LRT Televizijos laida „Emigrantai” gavo iš naujos herojės – Evelinos nuoširdų laišką apie jos ir jos sutuoktinio Lino išgyvenimus Nyderlanduose. „Visko, kas įvyko, aprašyti neįmanoma. Atvažiuokite ir papasakosiu jums apie tikrąjį emigrantų gyvenimą. Niekada nemaniau, kad čia atvykusi jausiuosi tokia pažeminta ir sutrypta”, – rašė mergina.
Pažiūrėjęs į šią jauną besišypsančią panelę, niekada nepasakytum, kad ji – jau mama. Evelina augina du vaikus. Vieną – savo, kitą – svetimos moters.
Niekada nemaniau, kad čia atvykusi jausiuosi tokia pažeminta ir sutrypta.
Nebaigusi mokyklos, nėščia, iš kaimo Anykščių rajone paskui vyrą ji atvyko į Nyderlandus. „Buvau jauna, mąsčiau visai kitaip” – apie beprotišką meilę dešimčia metų vyresniam vyrui ir sprendimą palikti Lietuvą pasakoja Evelina.
Deja, bent kol kas užsienyje lietuvių šeima rado ne turtus, o skolas. 20 tūkst. eurų – tiek jie buvo skolingi Nyderlanduose ir Lietuvoje. Dabar skolos pamažu tirpsta. Bet nei Evelina, nei jos vyras Linas niekam nelinkėtų to, ką teko išgyventi.
„Aš iš tikrųjų važiavau čia jau susiradęs darbą per vieną Lietuvos agentūrą, tačiau, kai atvažiavau čia, kai jau turėjau pradėti dirbti, man pasakė, kad atsiprašome – darbo vieta jau atiduota“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja Linas.
Kai namuose – nėščia žmona ir mažametis vaikas, pasirinkimo Linas neturėjo: užuot daręs tai, ką geriausia sugeba – santechnikos ir apdailos darbus, tapo vienu iš tūkstančių imigrantų, plušančių žuvies fabrikuose.
„Aš tuo metu buvau nėščia, negalėjau dirbti jokio fizinio darbo, vyras dirbo sunkų darbą, daug jėgų reikalaujantį ir emocijų. Ir aš namie sėdėdavau, auginau vyresnįjį sūnų, tvarkydavau namus, gamindavau maistą, važinėdavau po ligonines, nes reikėjo kiekvieną kartą tikrintis pas ginekologus, ar viskas gerai vaikui, ar vystosi gerai“, – prisimena Evelina.
Sudužusios viltys
Kai pagaliau Linas gavo naują darbą, porelė manė, kad tuo sunkumai ir baigsis. O atsitiko atvirkščiai.
„Pasitaikė įdomi galimybė padirbti logistikos skyriuje. Ten užsakymų surinkinėjimas, sunkiųjų mašinų pakrovimas ir vairavimas, konteinerių iškrovimas. Sunkus darbas, reikalaujantis žinių, ir vėlgi – naujos galimybės, nauji mokymaisi, žadamas geras kontraktas“, – apie brėškusią viltį sako Linas.
Deja, naujasis darbas, kuriuo taip džiaugėsi šeima, atnešė tik krūvą nemalonumų, kurių niekaip neišeina pamiršti. „Lietuvis viršininkas mus terorizavo, reketavo. Situacija tapo nebevaldoma”, – piktinasi laidos pašnekovai.
Lietuvis viršininkas mus terorizavo, reketavo. Situacija tapo nebevaldoma.
Pasak Lino, jo viršininkas galėdavo tiesiog reguliuoti darbo valandų skaičių, taip reguliuodamas ir algą: „Man tai kainavo labai daug streso, nes namuose buvo besilaukianti žmona, ir kažkoks mulkis galėjo reguliuoti mano šeimos gyvenimą į kurią nori pusę“.
Iš pradžių atrodė, kad lietuvis viršininkas Linui linki tik gero. Jis pats pasiūlė papildomų darbų. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jo tikslas buvo pasipelnyti. Jis ėmė reikalauti atiduoti po 10 proc. nuo kiekvieno papildomo uždarbio.
„Ir netgi paskui pradėjo darytis tokios nesąmonės, kai aš pats susirandu klientą arba sutariu kažką papildomai su tuo pačiu klientu, ir jis vėlgi nori tų procentų nuo tos sumos“, – sako „Emigrantų“ pašnekovas.
Linas net pats nepastebėjo, kaip pamažu jo viršininkas ėmė reguliuoti ne tik darbą, bet ir asmeninį jo šeimos gyvenimą. „Realiai jis mane reketavo“, – tikina Linas, kurį tautietis įstūmė tarytum į uždarą ratą – jei nemokės procentų, nieko neuždirbs, o jeigu nekvies į svečius – išvis nežinia, kas atsitiks.
„Jis tiesiog ateidavo mane palikdavo porą valandų ilgiau dirbti ir prie Evelinos tiesiog pasakydavo, ar gali nusivesti Eimantą į atrakcionus, girdint vaikui. Ir jeigu ji pasakytų ne, vadinasi, bloga motina, nors tai nėra gerai. Ji turėdavo išleisti, nes vaiko akys prašo“, – pasakoja lietuvis.
Kaip teigia Evelina, jos vyro viršininkas ateidavo pas juos į namus ir jausdavosi, kaip savo namuose: „Šaldytuvą atsidarydavo, jeigu norėdavo pavalgyti, rūkydavo viduje, kartais gerdavo“.
Linas su Evelina bijojo viršininkui pasakyti „ne”. Juk nuo to priklausė visos šeimos pajamos. Į pastabas dėl tokio savo elgesio Lino vadovas arba tiesiog nekreipė dėmesio, arba kitą dieną padidindavo Linui krūvį darbe.
„Jis man negrasino, tiesiog užmesdavo didesnį krūvį darbe, su šefu sukalbėjo, kad išmestų mano pertraukų valandas. Nesvarbu, kad aš negeriu kavos, bet aš turiu tiek pertraukėlių, kiek man priklauso, ir tas pertraukėles man ir išminusuoja iš algos“, – „Emigrantams“ tvirtina Linas.
Sėjo nesantaiką
Evelina įsitikinusi: lietuvis viršininkas specialiai jų šeimoje sėjo nesantaiką ir tarpusavio nepasitikėjimą.
„Linui darbe šnekėdavo viena, man atėjus – kita, o vaikui – trečia istorija. Kol galiausiai tarp mūsų visų pykčiai kildavo iš nieko. Jei kuris nors iš mūsų kokį stipresnį žodį pasako – viskas, užverda didžiausia košė pas mus, – prisimena Evelina. – Atmosfera namuose buvo klaiki. Kasdien gyvenau baimėje“.
Atmosfera namuose buvo klaiki. Kasdien gyvenau baimėje.
Kodėl su jais buvo taip elgiamasi, nei ji, nei Linas atsakymo lig šiol neranda. Evelina net neketino paklusti įsibrovėliui. „Vienu metu net bijojau būti namuose”, – prisimena mergina. Juk ji niekada nežinojo, kada į svečius sugalvos ateiti Lino viršininkas. Be to, ji net neabejojo: jei neatidarys durų, bus tik blogiau.
„Aš stengdavausi jo vengti, bet tai buvo neišvengiama, kai jis ateidavo į namus. Ir aš nesuprasdavau iš tikrųjų, ko jis norėdavo. Jis gal pavydėdavo to, kad mes mylim vienas kitą, kad mes turim darnią šeimą. Jis norėjo sugriauti tikriausiai ją, nes jam pačiam santuoka nepavyko, ir gal pavydas tas sukėlė tai, aš nežinau“, – dalijasi savo išgyvenimais Evelina.
Ne kartą nesantaika su Lino viršininku yra pasibaigusi netgi muštynėmis. Ne su darbdaviu, o su mylimu vyru. Su šiuo tautiečiu, kuris taip terorizavo Evelinos ir Lino šeimą, „Emigrantams“ susisiekti nepavyko. „Reikėjo daug pastangų, kad nutrauktume su juo bet kokius santykius, seniausiai išmetėm jo kontaktus”, – sako Linas, kuris, išsikankinęs lygiai vienerius metus, pagaliau išdrįso visiems laikams atsisveikinti su turbūt blogiausiu savo gyvenimo kelyje sutiktu žmogumi.
„Tiesiog vieną dieną pasakiau, kad gana, darbas yra darbas, po darbo yra mano asmeninis gyvenimas, ir tu neturi teisės nei pas mane į namus eiti, nei prie mano žmonos lįsti, nei prie mano vaikų“, – savo apsisprendimą aiškina Linas.
Šiaip ne taip pasibaigus vieniems nemalonumams, prasidėjo kiti. Net atsikračius vergvaldžio viršininko, sėkmės teko gerokai palūkėti. Išėjo taip, kad, bandydamas savo šeimai sukurti naują laimę, Linas įklimpo į skolas, iš kurių neišsikapsto iki šiol.
„Aš atsidariau vieno asmens įmonę, tai yra nuosavas verslas. Kaip Lietuvoje yra patentas, tai čia lygiai tas pats, tik turi buhalterį. Tu esi įmonė, bet negali turėti daugiau žmonių, negu esi pats. (...) Statybų pradžia buvo smulkus užsakymėliai pas pigesnę kainą mokančius žmones, dėl to darbo valandų skaičius buvo tikrai didelis, norint gauti pakankamą išgyventi algą“, – naują startą prisimena Linas.
Dirbdavo ir po dvidešimt valandų
Kad išmaitintų keturių asmenų šeimą, lietuvis kartais dirbdavo net po dvidešimt valandų per parą.
Nauji sunkumai prasidėjo tada, kai Linas tapo vieno didelio statybų objekto subrangovu. Reikėjo atlikti visą vidaus rekonstrukciją ir renovaciją. Ir vėl, anot pašnekovo, viską sugadino nesąžiningai pasielgęs tautietis.
„Tas lietuvis turėjo labai gerą liežuvį, daug mokėjo šnekėti, bet visa kita buvo tiesiog košė. Jis pridarė labai daug nesąmonių. Ir įpusėjus projektui, dėl alkoholio vartojimo ir viso kito, kas vyko darbe, buvo palaida bala. Besibaigiant paskolos pinigams, jis tiesiog buvo išmestas laukan. Jis buvo „main kontrakteris“, aš buvau „subkontrakteris“, buvau tiesiog subrangovas. Ir taip atsitiko, kad tas objektas – jau beveik be pinigų – nukrito man tiesiai į rankas, ir aš turėjau eiti ieškoti, kur galiu daugiau uždirbti arba baigti šitą objektą ir turėti gerą reklamą“, – su laida „Emigrantai“ dalijasi Linas.
Namo savininkas, gerbiamas chirurgas, paprašė Lino pasirūpinti, kad būtų ištaisytos visos jo kolegos padarytos klaidos.
„Kadangi mano moto yra „atlik savo darbą iki galo ir atlik jį gerai“, tai vienu metu dirbau per du objektus. Ten pasisamdžiau žmogeliuką ir čia pasisamdžiau žmogeliuką. Būdavo, ryte leki ten pakloji laminatą, vakare važiuoji, čia pravedžioji elektrą, patikrini santechniką, grįžti namo – arba negrįžti namo ir vėl varai į kitą objektą“, – pasakoja lietuvis.
Linas dirbo nuo paryčių iki vėlyvo vakaro, bet pinigų vis tiek neužteko. Viskas, kas likdavo įsigijus darbo įrankius, išeidavo maistui ir nuomai. O mokesčiams jau nebeužteko.
Jų jeigu nesusimoki vieną mėnesį, kitą mėnesį jos ateina dvigubai, trečią mėnesį – trigubai, ir paskui jos auga po kelis šimtus per savaitę.
„Skolos daugiausia yra iš valstybės, vanduo, šiluma, elektra. Jų jeigu nesusimoki vieną mėnesį, kitą mėnesį jos ateina dvigubai, trečią mėnesį – trigubai, ir paskui jos auga po kelis šimtus per savaitę. Dabar jau esu skolingas nedaug, gal tik kokius 2 tūkst. eurų. O buvau vien valstybei skolingas 11 tūkst. eurų. Taip pat dar turėjau Lietuvoje kreditą, dar turėjau keletą įrankių išsimokėtinai, kuriuos čia pirkdavau iš kitų žmonių. Viso skola siekė apie 20 tūkst.“, – laidai „Emigrantai“ prisipažįsta Linas.
Dviejų tūkstančių eurų skola jaunai šeimai – nemenka, tačiau taip stipriai nebegąsdina. Linas žino, kad šiais metais po truputį ją grąžins. Juk dirbti sekasi vis geriau ir geriau. Daugėja užsakymų, pajamos didėja.
„Dabar aš dirbu su vienu iš ambasadorių, statau jam namą, tai yra vienas iš didesnių projektų. Aišku, tai neapsiriboja mano planais, šiuo metu plečiamės, turim naują objektą Londone, Vokietijoje, taip pat domimės Airija. Galbūt dar Norvegijoje, kaip tik šiandien turėčiau eiti į susitikimą dėl darbų Norvegijoje. Irgi neblogi pasiūlymai“, – dalijasi planais emigrantas.
Pats renkasi, su kuo dirbti
Dabar jis – jau nebe samdomas darbininkas, o verslininkas, pats galintis rinktis, su kuo dirbti, o su kuo – ne. Dabar, kai didžiausi sunkumai jau praeityje, Linas su Evelina jaučiasi laimingi. Vyras neblogai uždirba, o grįžęs namo dažnai valgo mylimosios pagamintus cepelinus. „Pamažu pradedu gyventi taip, kaip svajojau”, – sako Linas. Vyras tikina vis dar beprotiškai mylintis savo žmoną, su kuria jie kartu jau penkerius metus.
Evelina apie savo pažintį su būsimu vyru sako: „Aš jį kai pamačiau pirmą kartą, tiesiog negalėjau pratarti nei žodžio, nieko. Man buvo toks šokas viduje pačiai. Ir net negalėjau suprasti, kas vyko su manim, ir tiesiog nuo to pagalvojau, kad man jo reikia, aš kažką jaučiu jam.“
Vos tik Evelinai suėjo aštuoniolika, Linas pasiūlė apsigyventi kartu su juo ir sūnumi Eimantu. Taip išėjo, kad vienuoliktokė staiga tapo namų šeimininke ir kone mama septynerių metų vaikui. Santechniku dirbęs Linas išlaikė ir ją, ir savo sūnų.
Prižiūrėti mažąjį Eimantą Evelinai nebuvo sunku. Juk ji – vyriausia dukra šeimoje, pripratusi rūpintis mažesniais broliukais ir sesutėmis.
„Po kiek laiko prieš atvykstant į Nyderlandus jau pradėjo mane vadint mama. Ir jis supranta tą reikšmę, kas yra mama. Jis žino tai, bet jis tiesiog vadina mane. Jis myli, kaip ir aš jį myliu. Ir tai viskas gerai labai, nuostabu“, – prisimena Evelina.
Nors judviejų meilė tapo kaimo apkalbų objektu, Linas sako nė sykio nesuabejojęs, kad elgiasi teisingai. Vyras tikina tikrai neieškojęs naujos mamos savo sūnui. Jis taip įsimylėjo, kad be Evelinos tiesiog nebegalėjo gyventi. Iš pradžių – Anykščių rajone, paskui – Nyderlanduose. Nesvarbu, kur buvo jų namai, dėl šeimos teko daug paaukoti: mokslus, artimųjų pritarimą, iškęsti nepriteklių ir darbdavių užgauliojimus.
„Tik įsikibęs šeimos ir gali išgyventi visą šitą. Taip, dėl tokios žmonos verta kovoti. Ir žmonės, kurie stoja skersai kelio, to nesupranta, kad aš eisiu iki galo dėl to. Nesvarbu, kiek man tai kainuotų“, – tvirtina Linas.
Tik įsikibęs šeimos ir gali išgyventi visą šitą. Taip, dėl tokios žmonos verta kovoti.
Vieną dieną Evelina suprato, kad pastojo. Aštuoniolikmetė išsigando. Ji neįsivaizdavo, kaip į tokius netikėtus pokyčius reaguos jos šeima. Tačiau ilgai išsaugoti paslapties nepavyko.
Evelina prisimena: „Iš pradžių žinojome tiktai aš, Linas ir mano draugė. Bet galiausiai mano draugės plepumas (juokiasi) buvo per daug didelis, ir ji daugumai savo ir mano klasiokų išpasakojo, kol galiausiai nusprendėm su vyru, kad reikia pasakyt ir tėvams. Tikrai ilgą laiką ruošėmės, kaip pasakyti (juokiasi). Nes irgi bijojom, pagalvojom, kad supyks. Nesvarbu, kad mes esame šeima su Linu, ir tai – mūsų vaikas. Kai pasakėm, buvo truputėlį šokas tėvams, bet jie turėjo susitaikyt su tuo, nes mes norėjome sūnaus. Aš labiau norėjau mergaitės, bet gimė sūnus“.
Evelina laukėsi trečią mėnesį, kai nusprendė pamokų daugiau nebelankyti. Ji baiminosi, kad nedidelėje kaimo mokykloje, kur visi vieni apie kitus žino viską, neatsigins patyčių.
„Tiesiog išėjau iš mokyklos, nes prieš tai mano buvusi klasiokė taip pat buvo pastojusi, ir iš jos daug kas tyčiodavosi, visi keistai žiūrėdavo. Gal dėl to aš ir nebaigiau tos mokyklos“, – teigia emigrantė.
Pašnekovė neslepia, kad prie sprendimo nebaigti mokyklos prisidėjo ne tik patyčių baimė, bet ir tingulys. Apsigyvenus kartu su mylimuoju ir pastojus, mintys dažniau sukosi apie šeimą, o ne egzaminus ar juolab – universitetą: „Tiesiog į viską žiūrėjau ne per daug stipriai rimtai ir nepabaigiau mokyklos“ (juokiasi).
Mokytojams Evelina pasakė, kad išvažiuoja į Nyderlandus, ir daugiau nieko nepaaiškino. Porelė susituokė. Pirmiausia išvyko Linas, o paskui – ir Evelina.
„Tiesiog tėvai pardavinėjo namą, ieškojom kažkur galbūt geresnio gyvenimo, draugas kaip tik gyveno Nyderlanduose, tiesiog atrodė puiki galimybė. Internetu rinkomės informaciją, sužinojome, kad gera švietimo sistema, geros verslo galimybės, tai turbūt šitie faktoriai ir lėmė, kad čia atvažiavom“, – savo pasirinkimą aiškina Linas.
Evelina aiškiai prisimena pirmąją kelionę svetur. Kaip tada jaudinosi dėl kūdikio, kaip neramiai jautėsi.
Nors Nyderlanduose rado ne visai tai, ko tikėjosi, dėl savo sprendimo palikti Lietuvą jauna šeima nesigaili. Ir grįžti namo neketina.
„Įsivaizdavau truputėlį kitaip. Įsivaizdavau, kad viskas bus gerai, kad bus darbų, kad galėsiu uždirbti pinigų tiek aš, tiek vyras. Atvykę planavom, kad padirbsim vienus metus ir išvažiuosim (šypsosi). Bet gavosi taip, kad mes dirbame iki dabar ir neturime jokių progų išvažiuoti šiuo metu“, – „Emigrantams“ sako lietuvė.
