Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2019 12 15

Lietuvoje pagaliau mažėja savižudybių: kas tai lėmė ir ką dar galime padaryti?

Nuo 2014 m. Lietuvoje vis mažiau gyventojų nusižudo. Specialistai pažymi, kad daugiau žmonių kreipiasi pagalbos, mokosi atpažinti suicidinį elgesį, o savivaldybės imasi iniciatyvų diegdamos prevencines programas. Didelis dėmesys ir rūpestis skiriamas tiems, kurie jau mėgino nusižudyti. Tačiau yra tobulintinų dalykų – perteklinis gydymas vaistais bei tvyrančios bėdos regionuose.
Rankos
Asociatyvi nuotrauka: vis daugiau žmonių atvirai kalba apie slegiančias problemas / 123rf.com

Higienos instituto duomenimis, 2014 m. Lietuvoje užfiksuotos 930 savižudybės (31,7 atvejų 100 tūkst. gyventojų), o 2018 m. tokių – 672 savižudybės (24,4 atvejai 100 tūkst. gyventojų). Kasmet savižudybių skaičius sumažėdavo po kelias dešimtis.

Mažėja didmiesčiuose, problemos – regionuose

Anot Mariaus Stričkos, Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vedėjo, mažėja ir absoliutūs savižudybių skaičiai ir santykiniai (kiek savižudybių tenka 100 tūkst. gyventojų). Bendras gyventojų skaičiaus mažėjimas dėl emigracijos nelabai paveikia statistiką.

„Migracija bendriesiems rodikliams didelės reikšmės neturi: jeigu žmogus emigravo ir jo gyvenamoji vieta yra užsienyje, tai nutikus savižudybei – ji bus atspindėta tos šalies statistikoje. Jeigu žmogus išvykęs tik dirba, bet ten ir miršta, tai informacija, kad mirė atkeliauja į Lietuvą. Kadangi mažėja gyventojų, labiau pastebima, kad sumažėja tikslių savižudybių skaičius, nei santykinis. Bet tai yra teigiama tendencija. Jei skaičiuotume savižudybių kiekį 100 tūkst. gyventojų, įvertinus populiacijos mažėjimo poveikį, tai savižudybių skaičius per penketą metų sumažėjo net penktadaliu“, – 15min komentavo M.Strička.

Asmeninio archyvo nuotr./Marius Strička
Asmeninio archyvo nuotr./Marius Strička

Jis pridūrė, kad, nepaisant mažėjimo, savižudybių skaičius Lietuvoje yra aukštas ir išlieka vienas aukščiausių pasaulyje. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2016 m. Lietuva buvo 4-oje vietoje pasaulyje pagal savižudybių skaičių, kai, pavyzdžiui, Latvija užėmė 16, Estiją – 28 vietą.

Paklaustas apie rodiklius savivaldybėse, M.Strička atsakė, kad labiausiai savižudybių sumažėjo didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, o atokiau esančiuose regionuose, pavyzdžiui, Varėnoje, Lazdijuose, Kupiškyje, problema vis dar didelė. Specialistas pabrėžė, kad tam įtakos turi sparčiau nykstantis gyventojų skaičius, atitinkamai – mažesnis jų tankumas, mažiau palanki socialinė aplinka.

„Ypač mažose savivaldybėse savižudybių mažėjimas vertinamas su atsargumu ir išlygomis. Kasmet skaičius gali labai skirtis, net ir Lietuvos mastu, todėl mes patys naudojame 3 metų slenkantį vidurkį: sudedame 3 metų rodiklius ir tada padaliname iš gyventojų skaičiaus“, – paaiškino M.Strička.

Terapija, kurią gali suteikti tik 4 žmonės

Trejus metus Vilniuje veikia trumpoji terapija po mėginimo nusižudyti (ASSIP). Sostinėje yra 4 sertifikuoti šios terapijos psichologai, tiekiantys pagalbą Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bei Centro, Lazdynų ir Antakalnio poliklinikose. Vaiva Klimaitė yra viena iš šių psichologių ir ji 15min išsamiau papasakojo apie tokią terapiją.

„Terapija trunka 2 metus: pradžioje kas savaitę vykdomos 4 sesijos su su pacientu, kuris mėgino nusižudyti. Vėliau dar dvejus metus siunčiami laiškai pacientui: iš pradžių kas 3 mėnesius, po to – kas pusmetį. Tai yra kaip priminimas, kad žmogus žinotų ką daryti, jei vėl atsidurtų savižudybės rizikoje. Tai yra pagrįsta moksliniais tyrimais: po mėginimo nusižudyti, savižudiško elgesio rizika išlieka aukšta dar 2 metus. Tik vėliau ji po truputį mažėja“, – aiškino Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dirbanti V.Klimaitė.

Asmeninio archyvo nuotrauka/Psichologė Vaiva Klimaitė
Asmeninio archyvo nuotrauka/Psichologė Vaiva Klimaitė

Šie seansai vyksta kartą per savaitę, užtrunka nuo valandos iki pusantros. Kas per jas vyksta?

„Pirmoje sesijoje paprašome žmogaus papasakoti savo istoriją: kaip jis priėjo prie mėginimo nusižudyti, kas su tuo susiję. Visa tai filmuojame. Antroje sesijoje kartu su pacientu žiūrime vaizdo įrašą, aiškinamės detales, stengiamės kuo labiau suvokti savižudybės krizės procesą. Tada trečioje sesijoje jau būname pasidarę aprašą, apibendriname, ką buvome aptarę, susidėliojame signalus, pagal kuriuos vėliau žmogus galėtų atskirti, jei vėl artės prie savižudybės krizės. Tą procesą labai konkrečiai išsiaiškiname ir pačiam pacientui pasidaro aiškiau, kaip pasikeičia jo jausmai, mintys. Ir ketvirtoje sesijoje, žiūrint pirmo susitikimo metu nufilmuotą video, pasidarome saugumo planą: susirašome visus pavojaus ženklus, ką žmogus galėtų daryti, kad sau padėtų, kur galėtų kreiptis pagalbos“, – apie ASSIP terapiją pasakojo V.Klimaitė.

Pasak psichologės, per metus su kolege šią terapiją pritaiko 10-15 pacientų. Tačiau psichologė pažymi, kad kasmet vidutiniškai į skyrių atvyksta apie 350 savižudybės rizikoje esančių pacientų.

V.Klimaitė taip pat atkreipia dėmesį, kad ASSIP terapija yra pridėtinė – ji negali atstoti kitų terapijų, todėl pacientai, užvėrę klinikos duris, skatinami tęsti psichoterapinį gydymą, lankytis pas psichologus, psichiatrus.

„ASSIP padeda suvokti patį savižudybės procesą, kaip žmogus priėjo iki mėginimo pakelti ranką prieš save. Bet ji nepadeda spręsti problemų, kurios prislėgė. Ji padeda nebeatsidurti savižudybės rizikoje“, – apibendrina V.Klimaitė.

Prašome kalbėti, nes jei mes nesuprasime proceso, tai pavojus ateityje išlieka, – teigė V.Klimaitė.

„O kas stabdo ieškoti pagalbos?“

Vilniaus universiteto (VU) Suicidologijos tyrimų centras kelis metus iš eilės tiria savižudybes Vilniaus mieste. Jo metu apklausiami nusižudžiusių žmonių artimieji: siekiama įvertinti kokią psichologinę, socialinę ir medicininę pagalbą yra gavę nusižudžiusieji asmenys bei jiems artimi žmonės.

Pavyzdžiui, pernai atlikto tyrimo analizėje nurodoma, kad kai kada artimieji nežinojo, kad nusižudęs žmogus jau anksčiau mėgino nusižudyti.

M.Strička pabrėžė, kad tokie žmonės yra aukštoje suicidinėje rizikoje ir po savižudybės mėginimo jiems privalu tą pačią dieną arba bent per 12 valandų suteikti gydytojo psichiatro ar psichologo konsultaciją. Iš gydymo įstaigos pacientai turėtų išeiti su savisaugos planu – kaip elgtis, jei blogos mintys vėl užklups.

Beje, informacija apie tokį žmogų bei jo būklę perduodama į pirminės sveikatos priežiūros lygį – ten psichikos sveikatos centrai privalo žmogui ne vėliau kaip kitą dieną susisiekti ir pasiūlyti tęstines paslaugas.

Anot M.Stričkos, medikai skatinami pasikalbėti ir su artimaisiais, kad jie žinotų apie situaciją. Tačiau, kyla klausimas: kaip paskatinti nusižudyti mėginusį žmogų prabilti apie savo bėdą kitiems? Anot V.Klimaitės, svarbiausia – dėmesingumas ir klausymasis.

„Kai specialistas ar kitas žmogus tikrai dėmesingai klausosi, bendradarbiauja, nekaltina, nesmerkia, tai labai jaučia žmonės ir tada tampa atviresni, jiems lengviau kalbėti. Aišku, tas kartais užtrunka, vieniems lengviau, kitiems sunkiau prabilti, bet prašome kalbėti, nes jei mes nesuprasime proceso, tai pavojus ateityje išlieka“, – paaiškino psichologė.

15min vasarą aprašė Kupiškio atvejį: 2014 m. rajone savižudybių skaičius buvo daugiau nei du kartus didesnis nei vidutiniškai šalyje ir penkiskart viršijo ES vidurkį. Tuo metu buvo įgyvendintas projektas „Kupiškio savižudybių prevencijos iniciatyva“, siekiant sukurti savižudybių prevencijos algoritmą bei užtikrinti efektyvią ir tęstinę pagalbą žmonėms, ketinantiems/mėginantiems žudytis bei nusižudžiusių artimiesiems. Šios iniciatyvos koordinatorė, psichologė Valija Šap 15min taip pat papasakojo, kaip paskatinti žmones prabilti apie sunkumus.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valija Šap
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valija Šap

„Mes visada sau keliame klausimą – kas stabdo žmogų ieškoti pagalbos? Jos reikia kiekvienam kenčiančiam. Tačiau jei jos atsisako – mes turime būti atidūs ir klausti: o kas tave stabdo? O ko tu bijai? Čia svarbu atvirai kalbėti – kas blogo nutiktų, jei kreiptųsi pagalbos?

Pavyzdžiui, ateina pacientas, kuris mėgino žudytis. Mes kalbamės ir aš girdžiu, kad jis turi miego sutrikimų, depresijai būdingų požymių. Aš jam sakau, kad viena negaliu padėti ir reikėtų pasitarti su gydytoju psichiatru. Ir būna, kad žmogus iškart sako: ne, aš tikrai neisiu. Tai paklausiu: o kas jūs stabdo? Prašau papasakoti, kodėl atsisako pagalbos. Atsako, kad bijo eiti, nes mažas miestas, kas nors pamatys. Net nemėginu ginčytis su juo, suprantu jo baimę. Klausiu, ar eitų pas specialistą kitame mieste? Atsako, kad, taip, eitų. Žmonės ne visada žino apie tokias galimybes ir mūsų pareiga yra tai paaiškinti, suteikti pagalbą, kontaktus“, – atsakė V.Šap.

Vaistai – vis dar problema

Tačiau VU mokslininkų tyrime pastebima dar viena problema: gydymo įstaigose neretai pasitelkiami vaistai vietoje terapijos. Vienas iš šio tyrimo tyrėjų, psichologas Saidas Dadaševas 15min komentavo, kad šią problemą galima išspręsti dvejopai. Pirmiausia, reiktų keisti visuomenės nuostatas, kad raminantys vaistai nebūtų vienas iš prioritetinių pasirinkimų. Antra – reiktų didinti pagalbos prieinamumą.

„Nenoriu sakyti, kad psichosocialinė pagalba yra svarbesnė nei medikamentinė, bet ką dabar matome, tai yra disbalansas tarp šios pagalbos kompensavimo ir skyrimo. Reiktų politinės valios keičiant kompensavimo tvarką, kad psichologinė pagalba būtų labiau prieinama visiems. Bet čia svarbu, kad darbuotojų būtų pakankamai, kad žmogui, siekiančiam konsultacijos, nereikėtų labai ilgai laukti ir, kad būtų nemokama“, – teigė S.Dadaševas.

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dirbanti V.Klimaitė aiškino, kad šioje ligoninėje pacientai gauna vaistų ir psichoterapijos derinį. Psichologė apgailestauja, kad toks gydymas Lietuvoje yra labiau išimtis, negu taisyklė. Jos nuomone, vien tik vaistinis gydymas yra netikslingas, nesprendžia problemų.

„Vaistai gali būti reikalingi pačioje krizės pradžioje: žmogus yra stipriai sujaudintas, sutrikęs, išsigandęs, piktas, nesupranta, kas su juo vyksta – tada vaistai naudojami, kad žmogus galėtų aprimti, racionaliau mąstyti. O po to jau teikiama psichoterapinė pagalba“, – dėstė V.Klimaitė.

Ji pamini ir tokį pavyzdį: jei žmogus gedi po artimojo savižudybės ir jį apima nerimas, depresija, tada irgi dažniau vartojami vaistai. Pasak psichologės, žmogus, gedintis artimojo, pats yra suicidinio elgesio rizikos grupėje.

„Bet gedulo vaistais juk neišgydysi. Tai apsunkina gedėjimo procesą: jausmai prislopinami vaistais ir jis negali jų natūraliai išjausti, išgyventi, neįvyksta susitaikymas su netektimi. Tai gali net žalos padaryti“, – pabrėžė psichologė.

Vien tik vaistinis gydymas yra netikslingas, nesprendžia problemų.

Su nusižudžiusiųjų artimaisiais kalbėjęs S.Dadaševas pamini, kad tik nedaugelis pagalbos kreipiasi patys. Visgi savižudybę artimoje aplinkoje patyrę vilniečiai norėtų, kad tokią pagalbą sunkią akimirką aktyviau siūlytų patys specialistai.

„Viena iš išvadų, kokią darome – būtų svarbu didinti pagalbos galimybių įvairovę, galbūt paskambinant paklausiant jų, ar reiktų kokios pagalbos“, – kalbėjo S.Dadaševas.

Kas dar lemia, kad mažėja savižudybių?

15min kalbinti specialistai aiškino, kad yra keli veiksniai, prisidėję prie savižudybių sumažėjimo, tačiau bene visi pabrėžė – keičiasi visuomenės požiūris, žmonės labiau linkę ieškoti pagalbos, mokosi atpažinti rizikingą elgesį, nebijo atvirai kalbėti apie problemas.

M.Strička gerėjančius rodiklius taip pat sieja ir su geresne ekonomine situacija, mažėjančiu nedarbu, pokyčiais alkoholio kontrolės srityje, mažesniu jo vartojimu. Įtakos daro ir pokyčiai savivaldoje.

„Labai daug savivaldybių įgyvendina savižudybių prevencijos iniciatyvas, vykdomi mokymai, kaip atpažinti rizikos ženklus ir tinkamai į juos reaguoti. Pagerėjo ir paslaugų prieinamumas: per pastaruosius kelis metus - daugiau nei dukart išaugo apsilankymų pas psichologus psichikos sveikatos centruose skaičiai. Ko gero, taip pat gausėja apsilankymų ir pas privačiai dirbančius specialistus“, – dėstė M.Strička.

Jis pamini, kad savivaldybės gana aktyviai ieško naujų pagalbos priemonių: pavyzdžiui, sostinė planuoja greitosios medicinos pagalbos stotyje įsteigti psichologo etatą, kuris, esant reikalui, važiuotų pas žmogų, kuris išgyvena tam tikrą emocinę krizę.

Vida Press nuotr./Psichologo konsultacija
Vida Press nuotr./Psichologo konsultacija

Visgi, M.Strička džiaugtis gerėjančia situacija neskuba - norėtų palaukti 5-6 metus ir tik tada vertinti dabar diegiamų priemonių įtaką ir vertinti pokyčius.

Psichologė V.Šap mano, kad atviras kalbėjimas be baimės, mažinant stigmą prisideda prie savižudybių skaičiaus mažėjimo.

„Kas yra svarbiausia – pradėjome apie tai kalbėti viešai, neieškome, kas kaltas. Kalbame, kad reikia kreiptis pagalbos, veikia žinomų žmonių pasisakymai, kurie patyrė psichinės sveikatos sunkumus“, – sakė V.Šap.

Kalbėdama apie Kupiškyje nuveiktus darbus, V.Šap džiaugėsi, kad daugiau savivaldybių perimą prevencijos modelį, vedami mokymai. Ji pažymi, kad pagelbėja tiek Sveikatos apsaugos ministerijos finansavimas, tiek Lietuvos Rotary apygarda, kuri parengė globalių dotacijų fondo remiamą projektą.

Psichologas S.Dadaševas prisimena, kad prieš 5-6 metus dar vyravo mitai apie savižudybes bei jų prevenciją, buvo daug nevilties ir bejėgiškumo. Dabar, pasak jo, žmonės ieško būdų kaip padėti vieni kitiems, kaip apsaugoti, didėja tiek visuomenės, tiek specialistų, tiek politikų atvirumas.

Kaip laimėjimą psichologas pamini tai, kad Lietuva įsisavina tarptautinius, mokslu grįstus savižudybių prevencijos modelius, pavyzdžiui, savižudybių įvertinimo ir valdymo metodą (CAMS). Jau Vilniuje yra apmokyta apie 350-400 specialistų. S.Dadaševas pamini ir Valstybinės ligonių kasos duomenis: 2014 m. poliklinikose į psichologus kreipėsi 20929 žmonės, o 2017 m. – jau 65734 žmonės.

„Mes žinome iš savižudybių prevencijos, kad, jei žmonės yra atviresni pagalbai, tai yra daug lengviau mažinti savižudybės riziką“, – pažymi psichologas.

Be to, S.Dadaševas užsiminė, kad ir šiemet vykdomas savižudybių tyrimas sostinėje. Išvados pasieks ne tik savivaldybę, bet ir policijos pareigūnus, juk jie pirmieji atvyksta į iškvietimą, kai kyla grėsmė, kad žmogus gali nusižudyti.

V.Klimaitė pabrėžė, kad savižudybių prevencija susideda iš 3 dalių: pirma dalis – prevencija tikrąja to žodžio prasme: mokymai, kad žmonės apskritai daugiau išmanytų apie riziką, atpažintų ženklus, visuomenės švietimas. Antra dalis – intervencija: terapijos, kad žmogus geriau suprastų savižudybės krizę ir sumažėtų galimybė pakartoti tokį elgesį. Trečia dalis – postvencija: pagalba po mėginimo nusižudyti.

„Jau yra patvirtinti sveikatos apsaugos ministro įsakymai kaip turi būti reaguojama į savižudybės įvykį, kaip padėti artimiesiems, gedintiems jau po nelaimės – tam yra savipagalbos grupė „Artimiems“, veikianti kone kas trečioje savivaldybėje. Be to, Vilniaus miesto savivaldybė kompensuoja konsultacijas gedintiems po savižudybės. Tai tokiu būdu postvencija tampa prevencija“, – aiškino V.Klimaitė.

Emocinė pagalba: kur kreiptis
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
Atsako per 24 val.:
Pagalba laiškais
I-VI 18-22val.:
Pagalba pokalbiais internetu
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
II-IV (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277
Krizių įveikimo centras
Antakalnio g. 97, Vilnius
www.krizesiveikimas.lt
krizesiveikimas
Psichologinė pagalba emigrantams
Draugystės ir emocinės pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms
Darbo dienomis:
I-V (8 – 20 val.):
Tel.: 8 800 800 20
www.sidabrinelinija.lt
pasikalbekime@sidabrinelinija.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos