Tokius klausimus kėlė diskusijų klubo „Tapatybės labirintai“ iniciatoriai žurnalistas Virgis Savukynas ir Lietuvių grįžimo į Tėvynę centro direktorius Žilvinas Beliauskas trims Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkams ir susirinkusiai publikai į pasišnekėjimą pavadintą „Ar emigrantai išlaikys lietuvišką tapatybę?“.
Galbūt lietuviai taps geresniais airiais ar amerikiečiais nei tikrieji, ten gimę airiai bei amerikiečiai? O gal mūsų tautiečiams išvykusiems į svečia šalis pavyks išsaugoti lietuviškumą? Tik gal kitokiomis formomis ir tuomet jie bus vokiški lietuviai, airiški lietuviai ir pan., nes būsime lietuviai, bet su skirtingomis vertybėmis.
O gali būti ir taip, kad pavyzdžiui Naujojoje Zelandijoje gyvenantis lietuvis daro daug daugiau vardan Lietuvos ir lietuviškumo nei koks nors praeivis Vilniaus gatvėse.
Būna lietuvių ir per brūkšnelį
VDU docentas antropologas Vytis Čiurbinskas į diskusiją įvedė išvietinimo sąvoką. Migrantus (tiek emigrantus, tiek imigrantus ar reemigrantus) jis vadina žmonėmis judesy. Ir čia išryškina du konceptus – išsiklaidymo (kai išvykusieji gyvena atsiriboję nuo Tėvynės ir savų tautiečių) ir diasporos (geto tipo bendruomenė). Bet sako, kad jų šiandien nebepakanka ir įveda dar ir trečią – transnacionalizmą, tai tarsi tarpinis variantas tarp dviejų minėtų ir labiausiai atitinka šiuolaikinę emigraciją. Ji remiasi šiuolaikiniais ryšių palaikymo būdais – internetu, el. paštu, skype, skraidymu pirmyn ir atgal. Docentas net pavadina tai tinklaveika ir sako, kad galime kalbėti apie translietuviškumą.
Galbūt lietuviai taps geresniais airiais ar amerikiečiais nei tikrieji, ten gimę airiai bei amerikiečiai?
VDU mokslininkai jau tyrė koks tas lietuviškumas namie – Lietuvoje, dabar įpusėjo užsienyje gyvenančių lietuvių tyrimą.
„Migracinis žmogus atsiduria tarp dviejų laukų. Dominuojančio – ta valstybė, kurioje esama. Jis duoda platformą įsivietinti – tai kalbos, mažumų, pilietybės politika, neretai ir religija. Šiuos dalykus turi beveik visos valstybės. Iš kitos pusės veikia tie patys žmonės, jie kuria savo pačių tapatybę. Kaip žmonės ten būdami arba laikas nuo laiko grįžinėdami į Lietuvą save pateikia, kaip patys save įvietina būdami išvietinti. Tai identitetas per brūkšnelį.“ – taip du galimus migrantų modelius įvardija V. Čiurbinskas
Trečias modelis, kuris pasak mokslinimo, ko gero, yra pats lauktiniausias, tai žmonės puoselėjantys savo atsivežtinį tapatumą. Tad yra trys pagrindiniai tapatinimosi modeliai: imigracinis, brūkšnelinis (pvz. lietuvis-amerikietis) ir etninis.
Norvegai lietuvių nemėgsta, airiai ir ispanai priima gan lengvai
To paties universiteto docentė Jolanta Kuznecovienė apžvelgė preliminarius duomenis iš JAV, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Airijoje bei Ispanijoje daryto lietuvių emigrantų kokybinio tyrimo. Kiekvienoje šalyje apklausta apie 30 žmonių, kiekvienas interviu truko po maždaug dvi valandas.
Pasak J.Kuznecovienės sunku pasakyti ką reiškia būti lietuviu, nes tai dažnai priklauso nuo individo suvokimo, priklauso nuo to, kaip jis save įsivietina, kokiai bendruomenei pats save priskiria.
Mokslininkė pastebėjo, kad itin svarbus santykis atvykėlių su didžiąja (priimančios šalies) bendruomene, koks pačių atvykėlių ir koks vietinių santykis vienų su kitais, kokia formali ir neformali valstybės politika imigrantų atžvilgiu.
Sociologė sako, kad galimybės integruotis labai ryškiai skiriasi Norvegijoje ir Airijoje bei Ispanijoje. Pastarosiose tai padaryti daug paprasčiau, nes tiek ispanai, tiek airiai lengviau įsileidžia imigrantus į savo pasaulius, ko negalima pasakyti apie norvegus. Tokias išvadas J.Kuznecovienė daro iš pokalbių su lietuviais emigrantais.
„Kalbėjomės su emigrantais, aiškinomės kaip jie jaučiasi, ar savi, ar svetimi? Kiek jie įsikomponuoja į tas visuomenės? Ar jie nori prisitaikyti? Kokias sąvokas jie naudoja? Ką jiems reiškia būti emigrantu?“ – kalbėjo mokslininkė.
Ji pastebėjo, kad visuose interviu aiškus stereotipizavimo motyvas, kad užsienyje emigrantus laiko tik pinigai, o jie patys tvirtino esą tai nėra tiesa, jiems svetur patinka saugumas, patinka santykiai tarp žmonių bei laisvė.
Tiesa, tai nelabai galioja Norvegijai.
Užsienyje malonesni santykiai tarp žmonių
Pokalbiai su emigrantais atskleidė, kad užsienyje jiems priimtinesni santykiai tarp žmonių, esą ten labiau jaučiama pagarba, draugiškumas, žmonės vieni kitiems šypsosi, bendravimas lengvesnis. O kai kurie grįžę bijo nebemokėti Lietuvoje gyventi.
O gali būti ir taip, kad pavyzdžiui Naujojoje Zelandijoje gyvenantis lietuvis daro daug daugiau vardan Lietuvos ir lietuviškumo nei koks nors praeivis Vilniaus gatvėse.
Tiesa, net ir tie, kurie gerai jaučiasi svetur, o ypač Norvegijos lietuviai, pabrėžia, kad visgi vietiniai kartais sunkiai įsileidžia į savo visuomenę, vis tiek išlieka kažkokie barjerai, tabu, uždraustos teritorijos, temos ir pan.
Taip pat emigrantai akcentavo laisvės pojūtį – laisvę darbe, laisvę save realizuoti, tai juos ir įtraukia į užsienio šalių visuomenes.
Namai – jau ne Lietuvoje
Tyrimas atskleidžia ir tai, kad didžiajai daliai apklaustųjų namai jau yra ten, o ne Lietuvoje. Emigrantai sako, jog svetur jaučiasi esą namuose, nors kartais ir nesijaučia savais. Būti savu gali tik tada, jei esi gimęs toje šalyje, jei esi anglas, airis, ispanas, norvegas ar amerikietis.
„Turiu banko kortelę, namą, darbą – esu savas. Toks požiūris būdingas Didžiajai Britanijai, nes jie perėmę vietines taisykles. Tai būdinga ten, nes ši šalis yra labai multikultūriška. Dauguma dėl to jaučiasi komfortiškai.“ – sako J.Kuznecovienė.
„Norvegijoje, ten kur sunku įsilieti, Osle labai sunku išlaikyti tapatybę, nes turi labai sunkiai stengtis, kad pritaptum.“ – toliau kalbėjo sociologė.
Be to, paprastai tie, kurie užima aukštesnes pozicijas, jaučiasi lygiavertiškensi, nei tie, kurie atlieka nekvalifikuotus darbus.
Tačiau net ir gydytojai, vertėjai, teisininkai neretai nėra įsileidžiami į vietinių ratą. Bet jie aktyviai integruojasi per profesinę liniją.
Be to, esama daug užslėpto nelygiavertiškumo, o ir įstatymais įtvirtino netrūksta.
Norvegijos lietuviai sako, kad šioje šalyje imigrantai yra vertinami labai negatyviai. O Anglijoje vyrauja multikultūriškumas, tad niekas neverčia būti kažkuo kitu nei esi.
„Integruojamasi ne per kultūras, bet per profesiją arba statusą.“ – konstatuoja J.Kuznecovienė.
Pastebėta ir tai, kad patys emigrantai nenaudoja terminų asimiliuotis ar integruotis, jie labiau linkę naudoti sąvokas prisitaikyti, adaptuotis, perprasti, pritapti. O kai kurie apskritai nelaiko savęs emigrantais (apklausoje dalyvavo respondentai svetur gyvenantys ne mažiau 3 metus).
„Vos ne kas antras klausia: kaip čia grįžus į Lietuvą man reiktų elgtis, kaip rasti darbą, kaip ten gyventi? Ir labai mažai tokių, kurie tikrai nori grįžti.“ – emigrantų nuotaikas perteikė mokslininkė.
Lietuvis – pagal kraują ar pagal apsisprendimą?
Sociologė Irena Šutinienė tyrusi lietuvių emigrantų autobiografinius pasakojimus išskiria kelis lietuviškos tapatybės supratimo variantus.
Vieniems lietuviškas identitetas suvokiamas kaip sąmoningas apsisprendimas, jei manai, kad esi lietuvis, vadinasi ir esi. Pavyzdžiui, kai kuriose Pietų Amerikos lietuvių bendruomenėse aktyviai veikia ir net lietuviškai kalba ne vienas lietuviško kraujo neturintis žmogus.
Kitiems lietuviška tapatybė – prigimtis.
Dar galimas ir sąmoningas pasirinkimas, bet nuetnintas, švenčiamos lietuviškos šventės, bet asmeniškai, šeimoje, diaspora tokiems žmonėms nėra svarbi, o lietuviškumas iškeliamas.
Dar vienas – hibridinis variantas, nors lietuviškumas nekvescionuojamas, bet tam teikiama maža reikšmė. Toks požiūris labiausiai būdingas Ispanijos lietuviams. Nors jų lietuviškumas su distancija, bet visgi puoselėjamas.
Kitas santykis – aktualizuotas diasporizuotas – tautiškumas suvokiamas kaip veikimas, savo kultūros atstovavimas. Tai ypač pasireiškia JAV. Kai svetur jautiesi vienas ir mažas, lietuviškumo jausmas ar net pati Lietuva tarsi iš naujo atrandama.
Dar būna ir asimiliaciniai variantai. Pavyzdžiui, kai neteikiama pirmenybė lietuviškam sandui.
Vieniems lietuviškas identitetas suvokiamas kaip sąmoningas apsisprendimas, jei manai, kad esi lietuvis, vadinasi ir esi.
Čia atsiranda tokių pusiau lietuvių, pusiau ispanų ar pan. Viena Ispanijos lietuvė pasakojo, kad draugai kartais net pasako, kad vienokiose situacijose ji pasielgia kaip ispanė, kitose – kaip lietuvė ir tai esą kyla visai natūraliai.
Londoniškių lietuviškumas
Yra ir toks lietuviškumas, kuris dažnas tarp gyvenančių viename kokiame name, kartu jį nuomojantis, juokaujant net pasakoma – londoniškėse. Tokiais atvejais tapatybė nekvescionuojama, bet ji tokia skurdi, jie atvykę laikinai, tik užsidirbti, bet neretai tas laikinumas trunka gan ilgai. Tokie emigrantai pasakoja, kad gyvena ritmu namai-darbas-namai, niekur nesilanko, nedalyvauja, dažnai vienintelis laisvalaikis – alkoholis. Tokia gyvensena veda link to, kad net Lietuvoje turėtos kompetencijos prarandamos ir jau grįžus čia būna sunku ir vėl važiuojama svetur, vėl gyvenama bukinančiu ritmu.
Sociologė I.Šutinienė sako, kad sunku rasti lietuvio tapatybės bendrų bruožų rinkinį. Bet paaiškėjo, kad svarbiu dalyku laikoma kalba, jei kuris emigrantas ima kalbėti su akcentu – tai laikoma nulietuvėjimu.
Be to, mokslininkė pastebėjo lokalių išteklių pirmenybę prieš nacionalinius. Žmonėms daug svarbiau ta vieta iš kurios jie kilę, nei bendri visos Lietuvos reikalai. O etniškumu dažnai laikoma tai kas atėjo iš šeimos ir Lietuva tuomet gretinama su ten likusiais šeimos nariais.
Lietuviškumas konkuruoja su buvusių sovietinių kraštų identitetu
Diskusijos metu išaiškėjo, kad lietuvių emigrantų gyvenime ne paskutinį vaidmenį atlieka ne tik lietuviškas identitetas, bet ir regioninis – lietuviai neretai bičiuliaujasi su buvusių Sovietų Sąjungos šalių piliečiais, o rusų kalba yra tarsi jų lingua franca.
Dažnas lietuvis emigracijoje žiūri rusiškus filmus, klauso rusiškos muzikos, skaito rusiškus laikraščius.
Pasak V.Savukyno, nostalgiją sovietizmui pačioje Lietuvoje bandoma neigti, bet emigrantai tik įrodo, kad tas jausmas tikrai stiprus.
Docentas V.Čiubrinskas pasakojo, kad lietuviškoji emigracija jau vyksta trečią šimtmetį. Be to, ji yra įvairiapusė, mat turime tiek ekonominę, tiek politinę emigraciją.
„Su savo diaspora galime eiti koja kojon su airiais, armėnais, norvegais ir žydais.“ – patikino antropologas.
Tikrieji Lietuviai gyvena Lemonte ir Punske?
Paliesta ir reemigracijos problema. Pasak V.Čiubrinsko politinės emigracijos (dypukai) atstovai nori būti naudingi Lietuvai ir bando tai įkūnyti, tačiau neretai pasijaučia atsidūrę visai kitoje, nelietuviškoje visuomenėje, kai čia atvyksta.
„Kultūrine prasme jie nejaučia esą Lietuvoje, nes nors ir kalbėdami lietuviškai jie susiduria su kalbos barjeru, nesupranta viešosios erdvės, mokyklos, bažnyčios (Komunijos gavimas į burną). Tad lietuviškumo spalvos yra įvairios, ne tik geltona, žalia ir raudona.“ – svarsto docentas.
O straipsnio pabaigai – pora Ž.Beliausko papasakotų dalykų.
Lankydamasis Čikagoje, Lemonte jis sakė nugirdęs dviejų lietuvių brandaus amžiaus moterų pokalbį. Viena sakiusi, kad du mėnesius praleido Lietuvoje, bet labai norėjusi grįžti, nes... pasiilgo Lietuvos.
Kitas atvejis, kai JAV lietuvis atvykęs į Lietuvą tikėjosi rasti nerakinamus butus ir namus, o vakare visur girdėti liaudiškas dainas. Ir sakė radęs tokią Lietuvą. Tik už jos sienos – Lenkijos lietuviškose žemėse.
