Specialiuosiuose socialinės globos namuose „Tremtinių namai“ gyvenančios buvusios tremtinės Dana Dumbliauskaitė, Veronika ir Marytė Gruodytės, Genovaitė Valašinienė ir Elena Vaitkienė sutiko pasidalinti atsiminimais apie Kūčių ir Kalėdų minėjimus tremtyje.
Atsimenu, mūsų kaimynams labai įdomios tos plotkelės buvo, tai išvažiuodama palikau jiems vieną atsiminimui.
Dana Dumbliauskaitė buvo ištremta vos 12 metų, 1946-1968 metais, į Sverdlovsko sritį, Novaya Lyalya miestą: „Švęsdavome Kūčias, Kalėdas. Švęsdavom savam rate, kiekviena šeima savam pulkely, į dideles kompanijas neidavom. Kartais kaimynai per šventes užeidavo vieni pas kitus. Kažin kokių patiekalų nepadarydavom. Ir bulvės buvo gerai. Būdavo duonos keli gabaliukai padėti, vietoje pyrago. Ruošdavosi visi šventei, namų nepuošdavo, bet kad ir paprasčiausiai kiekvienas stengdavosi tą dieną atšvęsti. Kas ką turėjo, taip ir buvo gerai. Svarbu buvo pats pavadinimas – Kalėdos. Atsiųsdavo iš pradžių ir siuntinius iš Lietuvos, kad ir kukliai. Juose visko po truputį būdavo įdėta, net plotkelių gaudavom. Atsimenu, mūsų kaimynams labai įdomios tos plotkelės buvo, tai išvažiuodama palikau jiems vieną atsiminimui. Kartais gaudavom jau atidarytus, patikrintus siuntinius“.
Per šventes būdavo stebimi
Buvusi tremtinė paklausta, ar per minėtąsias šventes tremtinius kas nors stebėjo, pripažino, kad tokių atvejų buvę: „Pastebėjom, kad mus stebėdavo per šias šventes. Buvo toks kariškis, „vriednokas“, prisimenu. Atrodo, dar ir dabar pažinčiau. Kai tik šventės būdavo, jis nugirsdavo, kas pas mus daroma. Tuomet būtinai pereidavo per namus „kaip svečias“, pasižiūrėti „kaip žmonės gyvena“. Taip galima buvo suprasti, kad tikrina. Bet nieko neslėpdavom, nubausti irgi nebūdavom, į lagerius neišveždavo“.
Sesių Veronikos ir Marytės Gruodytės likimai kiek skirtingi. Veronika, buvusi lietuvių kalbos mokytoja, 1947 metais buvo išvežta kalėti į lagerį, kur praleido aštuonerius metus.
1955 metais paleista iš lagerio, tremtyje praleido dar trejus metus. Marytė ištremta būdama trylikos dar 1948 metais, į Lietuvą sugrįžo tik 1960-aisias.
Sesės pripažino, kad apie švenčių šventimą tremtyje negalėjo būti nė kalbos, kadangi net ir eilinę dieną maisto nebūdavo, ką jau kalbėti apie šventes.
„Nieko per Kūčias ir Kalėdas nebuvo, na, kas gi ten galėjo būti. Būdavo bulvių, dar duodavo juodų miltų, kurie atrodė kaip pelenai, tai tokias „lepioškes“ kepdavom. Siuntinių negaudavom, nebuvo kam siųsti.
Lageryje tai duonos davinį palikdavom vakarui, pasisaldindavome vandens su šaukšteliu cukraus, sutrumpindavom duoną į jį ir tokios Kūčios buvo.
Niekas šventėms nesiruošdavo, neturėjom nei ko valgyti, tai ir nebuvo ką ruošti. Bažnyčių nebuvo. Lageryje tai duonos davinį palikdavom vakarui, pasisaldindavome vandens su šaukšteliu cukraus, sutrumpindavom duoną į jį ir tokios Kūčios buvo.
Tremtyje bendrai maldai susirinkdavom, buvo tremtinys kunigas, padarydavo altorėlį, net pas mus kambary toks papuoštas buvo. Sueidavo visi, giedodavome, melsdavomės. Komendantui reikėdavo pranešti, kur ir kada bus mišios. Tokie bendri susibūrimai nebūdavo leidžiami, bet jei pranešdavai komendantui, tuomet leisdavo. Niekas nebuvo nubaustas, nes jam pranešdavom. Šventės buvo eilinė diena. Jei nėra bažnyčių, visą laiką dirbi, niekas tavęs neišleis joms ruoštis. Kokios čia šventės, kai visas nuvargęs esi ir nepakeli nei kojų, nei rankų?“ – nenoriai prisimindamos tremtį kalbėjo Veronika ir Marytė.
Buvusi mokytoja Genovaitė Valašinienė buvo ištremta 1952-1958 metais į Tomsko sritį, tuo metu jai buvo 21-eri.
„Tremtyje žmonės šventėme Kūčias ir Kalėdas. Gyvenom dideliam rate, atsiųsdavo ir plotkelių iš Lietuvos, turėjom ir „kleckiukų“ (vadinamųjų kūčiukų). Bet mes negaudavome siuntinių, nes nebuvo kam atsiųsti, nieko Lietuvoje neturėjom. Tai duonos supjaustydavom gabaliukais, šalto vandens truputį su cukrumi sumaišydavome. Ir kaip buvo skanu! Tokia buvo mūsų Kūčių patiekalų imitacija. Buvo gerų žmonių, visi dalindavosi, eidavo plotkelė per visus kambarius, duodavo po gabaliuką atsilaužti. Mišios nevykdavo, nes nebuvo kunigo. Šeimoj tik bendra malda būdavo” – sakė buvusi tremtinė.
Net ir būdama sudėtingoje padėtyje, Genovaitė nestigdama optimizmo prisimena į atmintį labiausiai įsirėžusius švenčių epizodus: „Gerai prisimenu epizodą iš Kalėdų. Jau nuo 16-os metų buvau mokytoja, iki tremties mokytojavau. Kadangi turėjau 5 metus mokytojavimo praktikos su vaikais, aš tam savo barake su jais užsiimdavau.
Visa šeimyna mūsų suėjo, galvojau: va dabar tai atidarysiu! Atidarėm tą dėžę, o ten... vieni pelėsiai!
Atsimenu, per vienas Kalėdas keturios mergaitės šoko baletą, iš užuolaidų pasisiuvome suknelytes. Paskui eilėraščius sakė, dainavome, o aš – dirigavau, nors ir to nemokėdama! Tų vaikų tėvai nupirko man didelę dėžę saldainių. Visa šeimyna mūsų suėjo, galvojau: va dabar tai atidarysiu! Atidarėm tą dėžę, o ten... vieni pelėsiai! Pasirodo, tremtiniams į parduotuvę siųsdavo tik sugedusius produktus. Taip pat puikiai atsimenu, kaip į naujametinį mūsų vakarą atėjo du komunistai, vadinamieji komendantai. 4 valandą ryto mūsų laiku Lietuvoje turėjo būti Naujieji metai, todėl mes sėdėjom ir laukėm. Tuo metu, kai Lietuvoje turėjo būti 12 valandų, mes visi atsistojome ir užtraukėm Lietuvos himną. Atsistojo ir komendantai. Lietuvoje galėjo už tai išvežti į tremtį, kalėjimą, o tremtyje kur jau mus toliau išveš? Nebebijojome. Tie komunistai įdėmiai klausėsi ir galvojo, kad čia kažkokia giesmė ar daina, o ne himnas”.
G. Valašinienės teigimu, tremtiniai už šventimą nebuvo bausti, kadangi jie tuo metu gyveno miškų apsuptyje, o ten niekas netikrino ir niekas tremtinių švenčių minėjimu nesidomėjo.
Gelbėjo pamaldumas
Paklausta, kas tremtiniams padėdavo išlaikyti tradicijas ir norą minėti šventes net ir esant tokioje sudėtingoje padėtyje, Genovaitė nė akimirkos nesudvejojusi atsakė: „Pamaldumas. Mes meldėmės kiekvieną dieną. Kai aš mokiausi vidurinėje, mūsų klasės vadovas buvo kunigas. Tai jis mums tikėjimą labai įdiegė. Malda mus gelbėjo, stiprino. Todėl visos šios šventės buvo pagrindas išsilaikyti. Malda buvo gal net geriau nei duona. Mes alkani pasimelsdavome ir nusiramindavome“.
Elena Vaitkienė 1948-1955 metais buvo kalinta lageryje, o iš jo paleista dar 11 metų praleido tremtyje, Intos mieste.
Kūčiukų irgi atsiųsdavo, kai paprašydavom, nes laiškais jau galėjome laisvai susirašinėti.
Elena teigia, kad po Stalino mirties 1953 metais tremtiniai ėmė kiek geriau prasigyventi, todėl ir Kūčių bei Kalėdų stalas buvo gausesnis: „Šventes minėdavome. Iš patiekalų kaip įprastai buvo silkė, raudona sūdyta žuvis. Tortą Kalėdoms darydavome iš duonos. Džiūvėsius sutrindavome su cukrumi, dar įdėdavom uogienės. Kūčiukų irgi atsiųsdavo, kai paprašydavom, nes laiškais jau galėjome laisvai susirašinėti. Nedideliais būreliais, kurie labiausiai draugaudavom, tie kartu valgydavom Kūčias. Iš Lietuvos prašydavome, kad atsiųstų kviečių, aguonų. Aguonas vyrai, kurie stipresni, sutrindavo. Ką tik sugebėdavome, tą pasidarydavome. Stengdavomės, kad kaip namuose, laisvėj buvo švenčiama, taip stengėmės ir tremtyje, tik žymiai kukliau. Bet pasivaišindavome gerai, pasisėdėdavome. Šv. Mišios nebuvo laikomos, tik ištremtieji kunigai pasakydavo, kada Kūčių išvakarėse bus bendra susikaupimo valanda. Tada tuo susikaupimo metu atleisdavo tikinčiųjų nuodėmes, priimdavom dvasinę komuniją. Tremtyje nebuvo draudžiama švęsti šias šventes, tik lageryje drausdavo. Žmonės laisvai, kur nori susirinkdavo, giedodavo“.
1941 metų birželį ir 1945–1952 metais ištremta apie 132 tūkstančius žmonių.
Galima tik įsivaizduoti, kiek daug prisiminimų kiekvienas iš jų išsaugojo savo atmintyje, o kiti taip ir liko palaidoti Sibiro žemėje. Buvusi tremtinė Dana Dumbliauskaitė sakė: „Kol gyvi būsim, niekad neužmiršim“. Tačiau tik šios skausmingos tremtinių patirtys ir išgyvenimai verčia susimąstyti, kokį vis dėlto sotų ir pilnavertį gyvenimą mes gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje.
