išvengti, reikia taisyti Pilietybės įstatymą.
Pabėgo dėl nacių grėsmės
A.Schamrotho močiutė, iš Lietuvos kilusi žydė Šėra Mileraitė (Skura Feldman), tarpukariu gyveno Panevėžio rajone, Ramygaloje. Tačiau pajutusi grėsmę dėl Europoje augančio bei stiprėjančio nacių judėjimo, sulaukusi kiek daugiau nei 20-ies, 1932 metais nusprendė palikti savo gimtinę ir gelbėti gyvybę.
„Tuo metu, 1932 metais, buvo labai nedaug šalių, jei tokių buvo, pasirengusių priimti varganus žydų pabėgėlius. Buvo ribotos galimybės ištrūkti iš Europos, todėl atsiradus galimybei ištekėti už vyro, kurį ji matė vos kelis kartus, Šėra ištekėjo ir pabėgo į Pietų Afriką“, – močiutės gyvenimo vingius 15min pasakojo Didžiojoje Britanijoje dabar gyvenantis jos anūkas A.Schamrothas.
Nors moteris ištekėjo už užsieniečio ir gavo Didžiosios Britanijos pilietybę, Lietuvos pilietybės sąmoningai neatsisakė, tiesiog kūrė gyvenimą svetimoje šalyje, nes į Lietuvą galimybių sugrįžti nebuvo, tvirtino jis. Pietų Afriką tuo metu buvo kolonizavusi Didžioji Britanija.
„Karo pabaigoje Pietų Afrikoje ji jau gyveno 13 metų, buvo įsitvirtinusi, turėjo jauną šeimą, todėl grįžimas į siaubingo liūdesio persmelktą miestą, kuriame nebuvo likusių gyvų žydų, neatrodė kaip gera perspektyva“, – pasakojo jis.
Be to, Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu buvo nužudyti Š.Mileraitės tėvai, vieninteliai šeimos nariai, pasilikę šalyje.
Kaip teigė A.Schamrothas, iki šiol nėra tiksliai žinoma, ar juos kartu su kitais žydais miške nužudė naciai, ar stovinčius ant namo slenksčio – pačių kaimynai.
Ieškojo savo šaknų
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, paskui ir Šaltajam, keitėsi kartos. Š.Mileraitė užaugino tris vaikus, šie kūrė savo šeimas, tačiau Lietuva, A.Schamrotho teigimu, visada turėjo reikšmingą vietą jų širdyse.
„Kai aš augau, prisimenu, ji (Šėra – 15min) mums pasakojo apie Lietuvos miškus bei upes. Kaip eidavo rinkti laukinių aviečių. Kaip ant telefono stulpų lizdus susisukę tupėdavo gandrai“, – močiutės prisiminimus iš Lietuvos persakė vyras.
Todėl ir pats sakė nuolat klausęs savęs, kokia yra jo tapatybė, kam jis priklauso.
„Yra toks tapatybės ilgesys. Manau, visi nori žinoti, kas jie esą. Mano supratimas apie Lietuvą visada buvo formuojamas istorijomis apie Šėros meilę Lietuvai – žydų teatro, literatūros, kalbos centrui. Visada jaučiau, kad mano tapatybė yra susijusi su litvakų istorija.
Pirmą kartą į Lietuvą važiavome su didele Šėros palikuonių grupe. Aplankėme vietą, kurioje ji gyveno Ramygaloje, vietas, kurias ji aprašė laiškuose. Ji juose rašė apie vandens malūną, jo jau neberadome, bet radome upę, ant kurios jis buvo pastatytas. Tai labai jautru.
Kai kas nors paklausia, kas aš esu, aš sakau: gimiau Pietų Afrikoje, gyvenu Anglijoje, bet mano širdis – žydiška. O kam ta žydiška širdis priklauso? Atsakymas yra Lietuva. Aš jaučiu su ja ryšį, nebūtinai racionalų, labiau emocinį, bet tai padaro mane tokį, koks esu“, – pasakojo jis.
Dėl šių priežasčių A.Schamrothas su kitais šeimos nariais galiausiai nusprendė siekti gauti Lietuvos pilietybę – sustiprinti ryšį su močiutės gimtąja Baltijos valstybe.
Mano širdis – žydiška. O kam ta žydiška širdis priklauso? Atsakymas yra Lietuva.
Pilietybę leido atkurti ne visiems
Pagal Lietuvos Pilietybės įstatymą, pilietybę atkurti gali asmenys, iki 1940 metų birželio 15 dienos turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat jų palikuonys – vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai.
A.Schamrotho giminės atveju – jo vaikai, mama, teta, seserys, pusseserė ir jų atžalos, iš viso – 11 šeimos narių.
Visų, išskyrus paties A.Schamrotho ir dviejų jo vaikų, dokumentai Lietuvos Migracijos departamentui buvo pateikti tuo pačiu metu, praėjusių metų gegužės pabaigoje, o A.Schamrothui su atžalomis teko palaukti pora mėnesių, kol iš Pietų Afrikos Respublikos atkeliaus paskutinieji vėluojantys popieriai.
Po kurio laiko, praėjusių metų rugsėjo pabaigoje, pirmiau dokumentus dėl pilietybės Lietuvai pateikę šeimos nariai sulaukė džiugios žinios – leidimo atkurti Lietuvos pilietybę.
A.Schamrothas tikėjosi netrukus ir pats sulauksiąs tų pačių naujienų. Tačiau taip neįvyko.
Šių metų kovą jis sužinojo, kad jam ir jo dviem vaikams leidimas atkurti Lietuvos pilietybę nėra suteikiamas, nepaisant to, kad tos pačios močiutės palikuonys, tai yra ir jo mama, ir seserys bei pusseserė su vaikais, jau gavo leidimą ją atkurti.
„Tai buvo tarsi dvigubas smūgis. Pirmiausia Šėra turėjo bėgti iš savo šalies ir palikti ten savo tapatybę, kad išgelbėtų savo gyvybę, o dabar aš, bandydamas atkurti savo pilietybę, buvau atstumtas“, – pasakodamas savo situaciją apmaudo neslepė A.Schamrothas.
Kodėl taip įvyko?
Ilgus metus pilietybę galėjo atkurti tie, kurių giminaičiai Lietuvos piliečiais buvo bet kuriuo metu iki 1940-ųjų birželio 15 dienos, tačiau prieš keletą metų Migracijos departamentas kertine diena ėmė laikyti Lietuvos okupacijos dieną. Tai reiškia, kad pilietybę leista atkurti tik tiems, kurių artimieji Lietuvos piliečiais išbuvo iki pat 1940-ųjų birželio 15 dienos.
Aiškinimą, kad pilietybė turi būti išlaikyta iki pat šios datos vienoje iš nutarčių, 2017 metais pateikė Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas (LVAT).
Pasak jo, svarbu, kad iki 1940 metų birželio 15 dienos „Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų“.
„Nors teismo nutartyje pateikti argumentai yra gana sklandūs bei logiški, šio išaiškinimo taikymas praktikoje sukėlė labai daug neaiškumo ir neapibrėžtumo dėl pilietybės atkūrimo besikreipiantiems asmenims“, – 15min šį nutarimą komentavo prof. dr. Solveiga Palevičienė, advokatų kontoros GLIMSTEDT vadovaujanti partnerė, advokatė.
Pasak jos, viskas būtų neblogai, jeigu pilietybės atkūrimo situacijas Migracijos departamentas spręstų pagal tai, kaip ir nurodo teismas – jei nėra duomenų, kad asmuo pilietybės neteko dėl savo valingų veiksmų, vadinasi, ją išsaugojo.
„Tačiau realybėje, nepaisant to, kad tokių duomenų gali ir nebūti, Migracijos departamentas neretai vis tiek toliau reikalauja įrodyti, kad pilietybė buvo išsaugota. Tuomet žmogui tampa neaišku, ką jis turi pateikti, norėdamas pagrįsti šį faktą“, – situaciją, su kuria susiduria tarpukario lietuvių palikuonys, aiškino S.Palevičienė.
Būtent A.Schamrotho ir jo vaikų atveju prašymas susigrąžinti pilietybę buvo atmestas, grindžiant tuo, kad jų močiutė Lietuvos pilietybės neteko anksčiau nei prasidėjo okupacija – esą ištekėdama už Didžiosios Britanijos piliečio ir nesikreipdama dėl Lietuvos paso į Lietuvos ambasadas, ji neišlaikė pilietybės ir prarado ryšį su Lietuva.
Nors tai įrodančių dokumentų Lietuvos valstybės archyvuose nėra. Be to, dalies giminės prašymas buvo patenkintas.
Remiasi kitu teismo sprendimu
Paklausus Migracijos departamento, kodėl vieniems šeimos nariams atkurti pilietybę leista, o kitiems – ne, taip pat kodėl be atitinkamų institucijų įrodymų teigiama, kad Š.Mileraitė prarado Lietuvos pilietybę, įstaigos atstovai nurodė, jog sprendimai priimami vadovaujantis ne tik įstatymais, bet ir „įsiteisėjusiais teismo sprendimais.“
„Jeigu iki tam tikro teismo sprendimo priėmimo vienos šeimos narių prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo buvo tenkinami, po teismo sprendimo priėmimo, pakeitus Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo praktiką, kitų šeimos narių prašymai jau nebegali būti tenkinami“, – rašoma 15min atsiųstame atsakyme.
O konkretų A.Schamrotho giminės atvejį esą nulėmė 2020 metų lapkričio mėnesio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutarimas.
| Pateikė prašymą dėl pilietybės atkūrimo | Gautas atsakymas | Sprendimas | |
| A.Schamrotho giminė (8 asmenys) | 2020 m. gegužės 25 d. | 2020 m. rugsėjo 30 d. | Leista atkurti |
| A.Schamrothas ir jo du sūnūs | 2020 m. liepos 21 d. | 2020 m. vasario 26 d. | Neleista atkurti |
Kaip nurodė departamentas, jame rašoma, kad „tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos suteikia pagrindą daryti išvadą, kad asmuo, turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu galiojusių įstatymų normas, įstatyme nustatytais atvejais galėjo būti pripažintas ir praradusiu Lietuvos Respublikos pilietybę.
Iš nurodyto reglamentavimo spręstina, kad tai lemiančios priežastys galėjo būti susijusios su asmens išvykimu į užsienio valstybę, tam tikrų pareigų neatlikimu (registruotis, išsiimti asmens dokumentus), ryšio su Lietuvos gyvenimu nutrūkimu.“
Pasak Migracijos departamento, remiantis šiuo bei kitais teismų nutarimais bei tarpukario teisės aktais, nutarta, kad Š.Mileraitė, pabėgusi iš Lietuvos ir ištekėjusi už Didžiosios Britanijos piliečio anksčiau nei šalies okupacijos dieną, taip pat nesikreipdama į Lietuvos atstovybes dėl lietuviškų dokumentų, prarado ryšį su Lietuvos gyvenimu.
Todėl ir jos palikuonys teisę atkurti pilietybę prarado. Nors keletą mėnesių prieš kiti šeimos nariai ją dar turėjo.
Sprendimas – nesuvokiamas
A.Schamrothas 15min teigė, kad jam toks sprendimas – nesuvokiamas, nes, jo teigimu, močiutė visada mylėjo Lietuvą ir jautė su ja stiprų ryšį, o kitos galimybės, kaip ištekėti, neturėjo – tai buvo jos šansas išsaugoti gyvybę.
Tačiau pati savo noru pilietybės niekada neatsisakė, to įrodančių dokumentų taip pat nėra, kalbėjo jis.
„Ji niekada nenorėjo atsisakyti savo pilietybės. <...> Ji mylėjo Vilnių, Europos žydų kultūros širdį, ir Kauną. Todėl tai, kad buvo priversta išvykti, ji laikė didžiule tragedija. O tie, kurie nepabėgo, buvo tiesiog nužudyti. Ji nenorėjo atsisakyti savo pilietybės, priešingai, ji visada didžiavosi būdama lietuve“, – 15min sakė Š.Mileraitės anūkas.
Advokatės S.Palevičienės vertinimu, Migracijos departamento minima LAT nutartis nesudaro pagrindo skirtingai vertinti tomis pačiomis aplinkybėmis grindžiamus prašymus, paduotus iki nutarties ir po jos, nes naujai minima nutartis tik pakartoja 2017 metų nutarimą.
Ji tai, kad buvo priversta išvykti, laikė didžiule tragedija. O tie, kurie nepabėgo, buvo tiesiog nužudyti.
„Iš esmės LAT pasakė tik tiek, kad teismai turi atsižvelgti į LVAT 2017 metų nutartyje pateiktą išaiškinimą. Tai nėra kažkoks naujas esminis pokytis teismų praktikoje, minėta LVAT nutartis jau „kaba“ 3,5 metų“, – pažymėjo ji.
Tačiau taip pat atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas teismo nutarimus interpretuoja individualiai ir sprendimą konkrečiu A.Schamrotho atveju galėtų priimti tik teismai, jei jis į juos kreiptųsi.
Advokatė atkreipė dėmesį, kad tai – ne pirmas atvejis, kai lietuvių palikuonys susiduria su panašiomis situacijomis. Buvo ir tokių atvejų, kai pilietybė nebuvo atkurta gyventojams, kurių palikuonys mirė iki okupacijai prasidedant.
„Vargu, ar mirtį galima prilyginti pilietybės neteikimui „dėl savo valingų veiksmų“, – komentavo ji.
Taip pat neretai sudėtinga įrodinėti faktus dėl aplinkybių, kurios egzistavo kone prieš 100 metų.
„Dėl šios priežasties dažnai gali būti neišlikę dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių tam tikrus faktus. Be to, pareiškėjų seneliams bei proseneliams tarpukariu pasitraukus į kitas valstybes, keitėsi jų vardai ir pavardės, kartais įsiveldavo klaidos užsienyje registruojant kitus jų asmens duomenis.
Visas šias aplinkybes tenka paaiškinti Migracijos departamentui, tačiau šis visuomet gali pasakyti, kad vienas ar kitas paaiškinimas jo neįtikina“, – teigė ji.
Vargu, ar mirtį galima prilyginti pilietybės neteikimui dėl savo valingų veiksmų.
Sieks taisyti įstatymą
Pasak S.Palevičienės, išvengti tokių situacijų butų galima patikslinant įstatymo sąvoką, pavyzdžiui, nurodant, kad užtenka pagrįsti, jog tam tikras asmuo pilietybę turėjo bet kuriuo metu iki 1940 metų birželio 15 dienos.
Kitu atveju greičiausiai belieka tikėtis, kad daugiau apibrėžtumo ir aiškumo suteiks teismai, nagrinėdami konkrečias pilietybės atkūrimo bylas. Tačiau neišvengiamas teismų įsikišimas neturėtų tapti pilietybės atkūrimo proceso dalimi, pažymėjo ji.
Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė parlamentarė Dalia Asanavičiūtė 15min sakė, kad ši problema yra žinoma. Be to, šiuo metu su teisininkais jau ieškoma geriausio sprendimo, kaip galima keisti, taisyti įstatymo formuluotę.
„Yra keisti kriterijai, kurie vieniems taikomi vienoki, kitiems kitokie. Taip pat mes užkertame kelią Lietuvos piliečiams, jų ainiams, išsaugoti arba atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę, ko, mano manymu, tikrai neturėtų būti. Nes Lietuvai kiekvienas pilietis yra brangus, ypač tie, kurie ir toliau domisi Lietuva, puoselėja lietuvišką tapatybę“, – situaciją komentavo politikė.
Jos teigimu, norisi, kad nebeliktų atvejų, kai gyventojai negali atkurti savo pilietybės vien dėl to, kad jų protėvis mirė ar buvo priverstas palikti šalį anksčiau nei nurodyta 1940-ųjų birželio 15 diena.
„Ta situacija yra žinoma ir suprantama, tikrai dirbame su teisininkais, šlifuojame įmanomai geriausią Pilietybės įstatymo pataisos pasiūlymą. Ieškome galimybių keisti įstatymo formuluotę, nekeičiant 1940 metų birželio 15 dienos, bet žiūrint, kaip geriau įtraukti visus, kurie kažkuriuo laikotarpiu turėjo Lietuvos pilietybę iki šių metų“, – 15min teigė D.Asanavičiūtė.
Lietuvai kiekvienas pilietis yra brangus, ypač tie, kurie ir toliau domisi Lietuva, puoselėja lietuvišką tapatybę.
VRM: siekiame gerinti paslaugų kokybę
Vidaus reikalų ministerijos (VRM), kuriai yra pavaldus Migracijos departamentas, atstovų teigimu, VRM skiria nuolatinį dėmesį Lietuvos Respublikos pilietybės procesams, siekant gerinti administracinių paslaugų kokybę, didinti sprendimų ir procedūrų skaidrumą.
Atsiųstame 15min atsakyme teigiama, kad 2019 metais VRM atliko Migracijos departamento veiklos vidaus auditą, po kurio buvo patvirtintas rekomendacijų įgyvendinimo priemonių planas, kuriame buvo numatytos priemonės, padėsiančios užtikrinti tinkamas, standartizuotas pilietybės procedūras ir laikytis teisės aktuose nustatytų terminų.
„Ministerijos duomenimis, Migracijos departamentas perskirstė vidinius išteklius, Lietuvos Respublikos pilietybės byloms nagrinėti pritraukė daugiau darbuotojų iš kitų departamento skyrių, taip pat Migracijos departamento Pilietybės skyriuje įsteigta papildoma pareigybė.
Šios priemonės leido pašalinti laiku neišnagrinėtų bylų likutį ir užtikrinti, kad šiuo metu prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės yra nagrinėjami teisės aktuose nustatytais terminais“, – rašoma ministerijos atsakyme.
