Viename iš Kauno miegamųjų rajonų jau 15 metų gyvena siras Ameras su žmona Hela ir trijų metų dukra Naya. Ameras dirba „Raudonajame kryžiuje“ ir rūpinasi, kad į Lietuvą atvykę pabėgėliai čia galėtų įsitvirtinti.
„Pasirašę integracijos sutartį padedame rasti žmogui darbą, tarpininkauti, registruoti į darbo biržą, tikrinti jo sveikatą. Padedame atlikti visus panašius darbus.“
Amero arabų kalbos žinios yra neįkainojamos. Kartą jis vienai moteriai padėjo net gimdymo namuose. „Man paskambino gydytoja ir pasakė, kad reikia vertėjo. Per telefoną sakiau gimdančiai moteriai: „Palaukite, nusiraminkite, seselė ar daktarė sakė, kad reikia daryti taip, kad reikia kvėpuoti“. Labai didelė atsakomybė.“
Ameras dirba su žmonėmis, kurie į Lietuvą atvyko pagal ES pabėgėlių integracijos programą, kuri sukėlė didelį pasipriešinimą Lietuvos visuomenėje, nors Lietuva įsipareigojo priimti tik kiek daugiau nei 1000 pabėgėlių. Amero skaičiavimais, realiai Lietuvoje pasilikusių pabėgėlių yra daug mažiau.
„Iš viso Į Lietuvą iki šiol atvažiavo 416 pabėgėlių. „Raudonasis kryžius“ dirba su dalimi jį. Iš 150 pabėgėlių, kuriems padeda „Raudonasis kryžius“, Lietuvoje liko tik 28. Kiti išvyko gyventi į Vokietiją.“
Nors ši statistika nuramina migrantų bijojusius žmones, paties Amero ji nedžiugina – jis nori, kad į Lietuvą atvykę žmonės matytų šią šalį kaip namus, o ne tik tarpinę stotelę link Vakarų Europos.
Pačiam Amerui įsitvirtinti Lietuvoje padėjo brolis, į Lietuvą atvykęs 1997 m. ir baigęs čia farmacijos studijas. Pats Ameras taip pat studijavo Lietuvoje – baigė Kauno technologijos universitetą.
Vaikščiodamas Kaune Ameras jaučiasi saugus. Jis puikiai kalba lietuviškai, turi draugų lietuvių, Lietuvą laiko savo namais ir turi Lietuvos pilietybę, tačiau keistų, kartais kurioziškų situacijų dėl arabiškos kilmės neišvengia.
„Kartą buvau oro uoste ir iš darbuotojos išgirdau, kad esą stoviu ne toje eilėje. Parodžiau pasą, manęs atsiprašė. Galvojo, kad aš ne Lietuvos pilietis.“
Hela: „Mano geriausia draugė yra krikščionė“
Amero žmona Hela į Lietuvą atvyko prieš 1,5 metų. Ji Damaske baigė farmacijos studijas, tačiau kad galėtų dirbti šį darbą Lietuvoje, turi gauti patvirtinimą, kad jos diplomas atitinka europietišką standartą. Ji tikisi, kad greitai pavyks tai padaryti.
Dabar Hela daugiausia rūpinasi dukra Naya, kuri jau kalba 3 kalbomis. Su tėčiu – lietuviškai, su mama – arabiškai ir angliškai. Darželyje, kuriame iš vaikų ji vienintelė arabė, Naya mokosi lietuviškų ir angliškų dainų.
Naya labai greitai įsitvirtino darželyje. Galbūt dėl to, kad nuo pat mažens su ja kalbėjo lietuviškai. Gal ir dėl to, kad maži vaikai tiesiog negalvoja apie draugų tautybę, – sako Hela.
„Naya labai greitai įsitvirtino darželyje. Galbūt dėl to, kad nuo pat mažens su ja kalbėjo lietuviškai. Gal ir dėl to, kad maži vaikai tiesiog negalvoja apie draugų tautybę“, – sako Hela.
Statistiškai musulmonai Lietuvoje yra antra nemėgstamiausia etninė-religinė grupė po romų. Etninių tyrimų instituto duomenimis, kaimyno musulmono nenorėtų turėti net 45 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau su šalia gyvenančia kaimyne, sirų šeima sutaria puikiai. „Jai labai patinka Hela. Ji labai mėgsta kalbėtis su ja ir atneša mums medaus“, – sako Ameras. „Taip, mūsų kaimynė yra labai miela moteris. Stengiuosi su ja kalbėti lietuviškai tiek, kiek galiu suprasti“, – priduria Hela.
Gali būti, kad kaimynai tiesiog nežino, kad greta jų gyvena musulmonų šeima. Hela nedėvi jokio galvos apdangalo, todėl daugelio lietuvių akyse ji nebūtų matoma kaip musulmonė.
„Mano mama, sesė, Amero mama dėvi hidžabą, tačiau aš pasirinkau jo nedėvėti. Mano šeimoje dėl to nebuvo jokio spaudimo. Lietuvoje musulmonų įvaizdį formuoja žiniasklaida – ji rodo, kad visos musulmonų moterys dėvi galvos apdangalus, ilgus rūbus. Tačiau tai nėra tiesa“, – sako Hela.
Helos geriausia draugė yra krikščionė. „Daugelis mano draugų galvoja, kad aš irgi esu krikščionė, nes mes labai daug laiko leidžiame kartu. Niekas nesako: „Tu negali bendrauti su ja, ji musulmonė“. Gali daryti ką tik nori. Žinoma, yra šeimų, kurios yra griežtesnės. Viskas priklauso nuo to, iš kokios bendruomenės esi kilęs.“
Feyza: aš myliu Lietuvą
„Aš esu Feyza, studijuoju Vilniaus Gedimino technikos universitete verslo vadybą, esu antrakursė“, – lietuviškai prisistato mergina iš Turkijos. Pernai ji atvyko studijuoti į Lietuvą, nes sužinojo, kad jos universitetas Turkijoje uždaromas dėl politinio sprendimo. Taip pat kaip ir dar 14 universitetų bei 1000 privačių mokyklų.
Kodėl į Lietuvą? „Mano universitetas buvo uždarytas rugsėjo mėnesį, kuomet priėmimo procesas į daugelį Europos universitetų jau buvo pasibaigęs. Lietuvoje irgi buvo pasibaigęs, tačiau čia turiu dėdę, kuris man padėjo. Nusiunčiau Vilniaus Gedimino technikos universitetui savo pažymius ir jie mane priėmė.“
Feyza anksčiau nebuvo girdėjusi Lietuvos vardo ir tikrai nemanė, kad Lietuvoje yra tiek mažai musulmonų: „Galvojau, kad musulmonų yra visur. Tačiau nemanau, kad Lietuvoje esu priskiriama mažumai dėl savo religijos. Manau, kad čia esu mažuma dėl to, kad esu užsienietė. Lietuvoje yra labai mažai žmonių iš kitų šalių. Kalbėjau su studentais indais, jie irgi sakė, kad lietuviai juos vertina pagal išvaizdą, nes tiesiog yra mažai matę kitos tautybės žmonių.“
Hidžabą dėvinti Feyza sako, kad pastebi praeivių baimės apimtus žvilgsnius jos atžvilgiu. Ji iš pradžių galvojo, kad niekas nenorės su ja bendrauti. Tačiau vasarą atlikusi praktiką Lietuvoje, studentė pakeitė požiūrį: „Supratau, kad žmonės taip į mane žiūri dėl to, kad esu kitokia ir jie nori suprasti bei pažinti mane. Jų požiūris apie musulmonus yra suformuotas žiniasklaidos“.
Niekada neturėjau šios problemos, nes kai man liūdna, aš atsiverčiu Koraną. Niekada nesijaučiu vieniša. Manau, kad depresija suserga vieniši žmonės, kurie galvoja, kad niekas jų nesupranta ir nieko nėra šalia. Galbūt dėl to Lietuvoje yra toks didelis savižudybių skaičius, – teigia Feyza.
Feyzai religija labai svarbi. Ji padeda jai nesusidurti su viena dažniausių šiandienos jaunų žmonių ligų – depresija. „Turiu daug netikinčių draugų, kurie į pasaulį žvelgia pesimistiškai ir susiduria su depresija. Niekada neturėjau šios problemos, nes kai man liūdna, aš atsiverčiu Koraną. Niekada nesijaučiu vieniša. Manau, kad depresija suserga vieniši žmonės, kurie galvoja, kad niekas jų nesupranta ir nieko nėra šalia. Galbūt dėl to Lietuvoje yra toks didelis savižudybių skaičius“, – teigia Feyza.
Feyza pastebi, kad daugelis žmonių Lietuvoje musulmonus sieja su pabėgėliais: „Yra žmonių, kurie pamato tamsių plaukų ir akių vaikiną ir jam už nugaros sako: „Mes jau turime daug pabėgėlių ir jų vis daugėja. Valdžia negali mūsų išmaitinti, kaip mes išmaitinsime pabėgėlius?“
Feyza susiduria su daugybe stereotipų apie moteris musulmones. „Kai kurie žmonės galvoja, kad aš ištekėsiu ir visą laiką sėdėsiu namie, todėl esą dabar studijuoju visiškai be reikalo. Bet kai jiems pasakau, kad pati užsidirbsiu pinigus, būsiu nepriklausoma ir galbūt niekada neištekėsiu, tai truputį juos šokiruoja. Nes tai nėra tai, ką jie dažniausiai girdi apie musulmones merginas. Taip, yra daug merginų, kurios turi laikytis griežtų taisyklių, tačiau tai yra susiję su tradicijomis ir kultūra, o ne islamu. Toks požiūris mane pykdo. Moterys, išeikite į viešumą, mokykitės pačios ir mokykite kitus, būkite aktyvios ir parodykite, kokios yra tikros musulmonės!“.
Kaip ir kitus musulmonus, Feyzą paveikia teroro atakos. Ji pastebi, kad dėl jų žmonės pradeda dar labiau bijoti musulmonų. „Stengiuosi būti aktyvi, daug bendrauti su žmonėmis, kad parodyčiau kokie yra tikri musulmonai ir prisidėčiau prie pokyčių.“
Ji neatmeta galimybės po studijų pasilikti Lietuvoje: „Myliu Lietuvą, myliu Lietuvos žmones, tad jeigu rasiu gerą galimybę tęsti savo gyvenimą čia, kodėl gi ne?“
Abbas: „Mes galvojome, kad čia bus Antarktida“
Lietuvoje jau daugiau nei 20 metų gyvena libanietis verslininkas Abbas su šeima. Jis pirmą kartą atvyko į Lietuvą pačioje atkurtos nepriklausomos valstybės pradžioje. „Buvau dar tuo laiku, kai Lietuvoje veikė rublis. Buvo ką tik išėjusi Tarybų sąjunga, atsimenu, kad Šiaurės miestelyje dar buvo kareivių, bet jau jie po truputį išvyko su tankais ir ginklais iš čia.“
Devyniasdešimtųjų pradžioje gyvenant Libane atvykti į Lietuvą jam prilygo tarsi kelionei į Antarktidą. „Mano universitete buvo tokia knyga su 3 nuotraukomis – Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Lietuvos nuotraukoje buvo vaizduojamas žmogus, žiemą prie 25-30 laipsnių šalčio sėdintis ant ežero ir žuvaujantis. Mes galvojome, kad čia yra jau kažkur Antarktidoje, kažkur pasaulio gale.“
Į Lietuvą jis atvyko su kitais libaniečiais liepos mėnesį. „Norėdami išeiti iš lėktuvo apsirengėme kailiniais, užsidėjome gobtuvus. Bet pastebėjome, kad kiti žmonės į mus žiūri truputį keistai. Išėjome iš lėktuvo į viešbutį, žiūrime – šiltas oras, ne taip, kaip galvojome. Tada grįžome į oro uostą ir pasiklausėme, ar tikrai atvykome į Lietuvą. Man paaiškino, kad čia tik žiemą būna taip šalta, o dabar vasara. Iki atvykstant į Lietuvą nežinojau, kas yra žiema.“
Abbas pabuvo Lietuvoje mėnesį ir vėliau sugrįžo 1993-aisiais. Čia jis susipažino su būsima žmona ir nusprendė, kad nori gyventi Lietuvoje.
Šiandien Abbas Vilniuje valdo nedidelę baldų įmonę. Anksčiau netoli Seimo jis buvo atidaręs libanietiško maisto restoraną, bet viskas prasidėjo nuo daug sunkesnių darbų – iš pradžių jis Gariūnų turguje prekiavo automobiliais.
„Mano giminės gyvena Vokietijoje. Paprašiau jų, kad man padėtų. Gabenome iš Vokietijos automobilius čia ir pardavinėjome Gariūnuose.“
Tuo metu Lietuvoje buvo įprasta matyti imigrantus iš Vidurio Azijos šalių. Sutikti lietuviai galvojo, kad ir Abbas yra iš ten pat. Taip pat daug kas maišė Libaną su Libija: „Sakydavo: „Ai, tu iš ten, kur yra Gaddafi?“. Atsakydavau, kad ne, aš iš Libano. Tada žmonės jau pradėjo suprasti mane, kad aš esu tikrai libanietis, arabas.“
Gyvendamas Lietuvoje Abbas asmeniškai susidūrė su neigiamu požiūriu į musulmonus. Jis prisimena įvykį, kuris jam buvo skaudus: „Vieną kartą mane pavadino negražiai ir spjovė į veidą. Tada iš tikrųjų kviečiau policiją, tai įvyko Gedimino prospekte. Atvažiavo policininkai ir susitvarkė su jais. Bet jie pasigailėjo. Sakė, kad nenorėjo, negalvojo, kad aš kalbu lietuviškai. Paskui jau jie suprato, kad taip negalima elgtis.“
Abbas pastebi, kad bėgant metams požiūris į musulmonus Lietuvoje keičiasi: „Iš vienos pusės – palengvėjo, nes žmonės dabar gauna daugiau informacijos, tačiau ir pasunkėjo, nes vyksta karai arabų šalyse. Taip pat ir dėl terorizmo.“
Abbas pabrėžia, kad, jo teigimu, nei viena religija yra nesusijusi su teroru: „Arabų tauta yra ne prie ko. Bet gali būti arabas žmogus, kuris sugadina visos arabų tautos įvaizdį. Vienas musulmonas gali sugadinti įvaizdį visiems. Ką mes darysime, jeigu musulmonų yra pusantro milijardo, o vienas žmogus kažką padaro? Kaltinsime 1,5 mlrd. žmonių?“
Kai susitinku su žmogumi, sakau ne „Labas“, o „As-salamu alaykum“, tai reiškia „taika su tavimi“. Ir žmogus man atsako: „Ir su tavimi taika“ – „wa‘alaykumu as-salam“, - sako Abbas.
Pasak Abbo, tautos daugelį metų migravo – ne tik musulmonai vyksta į Europą, bet ir europiečiai vyko į arabų šalis Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. „Žemė yra mūsų visų ir mes turime gyventi taikiai. Pasisveikinimas musulmoniškai reiškia „taika su tavimi“. Kai susitinku su žmogumi, sakau ne „Labas“, o „As-salamu alaykum“, tai reiškia „taika su tavimi“. Ir žmogus man atsako: „Ir su tavimi taika“ – „wa‘alaykumu as-salam.“
Vilniuje gyvenantis, Lietuvos pilietybę turintis Abbas šią šalį mato kaip antrą tėvynę. „Lietuva yra mano gyvenimo vieta ir mano namai. Ji kaip antra tėvynė. Lygiai tas pats kaip būnu Libane, lygiai tas pats jaukumas yra ir čia.“
Išgirskite visą garsinį pasakojimą tema „Mano kaimynas musulmonas“ NYLA podkaste:
I dalis: https://nanook.lt/podcast/mano-kaimynas-musulmonas-dalis/
II dalis: https://nanook.lt/podcast/mano-kaimynas-musulmonas-ii-dalis/
Epizodus parengė multimedijų agentūra „Nanook“ kartu Lietuvos žmogaus teisių centru.