Festivalyje, kuriame ant scenos lipo daugybė žinomų alternatyvios muzikos atlikėjų, taip pat koncertavo ir niekur nežinomi naujokai. Tokia tradicija – čia yra puikus tramplinas jauniems talentams.
Tarp daugybės atrakcijų viena buvo nauja, o vienos tradicinės – neliko. Sode tarp obelų buvo surengtos vestuvės. Susituokė dvi merginos. Iš visų susirinkusiųjų kažkas tapo šventiku, kažkas pabroliais ir pamergėmis.
Bloga žinia – neliko molinės krosnies, kuri jau savo atgyveno ir džiugino festivalio dalyviu nuo pat pirmųjų susibūrimų. Jai pastatytas atminimo paminklas.
Viena didžiausių šiemetinių staigmenų – 67-erių hipių legenda Fantuzzi. Jis grojo ir mažojoje scenoje, tačiau šeštadienio vakarą užlipo ir ant didžiosios. Žaisdamas savo puertorikietiška prigimtimi ir didžiule koncertų patirtimi pakėlė šokiui daugumą dalyvių.
Scenoje jis kalbėjo apie meilę ir priminė vieną susitikimą su Dalai Lama. Tuomet scenoje buvo septynios kėdės. Jose sėdėjo įvairių pasaulio religijų vadovai. Viena kėdė buvo laisva, todėl ten lyg niekur nieko atsisėdo Fantuzzi.
„Dalai Lama tuomet pasakė – puikus darbas (angl. good job). Religijų vadovai atstovavo savo tikintiesiems. Manau, kad aš atstovavau jums“, – pasakojo prisiminimus Fantuzzi.
Prieš koncertą jis tris dienas smagiai leido laiką festivalyje drauge su visais ir sutiko duoti trumpą interviu 15min apie savo spalvingą gyvenimą.
– Jūs dalyvavote pirmajame Vudstoko festivalyje. Kokie ryškiausi prisiminimai apie tai?
– Esu iš Puerto Riko. Prisimenu, pasakiau tėčiui juokais – nupirk bilietus į Vudstoką arba nužudysiu. Man labai reikėjo ten patekti. Nupirko. Tai buvo 1969-ieji.
Niujorke paprastai aplankydavau ten gyvenančią mamą, tačiau pranešiau jai, kad užsuksiu kitą kartą, nes šįkart mane kažkokia hipių grupė pasiūlė pavėžėti.
Visur Niujorke buvo buvo 20 mylių spūstys. Ten juk susirinko pusė milijono žmonių, o dar milijonas nepateko. Kadangi važiavau su grupe, lengvai ir greitai privažiavau labai arti. Padėkojau už pavėžėjimą. Visur muzika. Visi dalijasi maistu, žole, mylisi.
Nereikia net pažinoti nieko – vis tiek dalijasi. Net savo palapine. Nesvarbu, ar tu vaikinas, ar mergina. Tu mano brolis, mano sesuo. Sako – ateik pas mane ir nakvok, nešalk lietuje.
– Netikėtai tapote Vudstoko legenda, kai ant vieno leidinio viršelio pasirodė jūsų ir vienos moters nuotrauka.
– Niekada to neužmiršiu. Man buvo 17, o kitąmet juk minėsime Vudstoko 50 metų jubiliejų. Vien tik meilė ir taika. Aš bandau tą meilės vibraciją nešti per pasaulį, bet negaliu to pakartoti. Gal tai galime padaryti kitąmet?
Tomis dienomis, kai man buvo tik 17, dar nebuvau išvystęs savo Fantuzzi personažo ant scenos. Tuomet Fantuzzi buvo čia (krenta ant kelių ir šoka, kaip kadaise).
Aš buvau vos 17 metų amžiaus jaunuolis, o tai moteriai kartu su manimi nuotraukoje 25-eri. Ji buvo ištekėjusi ir turėjo tris vaikus, tačiau ji nebuvo prieš, kad mes taip šokame. Dabar ji visai močiutė.
– Jūs puikiai atrodote ir esate labai geros fizinės formos. Kur sveikatos paslaptis?
– Sveikai valgau, meldžiuosi, medituoju, užsiimu joga, pratimais. Viską darau labai minimaliai. Tas pats galioja ir žolei. Kai buvau jaunas, galvojau, kad geriau yra daugiau. Bet dabar žinau – mažiau yra daugiau.
– Ką manote apie Saulėtųjų naktų festivalį? Ar jis kiek primena Vudstoką ar hipių suėjimus?
– Tai labai mažytis Vudstokas. Daug laimingų mylinčių žmonių, užsiėmimai, joga, muzika – tikra „Rainbow gathering“ suėjimų vibracija.
1972 buvau pirmame savo „Rainbow gathering“. Nuo to laiko kiekvienais metais ten važiuoju. Europoje 12 kartų buvau. Ten nėra muzikos ant scenos, todėl ji kiek organiškesnė nei Vudstoke. Žinoma, Vudstoke atlikėjai yra labai svarbūs, tačiau labai svarbu, kad buvo žmonės, kurie sukūrė šį stebuklą.
– Kaip atradote Lietuvą ir „Saulėtąsias naktis“?
– Vienas iš organizatorių Aivaras pasikvietė. Iš tiesų sakiau, kad mano šeimoje yra šventė, todėl negaliu atvykti. O jis sako – na atvažiuok... Na gerai, atvažiuosiu.
Turiu Havajuose namus prie vandenyno, kur galiu maudytis su banginiais ir delfinais, bet mano gyvenimas yra nešti meilės vibracijas. Niekada nenustoju keliauti ir tikėti tuo, kad pasaulis taps tokiu, apie kokį svajojame.
Tai vieta, kur nėra karų ir nėra žmonių, kurie gyvena dėl pinigų, kurie viską sugadina dėl pinigų – gamtą, aplinką. Tai pasaulis, kuriame neskirsto žmonių pagal spalvą, kalbą, šalį, religiją. Supranta, kad mes visi esame viena žmonių rasė.
– Ar žmonės turėtų visi tapti hipiais ir gyventi kaip šiame festivalyje, kad pasaulis pasikeistų?
– Daug kas sako, kad tokių festivalių kultūra yra tokia – atveria širdis ir protus. Netikiu nė vienu specifiniu keliu. Visi būdai reikalingi tam, kad kiekvienas žmogus parneštų taiką ir meilę namo – į savo gyvenimą.
Reikia pasukti į savo širdį, pamiršti savo kišenes, valdžios galią. Reikia tai pasakyti tiems žmonėms, kurie yra priklausomi nuo pinigų ir valdžios.
Mes labai greitai judame neteisinga kryptimi. Turime pasukti pasaulį į kitą pusę. Kitaip einame tiesiai į susinaikinimą.
Mes anksčiau galvojome – užsimeti truputį LSD ir jau tai pasieki. Dabar galvojame, kad reikia daryti kiek kitaip. Reikia surasti naują būdą – kaip reikia daryti. Ir ką daryti, kad visi turėtų ką valgyti ir planeta būtų graži mums ir mūsų vaikams.
